1 pastebėjimas nuo sofos
Kai 2-ąją minutę Luke'as Shaw pasinaudojo netikėta italų gynybos spraga ir Davidas Beckhamas su Tomu Cruise'u kumščiais džiaugsmingai sužaibavo VIP ložėje, atrodė, kad viskas šiemet gali būti kitaip. Deja, tik atrodė.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai ir buvo vienintelė italų gynybos klaida per visas 120 minučių, o viskas baigėsi anglams iki gyvo kaulo pažįstama istorija. 1990, 1996, 1998, 2004, 2006, 2012. Imkit dar ir 2021-uosius. 2018-ųjų pasaulio čempionato aštuntfinalyje su Kolumbija „Trys liūtai“ buvo trumpam nutraukę baudinių serijų prakeiksmą, tačiau skausmas labai greitai sugrįžo.
2 pastebėjimas nuo sofos
„Svarbiausia yra mėgautis žaidimu. Noriu, kad ir finale būtume žaismingi“, – prieš svarbiausią trenerio karjeros egzaminą šypsojosi R.Mancini.
Taip anksti praleidus pirmą įvartį apie mėgavimąsi žaidimu ir žaismingumą italams nebuvo kada galvot, bet reikia pripažinti, kad kantrybė, aistra ir užsispyrimas yra bene ryškiausi šios Azzurri kartos bruožai.
Tai veikė visą čempionatą, suveikė ir finale.
3 pastebėjimas nuo sofos
G.Southgate'ui tai buvo puikus turnyras. Anglijos rinktinės strategas atrodė stipriai patobulėjęs per tuos trejus metus, kai pirmaudamas taktiškai pralaimėjo pasaulio čempionato pusfinalį kroatams. Šiame „Euro 2020“ pasiteisino beveik visi jo sprendimai per visus septynis mačus, tačiau tada atėjo finalo 120-oji minutė. Treneris nusprendė išimti patyrusius Jordaną Hendersoną ir Kyle'ą Walkerį ir vietoj jų įleido jaunosios kartos talentus Jadoną Sancho ir Marcusą Rashfordą.
Tam, kad jie realizuotų baudinius, bet šis ėjimas pasirodė pražūtingas.
21 ir 23 metų vaikinai savo šansus paleido vėjais, o jų pavyzdžiu pasekė ir devyniolikmetis Bukayo Saka.
Baudinių serijoje smūgiavusių italų amžiaus vidurkis – 28,6 metų, anglų – 23,6.
Viskas baigėsi G.Southgate'ui gerai pažįstamu guodžiančiu apkabinimu. Prieš 25-erius metus neįmušus pusfinalyje taip jį guodė komandos draugai, dabar jis pirmas po nesėkmingo spyrio apkabino B.Saka.
Didmeistrių partija
G.Southgate'as dar neprasidėjus rungtynėms atliko taktinį manevrą, parodydamas, kad vėl yra pasiruošęs taikytis prie varžovo. Kaip ir mače su vokiečiais, anglai į aikštę metę trijų vidurio gynėjų liniją, įleisdami Kieraną Trippier vietoj dešinio atakuojančio puolėjo B.Saka ir įprastą 4-3-3 pakeisdami į 3-4-3.
Ir jau 2-ąją minutę šis manevras virto stebuklu. L.Shaw pradėjo ataką kairiajame krašte, Harry Kane'as atliko reidą aikštės viduriu ir perdavė kamuolį K.Trippier. Perdavimas į baudos aikštelę surado visiškai laisvą L.Shaw ir šis smūgiu iš kelių metrų išvedė šeimininkus į priekį.
Anglai nuostabiai pasinaudojo tuo, kas buvo įvardijama kaip viena silpniausių italų vietų – dešinysis gynėjas Giovanni Di Lorenzo. Būtent „Napoli“ gynėjas lemiamame epizode pasislinko kiek per toli į vidurį ir paliko laisvą oponentą.
Šis taktinis G.Southgate'o sprendimas leido gerokai sustiprinti aikštės vidurį. Keturiems anglams tvarkytis su trijų „Squadra Azzurra“ saugų spaudimu sekėsi labai gerai, o gana dažnai iš priekio nusileisdavę H.Kane'as ir Raheemas Sterlingas šią užduotį tik dar labiau palengvino.
Šiame mače vėl puikiai atsiskleidė G.Southgate'o prisitaikymo prie varžovų gylis. Ši anglų komanda taikėsi prie Ukrainos, o finale pirmaujant prieš Italiją, klausimų išvis neliko jokių.
Bet atakų organizavimas, pirmiausia galvojant apie gynybą, ir Declano Rice'o bei Kalvino Phillipso paprastučiai perdavimai neperžengiant aikštės vidurio bei maksimaliai apribojant rizikos galimybę veikė tik iki praleisto įvarčio.
