Vos prieš keletą dienų U.Šmitaitė grįžo iš Suomijos, kur vyko Europos merginų futbolo (iki 19 metų) čempionato atranka. Ugnė Lietuvos rinktinę lydėjo kaip vadybininkė. „Dažniausiai važiuoju kaip trenerio asistentė, bet šįkart paprašė paslaugos, tai važiavau kaip vadybininkė. Buvau naujame amplua“, – šyptelėjo U.Šmitaitė.
Pati Ugnė Lietuvos garbę gina moterų rinktinėje. Šios vasaros pabaigoje lietuvės Taline po aštuonerių metų pertraukos iškovojo Baltijos taurę. Tiesa, U.Šmitaitė paskutinėse rungtynėse žaidė vos 10 minučių – dėl lūžusio skruostikaulio buvo priversta vykti į ligoninę.
„Padarė veido kaukę ir greitu metu žadu grįžti į aikštelę“, – Ugnė ir toliau moterų futbolo A lygoje padės rinkti pergales Kauno „LSU-Žara“ komandai.
Padarė veido kaukę ir greitu metu žadu grįžti į aikštelę.
„Šilalėje dar dabar nėra jokios mergaičių komandos, tai 14–15 metų turėjau du debiutus – važiavau rungtyniauti už Tauragės komandą ir po to mane pakvietė į septyniolikmečių rinktinę“, – apie pirmuosius pasiekimus pasakojo 21-erių futbolininkė Ugnė.
– Kauno „Žalgirio" įžaidėjas L.Lekavičius taip pat kilęs iš Šilalės. Ten ir susipažinote?
– Jis buvo beveik mano kaimynas. Aš juo susižavėjau, kai buvau kokių 14-os metų, bet iki jo sugebėjau prisikasti tik būdama 18-os.
Jam pirmoje vietoje buvo krepšinis, merginos buvo neįdomios, bet aš vis tiek kažkaip sugebėjau prieiti (juokiasi).
– Abu esate užimti sporto žmonės. Tikriausiai retai susitinkate?
– Jau esame kartu išsinuomoję butą. Manau, kad nebus problemų – susitiksime kiekvieną dieną.
– Stebėjote Europos vyrų krepšinio čempionatą?
– Stebėjau visas rungtynes. Gaila, kad Lukas mažai žaidė. Bet vis tiek juo labai džiaugiuosi – iš karto du debiutai (nuo 2014–2015 metų sezono L. Lekavičius rungtyniauja pagrindinėje Kauno „Žalgirio“ komandoje, šiemet debiutavo Lietuvos vyrų rinktinėje – aut. past.) ir tokie pavykę, man tai labai patinka, labai džiaugiausi.
– Čempionato metu nervinosi visa Lietuva, jums jaudulys tikriausiai buvo kelis kartus didesnis?
– Iš tikrųjų. Visos rungtynės buvo beveik taškas į tašką ir labai buvo neįdomus finalas. Sėdėdavau ir netgi kojos virpėdavo ir vis galvodavau – išleis ar ne. Laukdavau to momento, kad galėčiau pasižiūrėti, kaip žaidžia.
– Tikėjote, kad Lukas su Lietuvos rinktine pasieks tokį aukštą rezultatą?
Aš visada juo tikiu.
– Aš visada juo tikiu. Tik gal jis save kartais per daug nuvertina, bet aš stengiuosi jį pastūmėti į priekį. Jis bando manimi netikėti, bet viduje galvoja kitą (juokiasi).
– Ką Lukas sakė grįžęs po čempionato? Kaip jaučiasi?
– Dabar buvo labai daug susitikimų, visokių apdovanojimų. Sakė „nepatinka man ten eiti“, nepatinka, kai daug žmonių. Visą sezoną, visus metus jis tarp žmonių, tarp komandos narių. Žinau tą jausmą, nes ir pati buvau nuvargusi. Dabar jis ne fiziškai pavargęs, bet emociškai.
– Jums krepšinį teko šiek tiek žaisti už mokyklą Šilalėje, o ar Lukas turi sąsajų su futbolu?
– Jis pasakojo, kad prieš treniruotę jie kartais žaidžia futbolą, tai sakė, kad jis visą laiką muša įvarčius (juokiasi).
Buvome sugalvoję planą, kad per savaitę vieną kartą vienas kitam galėtumėm surengti treniruotę. Jis man – krepšinio, aš jam – futbolo. Klausiau, ar pasiteisino. Sakė, žinoma, kad taip – primušė įvarčių.
– Ką dar, be futbolo, veikiate – dirbate, mokotės?
– Dabar studijuoju Lietuvos sporto universitete treniravimo sistemas. Jau dirbu rinktinės trenerio asistente. Kaune taip pat stengiuosi treneriui padėti treniruoti, taip pat teisėjauju. Visa mano veikla susijusi su futbolu.