Suprasti akimirksniu
- Mariaus Stankevičiaus karjera
- 1998-2001 m. „Ekranas“
- 2001-2008 m. „Brescia“
- 2008-2010 m. „Sampdoria“
- 2010 m. „Sevilla“
- 2010-2011 m. „Valencia“
- 2011-2013 m. „Lazio“
- 2013-2104 m. „Gaziantepspor“
- 2014-2015 m. „Hannover 96“
- 2015-2016 m. „Cordoba“
- 2016-2017 m. Sienos „Robur“
- 2017 m. „Crema“
„Žalgirio“ ir „Sevilla“ pasimatymas Europos lygoje prikėlė M.Stankevičiaus prisiminimus.
Laiką reikėtų atsukti aštuonerius metus atgal, kai krašto gynėjas iš Lietuvos žaidė vienoje stipriausių Ispanijos komandų ir padėjo jai iškovoti titulą.
Tai buvo laikas, kai Genujos „Sampdoria“ išnuomavo M.Stankevičių Sevilijos klubui, kuriame jis sužaidė 20 rungtynių – 16 Ispanijos lygoje, 2 Ispanijos taurės varžybose ir dar 2 Čempionų lygoje.
Dabar 37 metų lietuvis stebėjo „Sevilla“ žaidimą praėjusią savaitę, kuomet pirmosiose rungtynėse Ispanijos klubas namie 1:0 įveikė „Žalgirį“ ir vylėsi, kad vilniečiai Andalūzijoje paliktą intrigą vilniečiai išlaikys ir ketvirtadienio vakarą LFF stadione.
– Mariau, kokį įspūdį paliko „Žalgiris“ Sevilijoje? – 15min paklausė M.Stankevičiaus.
– „Žalgiris“ ten sužaidė tikrai geras rungtynes. Džiugu dėl to, iš kitos pusės nesidžiaugiau, kai žalgiriečiai neišpildė nė vienos iš trijų progų. Jie tikrai nusipelnė bent vieno įvarčio.
Ypač įsiminė dvi „Žalgirio“ greitos atakos. Vienoje jų trys žalgiriečiai atsidūrė baudos aikštelėje, bet neįmušė. O paskui vienas prieš vieną kairiajame krašte nepavyko įveikti vartininko. Galbūt pritrūko ramybės ir patirties.
Tačiau iš „Žalgirio“ pusės mačiau puikų nusiteikimą. „Sevilla“ gali atrasti pasiteisinimų – galbūt žaidė ne visi pagrindiniai žaidėjai, bet tai tik pasiteisinimai, jie nieko nekeičia.
„Žalgiris“ padarė nuostabų darbą. Todėl ispanai turi gerbti „Žalgirį“ ir jo žaidėjus.
Kita vertus, euforijoje likti neverta, nes rezultatas liko neigiamas. Norint pasiekti kitą etapą, – reikalinga pergalė. Tačiau privalu likti realistais – „Sevilla“ nebuvo visa galva rungtynėse, veikiausiai mąstė apie Supertaurės mačą su „Barcelona“ (praėjusį sekmadienį Sevilijos futbolininkai pralaimėjo Maroke Barselonos klubui 1:2).
Futbole gali būti stipresnis, bet parodyti tai sunku prieš komandą, kuri turi daugiau noro.
– Kaip „Žalgiris“ turėtų modeliuoti žaidimą Vilniuje?
– Tvirtinti, kad aplošime „Sevilla“ būtų per drąsu. Reikia būti teisingiems.
Skaičiau apie tariamus „Žalgirio“ privalumus – mažą aikštę ir dirbtinę veją, bet patikėkite – tokie pasisakymai tinka tik laikraščiams ir žurnalams. Anglai buvo atvažiavę pas mus, iki tol jie turbūt niekada nebuvo žaidę ant dirbtinės vejos, bet prieš Lietuvos rinktinę sužaidė taip pat gerai ir lengvai, kaip bet kur kitur.
Vilniaus stadiono dirbtinės aikštės kokybė nėra prasta. Žaisti ant jos nėra blogai, bet esmės tai nekeis. Ispanai stengsis žaisti greitą futbolą, kuris mums būtų nepalankus. „Sevilla“ turi greitus žaidėjus, kamuolys vaikšto greitai, tad gintis bus sunku.
Sakyčiau, kad „Žalgiriui“ vėl reikėtų bandyti drausmingai gintis ir pasistengti įmušti.
– Pačiam teko žaisti Sevilijoje 2010 metais. Kas labiausiai įstrigo iš to karjeros etapo?
– Aukščiausio lygio futbolas. Tas jausmas, kai važiuoji į rungtynes ir žinai, kad laimėsi daugumą rungtynių.