Kai anglai galiausiai praleido pirmą įvartį šiame čempionate iš žaidimo, rimtų ambicijų susigrąžinti iniciatyvą taip ir nebuvo.
Italija tiesiog buvo geresnė komanda aikštėje visas 120 minučių, bet nuobodus Anglijos efektyvumas šiame čempionate visiškai atsipirko ir G.Southgate'ą drąsiai galima vadinti sėkmingiausiu „Trijų liūtų“ rinktinės treneriu nuo Alfo Ramsey laikų.
Išvis susidaro vaizdas, kad per visą turnyrą realiausias progas įmušti anglams turėjo Thomasas Mulleris ir škotai, bet nė vieni to padaryti nesugebėjo, o finale praleistas įvartis – italų kovingumo ir užsispyrimo, o ne kūrybos rezultatas.
Italijos futbolas buvo patyręs katastrofą, o R.Mancini išvalė griuvėsius ir viską pradėjo statyti nuo dviejų senų gynybos bokštų ir pliko pamato, neturėdamas labai ryškių žvaigždžių, bet radęs kelią į jaunų ir talentingų žaidėjų širdis.
Tai buvo kitokia Italija, labai panaši į tą, kuri 2006-aisiais laimėjo pasaulio čempionatą. Kaip ir Marcello Lippi, R.Mancini rinkosi ne geriausius žaidėjus, bet tokius futbolininkus, kurie pirmiausia galėtų tenkinti komandinius interesus. Ir žaistų su aistra.
Nuo pat pirmos dienos šiame poste R.Mancini aiškiai deklaravo savo didžiausią troškimą – priversti visus italus iš naujo atrasti meilę nacionalinei komandai. Kai sekmadienio vakarą jis galiausiai dar sykį apsikabino savo jaunystės draugą Gianluca Vialli, šis tikslas buvo pasiektas.
X faktorius
Kieranas Trippier. Dar rungtynių išvakarėse išvis nebuvo aišku, ar Madrido „Atletico“ gynėjas pasirodys finale, tačiau mesdamas jį į aikštę G.Southgate'as ištraukė laimingą bilietą. Gaila, kad tik labai anksti ir su galiojimo pabaiga.
Prožektorių šviesoje
Gianluigi Donnarumma. Prieš šį finalą buvęs „AC Milan“ ir dabartinis „Paris Saint Germain“ vartininkas kovojo su Jordanu Pickfordu dėl „Euro 2020“ geriausio vartininko titulo. Lenktynės baigėsi tuo, kad 22-ejų vartininkas aikštę paliko ne tik su čempiono medaliu, bet ir geriausio turnyro žaidėjo statulėle. Per visą turnyro istoriją tokia garbė vartininkui suteikta pirmą kartą.
Baudinių serijoje G.Donnarumma buvo tiesiog fantastiškas – ramus, užtikrintas ir švelniai gaudęs kinkas drebinusių bendraamžių iš Anglijos bandymus.
Šiuo pasirodymu G.Donnarumma atsistojo šalia kito didžiojo Italijos futbolininko Gianluigio. Buffonas saugojo komandos vartus 2006 m. pasaulio čempionate ir italai triumfavo baudinių serijoje. Dabar lygiai tą patį, tik Europos čempionate, pakartojo ir 21-eriais metais jaunesnis įpėdinis.
„Man jis yra geriausias vartininkas pasaulyje ir buvau tikras, kad išgelbės mus nuo poros įvarčių. Gigio yra nuostabus vaikinas ir neįtikėtinas vartininkas“, – finalo didvyrį liaupsino R.Mancini.
Kritiko strėlė
Ciro Immobile. Prieš čempionatą italai būgštavo, kad sėkmę pasikinkyti gali nebent tuo atveju, jei sėkmingai sužais jų pagrindinis puolėjas. Galiausiai viskas išėjo taip, kad italai čempionais tapo net ir neturėdami tikro „devinto“ numerio. Finale Romos „Lazio“ atakų lyderis vėl buvo blankus ir pakeistas 54-ąją minutę. Su išėjusiu Domenico Berardi italai netgi buvo aktyvesni.
Nelaimėlis
Raheemas Sterlingas. Anglijos rinktinės ir „Manchester City“ žvaigždė pralaimėjo abu svarbiausius šio sezono finalus. „Euro 2020“ finišas tapo ypač dideliu nusivylimu, nes čempionato metu futbolininkas žaidė puikiai, buvo geriausias savo komandoje, o galiausiai net negavo progos mušti baudinio ir viskas baigėsi sidabro medaliu. Pergalė „Wembley“ stadione būtų stipriai išauginus R.Sterlingo šansus pakovoti dėl „Auksinio kamuolio“ apdovanojimo. Dabar rinkimus organizuojanti „France Football“ redakcija jau gali siųsti šventinį kvietimą į Argentiną.
Žmogus su švilpuku
Kaip ir tikėtasi, finalo mačui švilpukas buvo patikėtas vienam autoritetingiausių šių dienų pasaulio arbitrų – olandui Bjornui Kuipersui.
