Nepralenkiamos lyderės – Šiaulių žaidėjos
Lietuvos moterų futbolo A lygoje, be šiauliečių, konkuruoja dar penki klubai – dvi Vilniaus komandos bei po vieną Kauno, Alytaus ir Jonavos klubą.
Nors „Gintros-Universiteto“ žaidėjos jau ne vienerius metus yra užtikrintos ir neginčijamos lyderės, kitos komandos tikisi, kad Šiaulių lyderiavimas amžinai nesitęs.
„Mes tikime, kad galime būti konkurentai ir esame, – sakė Vilniaus MFA „Žalgirio“ treneris V.Sabaliauskas. – Šiauliuose sunku žaisti – trys valandos kelio, raumenys šiek tiek atrofuojasi, be to, jaučiasi psichologinis spaudimas. Ten žaisti labai sunku. Kai šiaulietės atvažiuoja į Vilnių, tai būna ir lygiųjų, ir jų pralaimėjimų. Labai daug ką nulemia legionierės. O kada žaidžia tik lietuvės, tai galima drąsiai kovoti ir jėgos būna apylygės.“
Po pastarųjų keleto rungtynių Kauno „LSU-Žara“ turnyrinėje lentelėje aplenkė Vilniaus MFA „Žalgirį“ ir šiuo metu rikiuojasi antroje pozicijoje.
„Dabar mūsų komandoje yra kritinė padėtis, nėra septynių pagrindinių žaidėjų, bet aš manau, kad komanda yra labai gera, nes be pagrindinės sudėties sugebėjo lygiosiomis sužaisti rungtynes su žalgirietėmis, – pasakojo „LSU-Žaros“ žaidėja Ugnė Šmitaitė.
„Gintros-Universiteto“ prezidentas Gintaras Radavičius pasakojo, kad legionierės prie Šiaulių komandos prisijungia pavasarį, kada reikia ruoštis UEFA moterų Čempionų lygai. Šiais metais Lietuvos lyderės sulaukė pastiprinimo iš Dramblio Kaulo Kranto ir Pusiaujo Gvinėjos. Į Šiaulius atvyko žaidėjos, kurios savo gimtinėms atstovauja net pasaulio čempionatuose.
„Trys žaidėjos liks iki sezono pabaigos (spalio 30 d. – aut. past.), nors vietiniame čempionate jų nereikia, tačiau norint gerai pasirengti Europos čempionatams, neužtenka, kad žaidėjos atvažiuotų dviem mėnesiams. Taip sunku priprasti prie komandos“, – pasakojo G.Radavičius
Ambicijos atkurti Baltijos lygą
Kol stipresnieji Lietuvos moterų futbolo klubai dėlioja planus, kaip kuo sparčiau tobulėti ir bent ne taip paprastai leisti būti kasmet karūnuojamai „Gintros-Universiteto“ komandai, daugkartinių Lietuvos čempionių akys krypsta link Baltijos šalių ar net į Baltarusiją.
2009 metais kai kurie Lietuvos, Latvijos ir Estijos moterų futbolo klubai be didelių „iškilmių“ ir formalumų susibūrė į Baltijos lygą, kuri gyvavo tris sezonus. Iš pradžių startavo 12 moterų futbolo komandų – po 4 iš kiekvienos valstybės, vėliau – po 3.
„Paskui taip išėjo, kad Estijos klubai visai atsisakė dalyvauti, likome mes su latviais, tai taip viskas ir nutrūko, – apie Baltijos lygos žlugimą pasakojo G.Radavičius. – Kitais metais tikrai norime arba žaisti Baltijos čempionate, arba yra minčių tartis su baltarusiais. Tada legionieres kviestumėmės sezono pradžiai, kad jos dalyvautų visame paruošiamajame cikle, tada galima būtų šį tą ir Europoje pasiekti.“
Šiame sezone Šiaulių klubas nė karto nepralaimėjo, į varžovių vartus jau įmušė 63 įvarčius, o į savus praleido vos du. Baltijos šalių moterų futbolo lyga būtų išsigelbėjimas Lietuvos lyderei ir kitiems keliems stipresniems šalies klubams.
