Duodamas interviu 15min 34-erių metų gynėjas neslėpė, kad naujasis rinktinės treneris jau buvo susisiekęs su juo, o pats futbolininkas taip pat niekada nebuvo atsisakęs padėti nacionalinei komandai, jei tik į ją sulaukdavo kvietimo.
Geltonus nacionalinės rinktinės marškinėlius M.Stankevičius užsivilks po trejų metų pertraukos. Būtent tiek laiko truko LFF techninio skyriaus direktoriaus Stasio Stankaus bei buvusio nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio Igorio Pankratjevo gynėjui ir kitiems komandos senbuviams uždėtas embargas.
Pastarąjį kartą į Lietuvos rinktinės stovyklą Marius buvo kviečiamas 2013-ųjų rugsėjį ir šis vizitas jam turėtų kelti ne ypač malonius prisiminimus. Tuomet Rygoje lietuviai 1:2 pralaimėjo principinei varžovei Latvijai, o po šios nesėkmės rinktinei vadovavęs vengras Csaba Laszlo virš gynėjo galvos pakabino kryžių.
Tačiau po kelių dienų Lietuva dar kartą skausmingai žlegtelėjo veidu į purvą, kai 1:2 pralaimėjo futbolo nykštukui Liuksemburgui, o šis mačas buvo paskutinis rinktinėje ir dar vienam senbuviui – vartininkui Žydrūnui Karčemarskui.
Visgi E.Jankauskas į vos rusenančią šalies futbolo ugnį pasiryžęs įpūsti naujų vėjų. Jis savo taktinėse schemose M.Stankevičiui yra numatęs pagrindinio dešiniojo gynėjo poziciją.
Komandos vairą iš vengro perėmusiam I.Pankratjevui veteranai buvo nereikalingi, nors abu jie nuolat ir sėkmingai žaidė savo klubuose, o skylės Lietuvos rinktinės gynyboje akivaizdžiai badė akis.
Visgi E.Jankauskas į vos rusenančią šalies futbolo ugnį pasiryžęs įpūsti naujų vėjų. 15min žiniomis, naujasis strategas savo taktinėse schemose M.Stankevičiui yra numatęs pagrindinio dešiniojo gynėjo poziciją, o jį galėtų keisti jaunasis Rolandas Baravykas.
Į rinktinę E.Jankauskas ketina kviesti ir Ž.Karčemarską. Iš anksto nurašyti strategas nėra linkęs nė vieno vartų sargo, tad šansų turės ne tik Barselonos „Espanyol“ debiutavęs Giedrius Arlauskis, bet ir Ernestas Šetkus, Emilijus Zubas ar Vytautas Černiauskas.
Iš viso nacionalinei rinktinei M.Stankevičius atstovavo 65 kartus ir pagal šį rodiklį nusileidžia vos šešiems futbolininkams. Jei ne priverstinė pertrauka, gynėjas šiemet galėtų drąsiai pretenduoti į visų laikų Lietuvos rekordą, kuris priklauso Andriui Skerlai (84 rungtynės).
Simboliška, tačiau sugrįžti į rinktinę Kaune gimęs, bet Panevėžyje iškilęs M.Stankevičius gali jau kovo 23-iąją, kai Lietuvos rinktinė žais draugiškas rungtynes su Rumunija. Ši dvikova greičiausiai vyks Klužo mieste, kuris mena vieną įspūdingiausių pergalių Lietuvos futbolo istorijoje. 2010 metų pasaulio čempionato atrankos mače Jose Couceiro auklėtiniai sensacingai 3:0 sutriuškino savo varžovus, o pirmąjį įvartį fantastišku šūviu maždaug iš 25 metrų pelnė būtent M.Stankevičius.
Šį sezoną lietuvis yra tvirtas „Cordoba“ ekipos gynybos ramstis ir be keitimo žaidžia kone kiekvienose „Segunda“ diviziono rungtynėse. Kordobos klubas turi rimtų ambicijų jau kitąmet sugrįžti į elitinę „La Liga“ ir šiuo metu dalijasi 2–3 vietas su „Leganes“. Nuo pirmaujančio Vitorijos „Deportivo Alaves“ žaliai balti atsilieka 6 taškais.
Tiesiogiai į aukščiausią divizioną pateks dvi stipriausios „Segunda“ komandos, o dėl trečiojo kelialapio atkrintamosiose varžybose žais 3–6 vietas užėmusios ekipos.
Nuo šio sezono rezultato Kordoboje priklauso ir M.Stankevičiaus ateitis. Rugpjūčio pabaigoje parašą ant andalūzų pasiūlytos vienerių metų sutarties suraitęs lietuvis su klubo vadovybe iš karto susitarė, kad sutartis bus pratęsta ir kitam sezonui, jei „Kalifai“ po metų pertraukos sugebės grįžti į elitą.
