„Benfica“ šiuo metu, pagal UEFA reitingus, yra geriausia Europos akademija. Jei jie ketveriems su puse metų pasikviečia lietuvį, tuo turėtų didžiuotis visa Lietuva. Tikiuosi, lietuviai supras, kas nutiko, ir pakeis požiūrį“, – 15min prieš keletą savaičių kalbėjo „Stumbro“ bendrasavininkas M.Barreto, prisidėjęs prie V.Armalo atvykimo į Lisaboną.
Kad lygis yra aukštas, byloja ir faktas, jog 18-mečio lietuvio interviu 15min turėjo palaiminti ir „Benfica“ atstovas.
Žinia, kad Kauno „Stumbre“ praėjusį sezoną žaidęs V.Armalas net ketveriems su puse metų nutūpė Lisabonoje, pasklido sausio 9-ąją.
Per beveik mėnesį vidurio gynėjo arba atraminio saugo pozicijose rungtyniaujantis lietuvis jau spėjo pasitreniruoti ir su „Benfica“ U-19, ir U-23, ir B komandomis.
Klubo bazėje V.Armalas gyvena, treniruojasi, mokosi portugalų kalbos. Kadangi kompleksas įrengtas už miesto ribų, vaikinas nėra dažnas Lisabonos lankytojas, bet pusės milijono gyventojų Portugalijos sostinę sako aplankyti jau spėjęs.
Apie pirmus įspūdžius, futbolą, gyvenimo sąlygas ir pokalbius apie lietuvišką futbolą – 15min pokalbis su Viliumi Armalu.
– Įsivaizduoju, kad turėtų būti lengvas šokas papulti iš lietuviškų sąlygų į portugališkas. Kas labiausiai nustebino? Ką ten turi tokio, ko Lietuvoje neįsivaizduotumėm?
– Visų pirma – visa infrastruktūra bazėje. Jei bazėje gyveni, tai reiškia, kad tame pačiame pastate yra ir rūbinė, ir tavo kambarys. Eiti net niekur nereikia. Visa diena būna užimta treniruotėmis, tad čia ir praleidi didžiąją dienos dalį. Tas ir yra kosmosas – infrastruktūra, kaip dirba visi dėl tavęs. Yra ne tik futbolo treneriai, bet ir kiti, kurie užsiima su tavimi ir padeda tobulėti tiek futbolo aikštėje, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Yra ne tik futbolo treneriai, bet ir kiti, kurie užsiima su tavimi ir padeda tobulėti tiek futbolo aikštėje, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Kokie dar treneriai yra be pagrindinių?
– Yra pozicijų treneriai, tada yra fizinio pasirengimo treneriai ir komandos psichologas.
– Teko jau pasikalbėti su psichologu?
– Tiesiog pasveikino jis mane atvykusį, pasikalbam, kaip man sekasi įsilieti į komandą, o sekasi gerai.
– Tam, kad suprastumėme visos bazės dydį: kiek yra aikščių, kiek žmonių dar gyvena su tavimi?
– Gyvenamieji aukštai yra trys. Aikščių? Net sunku pasakyti. Natūralių gal 8, dirbtinų keletas. Ir dar planuojama plėstis.
– Jei kalbėtumėme apie tavo kelią iki „Benfica“ klubo. Koks jis buvo ir kada įvyko tas lūžis, leidęs šokti iki tokių galimybių?
– Jau 15-kos metų pradėjau treniruotis su „Stumbru“. Kadangi žaidžiau su jaunimo komandomis, nežaidžiau aukščiausiuose divizionuose, prireikė laiko ten įsilieti. Pradėjęs žaisti Pirmoje lygoje, apšilau kojas vyrų futbole, antrą sezoną jau ten jaučiausi kaip žaisdamas su sau lygiais varžovais. O daugiausiai pasitikėjimo atėjo tada, kai pradėjau žaisti A lygoje.
– Kuo Lisabonoje nustebino pats futbolas? Gal yra kažkokių niuansų, gal visi žaidžia vienoda schema?