Nugalėtojų mentalitetas toks stiprus, kad tiki komanda ir žinai, kad esi stipresnis. Manau, kad ir dabar žaisdama su „Žalgiriu“ Sevilijos komandos žaidėjai jaučia, kad anksčiau ar vėliau, jie laimės.
Man labai įstrigo Čempionų lygos rungtynės ir pačio futbolo kokybė. Be to, laimėjome Karaliaus taurę.
– Sevilija taip pat turi vieną didžiausių pasaulio katedrų, Karaliaus rūmus ir nuostabius sodus. Jie įsiminė labiau nei karštis Andalūzijoje?
– Sevilija – antikinis miestas, kažkada buvęs net uostu, nors yra tolokai nuo jūros. Upe laivai pasiekdavo Sevilijos miestą, tad istoriniai pastatai, bažnyčios, ypatinga atmosfera supa miestą – jis tikrai labai gražus. Tuo pačiu labai karštas, nes Andalūzijos regionas yra karščiausias taškas Europoje. Tačiau ir prie to įpratau – prie visko įmanoma įprasti.
– Ar pačiam ten žaidžiant tapo aiškiau, kaip šis klubas tapo toks sėkmingas Europoje (2006-2016 m. „Sevilla“ net penkis kartus triumfavo Europos lygoje)?
– Aš galvoju, kad niekas negimsta per vieną dieną. Sevilija konstravo ir dėliojo komandą pamažu, vis išlaikydama žaidėjų branduolį.
Nebūna, kad iš vienos plytos per dieną atsirastų namas. Futbole įprasta norėti rezultato labai greitai, bet Sevilijoje prireikė daug laiko, kad klubas sulauktų sėkmės.
Dabar į galvą ateina Sergio Ramosas, Antonio Reyesas – jie vieni iš daugelio gerų žaidėjų, kurie praėjo Sevilijos jaunimo futbolo mokyklą. Ten pamažu, bet nuosekliai auga talentai.
Lietuvoje mes norime užauginti gerų žaidėjų čia ir dabar, bet verta imti pavyzdį iš tokių sistemų kaip Sevilijos.
– Kaip atsitiko, kad po pusės sezono Sevilijos klube iškeliavote į kitą Ispanijos klubą „Valencia“?
– Noro likti buvo, bet tuo metu keitėsi treneriai. Mane pakvietė vienas treneris, bet su juo pralaimėjome Čempionų lygos aštuntfinalyje, ir įvyko permainos. Naujas treneris norėjo kitų žaidėjų, jis mąstė kitaip.
To pasekoje teko pakeisti komandą.
– Ar „Sevilla“ laikote stipriausiu klubu per savo karjerą?
– Sunku pasverti. Pavyzdžiui, su „Sevilla“ finišavome ketvirti Ispanijos lygoje, o kitais metais su „Valencia“ užėmėme trečią vietą – finišavome po „Barcelona“ ir Madrido „Real“.
Su Romos „Lazio“ buvome labai arti Čempionų lygos, su šiuo klubu laimėjome Italijos taurę, nugalėjome „Roma“ klubą šimtmečio rungtynėse.
„Sampdoria“ gretose irgi buvo fenomenalių žaidėjų. Kai atvykau iš „Ekrano“ į „Brescia“, niekas nežinojo šios komandos, nors joje žaidė Roberto Baggio, Pepas Guardiola, Luca Toni. Kai prisimeni šiuos žaidėjus, galvoji, kad ir Brešijoje turėjo būti neeilinė komanda.
– O Vilniaus „Žalgiris“ pastaraisiais metais nekvietė?
– Dabar nesiūlė.
Buvau tik iš savo draugų girdėjęs, kad per juos bandė pasiaiškinti, ar mane domintų. Tai buvo paviršutiniškos kalbos. Jei tikrai dominčiau, būtų kalbama kitaip.
Jei nori, juk klausi tiesiai: nori žaisti pas mus ar ne? Juk jūs paskambinote man, o ne per mano draugus bandėte pasikalbėti.
Vadinasi, nieko rimto ten ir nebuvo.
– Ką planuojate artimiausiu metu?
– Dar planuoju žaisti. Turiu parako ir noriu parungtyniauti.
Dabar Italijoje rugpjūčio vidurys, kai visi atostogauja, bet gal sulauksiu kokio pasiūlymo ir tada bus aiškiau matyti. Bandysiu laukti.
– Dairotės variantų žemesnėse Italijos lygose, kur žaidėte pastaraisiais metais?
– Gali būti visko. Daug kas priklauso nuo manęs. Jei norėčiau, galėčiau žaisti aukštesniu lygiu kitose šalyse. Tačiau reikia viską pasverti ir sudėlioti taškus, ar verta kažkur keliauti toli nuo namų.
Šiandien dar mąstau kaip žaidėjas. O kaip bus rytoj – nežinau.