„Mūsų tikslas yra sugrįžti į aukščiausią lygą, tačiau lengva tikrai nebus. Visos turnyro lentelės viršuje esančios komandos – labai panašaus pajėgumo. Ispanijoje net juokaujama, kad išsaugoti vietą aukščiausiame divizione yra netgi lengviau nei iškritus vėl į jį sugrįžti“, – duodamas interviu 15min, teigė M.Stankevičius.
Ispanijoje net juokaujama, kad išsaugoti vietą aukščiausiame divizione yra netgi lengviau nei iškritus vėl į jį sugrįžti.
– Šį sezoną esate tvirtas „Cordoba“ pagrindinės sudėties futbolininkas ir žaidėte beveik visose rungtynėse. Ar tai reiškia, kad esate patenkintas vasaros pabaigoje priėmęs šį iššūkį ir trečią kartą karjeroje sugrįžęs į Ispaniją? – 15min paklausė geriausio 2008 ir 2009 metų Lietuvos futbolininko.
– Tikrai taip. Esu patenkintas tiek savo komanda, tiek gyvenimu Kordoboje, tiek vaidmeniu, kuris man čia yra skirtas. Iššūkių tikrai netrūksta, kadangi klubo vadovų iškelti uždaviniai – labai įdomūs ir rimti. Žinoma, dar anksti kalbėti, tačiau atiduosime visas jėgas, kad vėl sugrįžtume į „Primera“.
– Prieš atvykdamas į Kordobą priklausėte „Hannover 96“ ekipai. Ar Ispanija yra patrauklesnė šalis žaisti futbolą nei Vokietija?
– Sunku vienareikšmiškai vertinti, nes Vokietijoje žaidžiau tik epizodiškai. Nuvertinti kurią nors lygą ar savo vaidmenį pervertinti taip pat nesinorėtų. Šie du karjeros etapai buvo visiškai skirtingi ir juos lėmė daugybė smulkių faktorių. Galbūt, jei būčiau rungtyniavęs Vokietijoje daugiau, galėčiau viską vertinti kiek kitaip. Praėjęs sezonas nebuvo labai sėkmingas, tačiau dairytis atgal nenorėčiau. Stengiuosi žiūrėti tik į priekį ir džiaugiuosi, kad šiuo metu sekasi.
– Šį sezoną esate tvirtas „Cordoba“ gynybos ramstis. Susidaro įspūdis, kad vyriausiasis komandos treneris Jose Luisas Oltra vyriausiu savo žaidėju ypač pasitiki...
– Rimtoje komandoje nė vienas futbolininkas turėtų nesijausti garantuotas dėl savo vietos aikštėje (šypsosi). Komandoje turi nuolat jaustis konkurencija ir kiekvienas futbolininkas turi norėti žaisti. Galiu pasakyti, kad klube „Cordoba“ sveikos konkurencijos tikrai netrūksta, į kiekvieną poziciją turime po du futbolininkus, kiekvienas žaidėjas stengiasi išsikovoti trenerio simpatijas. Aš esu ne išimtis ir kas kartą stengiuosi įrodyti savo vertę, kad galėčiau savaitgalį išbėgti į aikštę. Čia tikrai niekam ant kaktos neparašyta, kad turėsi vietą starto sudėtyje kitose rungtynėse.
Visuomet sakiau, kad jei gausiu kvietimą ir jei reikės padėti nacionalinei komandai, aš vyksiu ir žaisiu už ją.
– Kokia „Segunda“ lyga jums pasirodė per pirmąjį pusmetį?
– Mūsų tikslas yra sugrįžti į aukščiausiąją lygą, tačiau lengva tikrai nebus. Visos turnyro lentelės viršuje esančios komandos – labai panašaus pajėgumo. Kai kuriose lygose tarp stipriausių ir silpniausių ekipų yra didžiulė praraja, tačiau „Segunda“ čempionate yra sunku žaisti net ir su silpnesnėmis komandomis. Pastebėčiau tik tokį skirtumą, kad stipresnėms ekipoms išnaudoti savo šansus prireikia mažiau progų. Mažosios ekipos kovoja tikrai ne mažiau ir taip pat turi galimybių, tačiau jomis ne visuomet sugeba pasinaudoti.
– Pastarosiose trejose rungtynėse nesugebėjote laimėti. Kas lėmė šią duobę?
– Valjadolido „Real“ ekipai svečiuose pralaimėjome 0:2, bet šiose rungtynėse priešininkas tikrai žaidė geriau ir nusipelnė laimėti. Po to namuose pralaimėjome tiesioginiam varžovui dėl kelialapio „Leganes“ klubui 2:3, o paskutinius du įvarčius praleidome per paskutines penkias minutes. Mūsų vartininkas gavo raudoną kortelę ir buvo skirtas 11 metrų baudinys. Į vartus stojo aikštės žaidėjas ir praleidome kuriozinį įvartį iš labai tolimo atstumo.