– Taip, visos komandos stengiasi žaisti ta pačia schema. Visos treniruotės yra daug aktyvesnės, daug techniškesnės, dinamiškesnės. Galiu pasakyti, kad vien U-19 komandos lygis yra tikrai labai geras. Ši komanda žais jaunimo Čempionų lygoje.
– O kaip pačiam sekasi treniruotėse prisitaikyti prie stiliaus?
– Pirmos savaitės daugiausiai skirtos suprasti komandos schemas, pažinti žaidėjus. Kol kas tai sekasi gerai.
– Ko treneriai iš tavęs daugiausiai tikisi? Ką sako, kaip motyvuoja?
– Jie supranta, kad man dabar svarbiausia apsiprasti, suprasti, kaip viskas vyksta. Jie nekelia didelių planų, nes svarbiausia yra dabar susitvarkyti, o tada parodysiu, ką galiu.
– Minėjai, kad teko ir debiutuoti. Koks tas debiutas buvo?
– Nepasakysiu, kad man pačiam tos rungtynės buvo labai gero lygio, tačiau nebuvo ir labai blogos. Buvo jaudulio, tačiau gan pavyko jį sutramdyti. Trenerių nenuvyliau, bet pats savim labai nesidžiaugiu.
– Yra kažkokia jungtis tarp jaunimo ir pirmos komandos? Galbūt teko matyti pagrindinės komandos treniruotę, sutikti žaidėjus?
– Taip, pirma komanda irgi šitoj bazėj treniruojasi, tai tenka matyti. Kartais, jei sportavai su B komanda, tai galbūt tavo treniruotėje yra žaidėjas, neseniai sportavęs su pagrindine komanda.
– Jaučiasi lygių skirtumas?
– Galiu pasakyti, kad U-19 ir U-23 komandos yra panašaus lygio, tačiau B komanda… Jaučiasi, kad tai yra antras Portugalijos divizionas, o ir komanda ten pirmame penketuke. Ten jau geras lygis, aukštos klasės žaidėjai.
– O jei U-19 komandą įmestume į A lygą, kaip pačiam atrodo, kaip jai ten sektųsi?
– Labai sunku pasakyti, nes U-19 – jaunų žaidėjų komanda. Tačiau vietiniame fronte baigiasi reguliarus sezonas, tai Pietų divizione „Benfica“ komanda dar nėra nei kartą pralaimėjusi.
– Koks buvo Mariano Barreto vaidmuo procese, kai atsiradai „Benfica“ klube?
– Jis pranešė, kad turiu galimybę ten pasitreniruoti, parodyti, ką galiu. Po kiek laiko Mariano pasakė, kad jau yra galimybė ten ir pasilikti.
– M.Barreto minėjo, kad lietuviai turi didžiuotis tavo šituo žingsniu, nes tai nėra įprastinis atvejis. Gal galėtum paaiškinti, ką jis turėjo omenyje?
– Aš nenorėčiau sakyti, kad tai kažkuo skiriasi. Man tiesiog suteikta labai gera galimybė, aš turiu daryti viską, kad ja galėčiau pasinaudoti. Tikiuosi, kad čia yra mano ilgo profesionalaus futbolininko kelio pradžia.
– Galbūt teko su vietiniais kalbėtis apie Lietuvos futbolą? Ar jie yra girdėję apie Lietuvos komandas?
– Treneriai yra pasidomėję, iš kur aš atvykau. Kai kurie žino „Sūduvą“ arba „Žalgirį“, bet dažnai manęs klausia, ant kokių mes aikščių treniruojamės, tai atsakau, kad tokių sąlygų, kokios yra čia, Lietuvoje niekas neturi.
Ir dar, kai pasakau, kas buvo mano treneris, tai visi jį žino. Ypač vyresni žmonės – treneriai ar personalo darbuotojai.
– Neminėjai dar vietiniams portugalams, kad ruoštųsi rungtynėms su Lietuvos rinktine?
– Aš jiems primenu, kad Lietuva ir Portugalija yra vienoje grupėje, bet jie tik nusijuokia ir pasako, kad mums nėra šansų (juokiasi).