48-erių teisėjas buvo vyriausias „Euro 2020“ arbitras ir jau yra vienas labiausiai atpažįstamų savo profesijos atstovų daugelį pastarųjų metų. 2014-aisiais jis švilpė Čempionų lygos finale.
B.Kuipersas yra ne tik teisėjas, bet ir puikus verslininkas. Jam priklauso prekybos centrai, poilsio namai ir grožio salonas, o bendras turtas vertinamas 16 mln. eurų. Tai yra turtingiausias futbolo teisėjas Europoje, verslą paveldėjęs iš savo giminaičių. 1937-aisiais metais B.Kuiperso senelis atidarė parduotuvę ir prekes vežiojo dviračiais. Tėvas nuo mažens mokėsi verslo pagrindų, o vėliau buvo įtraukta ir motina. Bjornas taip pat baigė verslo vadybos studijas Nijmegeno universitete, tad buvo tik laiko klausimas, kada perims šeimos tradicijas.
Futbolo teisėju B.Kuipersas taip pat tapo stumiamas tėvo. Vaikystės žaisdamas futbolą ūmaus būdo jaunuolis labai dažnai ginčydavosi su arbitrais, tad tėvas pasiūlė jam užsirašyti į teisėjų kursus, kad geriau suprastų šį darbą. Visa kita – jau istorija.
„Per rungtynes noriu būti nepastebimas. Man patinka dalyvauti spektaklyje, bet tik kaip pagalbiniam veikėjui, nes pagrindiniai menininkai yra žaidėjai“, – yra sakęs arbitras.
Likti nuošaly finale B.Kuipersui sekėsi sunkiai. Ir ne tik dėl ryškios rožinės spalvos aprangos. Iki pertraukos ramiai mačui vadovavęs olandas vadžių vos nepaleido antrajame kėlinyje, kai futbolininkai pradėjo negailėti vienas kito, nuolat prasižengdavo ir daugiau ginčijosi nei žaidė. Viskas baigėsi šešiomis geltonomis kortelėmis bei Giorgio Chiellini ir H.Kane'o šypsenomis traukiant burtus prieš baudinių seriją. Gerai sukontroliuotas mačas, išvengiant didelių klaidų.
B.Kuipersas jau buvo nusprendęs baigti karjerą 2020-aisiais, bet čempionatui nusikėlus metams, atidėjo savo sumanymą. Dabar teisėjas jau nėra toks kategoriškas: „Baigsis čempionatas, važiuosiu paatostogaut, o tada matysime.“ Jei apsispręs dėti tašką, tai bus puiki karjeros pabaiga.
Intrigos/nuobodulio metras
95 proc. Antrą kartą po 1976-ųjų ir Antonino Panenkos Europos čempionatų istorijoje čempiono likimas sprendėsi baudinių serijoje.
Vibracija tribūnose
5/10. Emocinis vulkanas kunkuliavo ne tik po „Wembley“ arka, bet ir šalia stadiono dar gerokai prieš rungtynes. Visą čempionatą namuose žaidusi Anglija finale turėjo milžinišką pranašumą tribūnose, bet viskas baigėsi didžiule gėda – pradedant smurto protrūkiais prieš italų sirgalius ir baigiant rasistiniais užgauliojimais baudinius pramušusiems saviems žaidėjams. Anglija, Londonas ir UEFA šio egzamino neišlaikė. Tai buvo gyvuliai, o ne žmonės. Po tokių įvykių norėtųsi vieno - kad išvadas padarę UEFA ar FIFA didžiųjų futbolo švenčių į Angliją negrąžintų metų metus.
Skaičius
Šių metų Europos čempionatas buvo rezultatyviausias per visą šiuolaikinio turnyro istoriją. L.Bonucci 67-ąją minutę pelnytas įvartis buvo 142-asis per 51-as „Euro 2020“ rungtynes (vid. 2,79). Prieš penkerius metus per mačą buvo mušama po 2,12 įvarčio, o rezultatyviausias iki šiol buvo „Euro 2000“ turnyras (vid. 2,74).
Žodis – ne žvirblis
„Turėtume didžiuotis tuo, ką pasiekėme, bet žinau, jog labai dėl to skaudės. Tikriausiai visą likusią karjerą“, – neslėpė Anglijos rinktinės kapitonas H.Kane'as.
Istorijos nesuklastosi
„Wembley“ stadionas R.Mancini visada liks vieta, kurioje jis 1992-aisiais su Genujos „Sampdoria“ pralaimėjo Europos taurės (dabar – Čempionų lyga) finalą „Barcelona“ ekipai. Po 29-erių metų jis su buvusiais komandos draugais G.Vialli ir Atillo Lombardo sugrįžo čia jau būdami Italijos rinktinės strategai tam, kad pasiektų vieną ryškiausių visos šalies futbolo pergalių.
Garso takelis