Nė vienas klubas nenori virti savo sultyse, nes vietiniai čempionatai silpni, neįdomūs.
„Dabar reikėtų trijų protingų žmonių, atsakingų asmenų iš kiekvienos federacijos – Lietuvos, Latvijos, Estijos, kad jie pasakytų „taip“. Nė vienas klubas nenori virti savo sultyse, nes vietiniai čempionatai silpni, neįdomūs, o kiekvienoje valstybėje po 2–3 komandas yra normalaus pajėgumo“, – mano „Gintros-Universiteto“ prezidentas G.Radavičius.
Šalys-sesės moterų futbole bendradarbiauja tik rengdamos Baltijos taurės varžybas, kuriose dalyvauja valstybių rinktinės. Šiemet rugpjūčio pabaigoje po aštuonerių metų pertraukos Baltijos moterų futbolo taurę iš Estijos sostinės parsivežė Lietuvos rinktinė.
Nuo 2004 m. Šiaulių komanda dalyvauja moterų UEFA Čempionų lygos atrankos varžybose. 2014 metų sezono atrankos turnyre, kuris vyko Šiauliuose, „Gintra-Universitetas“ parklupdė varžoves iš Albanijos ir Farerų salų, grupėje užėmė antrąją vietą ir pateko į kitą etapą.
Jame šiaulietės nugalėjo Prahos „Sparta“ ekipą ir pateko tarp 16 pajėgiausių Europos moterų futbolo klubų. Tai – aukščiausias kada nors pasiektas rezultatas Lietuvos istorijoje.
Treniruotis pradeda per vėlai
Lietuvos moterų futbolo pasaulio atstovai sutinka – šalyje trūksta meistriškumo. Tai paaiškinti paprasta – trukdo požiūris, dėl kurio merginos nežaidžia futbolo arba tai pradeda daryti per vėlai, o tuomet pasiekti aukštą meistriškumą yra sunku.
„Trejus metus mano tėvai į futbolą žiūrėjo skeptiškai, vis prašiau, kad leistų žaisti, – pasakojo „Žalgirio“ futbolininkė I.Vaitkunskaitė. – Sakydavo, kad tai berniukiškas sportas, „susidaužysi galvą, kojos bus kreivos“. Aišku, mėlynių atsiranda, bet jų būna kiekviename sporte.“
Ieva graužiasi, kad futbolo treniruotis ėmėsi per vėlai – būdama 16-os metų.
Sakydavo, kad tai berniukiškas sportas, susidaužysi galvą, kojos bus kreivos.
„Berniukai nuo 6 iki 12–15-os metų pasiekia tam tikrą lygį – jau pagrindai yra, jau daug ką išmokę. Merginoms nuo 16-os iki 20 metų labai sunku tą pasiekti“, – Ievą papildė treneris V.Sabaliauskas.
„Nuo 10 metų pradėjau lankyti futbolą su berniukais. Nuo 12–13 metų jau į viską rimčiau žiūrėjau, nes mačiau, kad man gerai sekasi ir patinka žaisti, – pasakojo Lietuvos moterų rinktinės narė U.Šmitaitė. – Aš manau, jei būtų pavykę, būčiau pradėjusi anksčiau. Būdavo, kad mama gąsdindavo, jog nenuveš į rungtynes Tauragėje, nes būdavo traumų, raumenų skausmų, dėl kurių reikėdavo pirkti vaistus.“
Susidomėjimas mažas, bet didėjantis
Žemas meistriškumas – mažas žiūrovų susidomėjimas. Šiaulių klubo prezidentas G.Radavičius gali pasigirti žiūrovų skaičiumi, kai vyksta tarptautinės varžybos, tačiau kur kas liūdniau, kai vyksta Lietuvos čempionatas.
„Moterų futbolas Lietuvoje nėra toks populiarus lyginant su kitomis valstybėmis. Mes esame panašūs į latvius, estus. Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, netgi kaimyninėje Baltarusijoje futbolas tikrai populiaresnis. Šioje srityje mes tikrai atsiliekame“, – sakė G.Radavičius.
Mes irgi mokame žaisti futbolą! Norisi pakeisti lietuvių požiūrį, kad moterų futbolas – neįdomu.
„Žalgirio“ futbolininkės labai džiaugiasi, kad jų ateina palaikyti ir ištikimasis komandos sirgalių klubas „Pietų IV“, tačiau pasak MFA „Žalgirio“, apskritai norėtųsi, kad Lietuvoje dėmesys moterų futbolui būtų didesnis.
„Mes irgi mokame žaisti futbolą! Norisi pakeisti lietuvių požiūrį, kad moterų futbolas – neįdomu“, – žibančiomis akimis kalbėjo „Žalgirio“ žaidėja I.Vaitkunskaitė. – Daug kas įsimyli krepšinį, plaukimą, tinklinį. Šios sporto šakos populiaresnės Lietuvoje, o futbolas – ne.
Nors, kita vertus, – futbole daugiau galimybių: kadangi nėra tokios didelės konkurencijos, gali patekti į rinktinę. Pagrindinė problema, kodėl merginos neįsimyli futbolo – niekas labai viešai neskelbia, kad yra galimybė lankyti užsiėmimus.“
2011 metais Lietuvoje įsikūrė judėjimas „Moterys už futbolą“. Įkūrėja Vilma Šeškaitytė pasakojo, kad per ketverius metus judėjimo iniciatoriai jau daug nudirbo – padėdavo mergaitėms, merginoms ir moterims pradėti treniruotis, organizavo moterų trenerių, teisėjų mokymus, dabar planuoja administratorių kursus. Vienas iš judėjimo tikslų taip pat buvo sulaužyti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus. Ar pavyko jį pasiekti?
„Aš manau, kad per ketverius metus apversti visuomenės mąstymą aukštyn kojomis nėra labai paprasta, bet iš tiesų susidomėjimas moterų futbolu kyla, – mano V.Šeškaitytė. – Tenka pastebėti, kad sporto mokyklos, kurios renka berniukų komandas ar grupes, dabar kviečia ir mergaites lankyti futbolą. Manau, kad tas visuomenės požiūris šiek tiek tikrai pasikeitė. Judėjimas nenutrūksta, nes tikslo dar ir nepasiekėme.“
Be to, „Moterys už futbolą“ dar šiemet žada atsinaujinti.
„Manau, kad kiekvieną dieną futbolas populiarėja. Gal vyrų ne taip, bet moterų tai tikrai. Anksčiau būdavo – paklausia „ką tu sportuoji“, pasakai – futbolą ir tada akys išsprogsta: „tai čia, Lietuvoje, futbolą žaidžiat?“ – savo patirtį pasakojo Kauno „LSU-Žaros“ futbolininkė U.Šmitaitė.
„Moteris už futbolą“ yra ta moteris, kuri ne tik žaidžia, yra ne tik teisėja, trenerė, bet ir mama, kuri veda savo vaikus į futbolo treniruotes. Taip pat ir sirgalė, kuri palaiko savo mylimą komandą – tiek prie televizoriaus, tiek stadione, – pasakojo V.Šeškaitytė.
Moterų futbolas Lietuvoje tikrai dar nėra populiarus, lyginant su kitomis šalimis, tačiau situacija gerėja. Turime vis daugiau trenerių, teisėjų, atsiranda daugiau žaidėjų, daugiau komandų, kalbama apie tarptautinę erdvę, tai ir rezultatai gerėja.“