Pastarosiose rungtynėse 3:3 svečiuose sužaidėme su „Alcorcon“, tačiau mums šis rezultatas taip pat kaip pralaimėjimas. Varžovai lemiamą įvartį įmušė iš nuošalės, tačiau kaltinti vien aplinkybes tikrai būtų neteisinga. Reikia patiems padaryti išvadas ir žaisti geriau, nes jaučiu, kad jau ne pirmose rungtynėse paskutinėmis minutėmis pritrūksta koncentracijos.
– Esate vyriausias komandos žaidėjas. Galbūt treneris iš jūsų tikisi, kad būsite pavyzdys jaunimui ne tik aikštelėje, tačiau ir drabužinėje?
– Mūsų treneris yra labai patyręs ir tikrai žino, ką ir kokiu momentu reikia daryti. Kita vertus, sukaupta patirtis man leidžia tą pačią situaciją įvertinti kur kas geriau nei daugumai. Būna akimirkų, kai reikia komandos draugus nuraminti, pasakyti, jog turime žaisti ramiau. Niekada nesistengiu primesti savo nuomonės, tačiau jei treneris ar komandos draugai prašo patarimo, visada padedu.
Galiu tik pasidžiaugti, kad atmosfera komandoje yra labai gera, visi nariai tikrai geranoriškai priima patarimus. Kai dirbi matydamas visų degančias akis ir norą, motyvacijos surasti yra kur kas lengviau. Matant perspektyvų ir nuolat besistengiantį jaunimą pačiam energijos atsiranda dar daugiau.
– Iš to, kaip kalbate, reikėtų susidaryti nuomonę, kad norėtumėte likti Kordoboje ir ateinantį sezoną...
– Be jokios abejonės. Čia tikrai esu labai patenkintas ir būsiu dar labiau patenkintas, jei sugebėsime išeiti į „La Ligą“. Toks būtų didžiausias tiek mano, tiek visos komandos noras. Pasikartosiu, kad uždavinys tikrai nėra iš lengvųjų. Ispanijoje net juokaujama, kad išsaugoti vietą aukščiausiame divizione yra netgi lengviau nei iškritus vėl į jį sugrįžti.
– Galbūt gyventi į Kordobą iš Italijos persikraustė ir jūsų šeima?
– Ne, žmona su vaikais liko Italijoje. Vaikai eina į mokyklą, o aš dėl savo tolesnės ateities nesu garantuotas. Nežinau, kaip susiklostys šis ir kitas sezonas, todėl nusprendėme neskubėti. Kiek įmanoma, stengiamės susimatyti. Kiekvieną savaitgalį, žinoma, neprivažinėsi, tačiau per šventes ar gavus keletą laisvų dienų visuomet stengiuosi sugrįžti į Italiją.
Treneris taip pat supratingas, kartais leidžia kokią papildomą dieną ilgiau pabūti su šeima. Kartais ir šeima atvyksta į Kordobą. Pridėkime dar tai, kad bendravimą palengvina ir šiuolaikinės komunikacijos. Jei prisimintume laikus prieš 15 ar 20 metų, laiškais neprisirašytume (juokiasi).
– Ispanijoje esate žaidęs ir anksčiau, kai atstovavote vieniems stipriausių šios šalies klubų „Sevilla“ ir „Valencia“. Ar „Cordoba“ klubo organizacija labai skiriasi nuo tų ekipų, kurių marškinėlius esate vilkėjęs anksčiau?
– Pagrindinis skirtumas, kuris jaučiasi, kad tiek „Sevilla“, tiek „Valencia“ klubai tuo metu kovodavo trimis frontais – „La Liga“, Čempionų lyga ar Europos lyga ir Ispanijos taurė. Visa tai lemia, kad ir klubai yra kur kas didesni, turi daugiau darbuotojų, aptarnaujančio personalo. Darbo apimtis tikrai skiriasi, Kordoboje viskas kiek paprasčiau. Tačiau šiame klube man nieko netrūksta. Tikrai norėčiau čia pasilikti ir ilgesniam laikui.
– Komandoje turite septynis legionierius. Jaučiate, kad iš užsieniečių reikalaujama daugiau nei iš vietinių futbolininkų?
– Sunku net pasakyti. Per savo karjerą niekada negalvojau, kad galėčiau stengtis mažiau nei kiti komandos draugai. Manau, kad kiekvienam profesionalui turėtų būti natūralu kiekvieną kartą tiek treniruotėse, tiek varžybose atiduoti visas jėgas. Profesionaliame futbole jei nori ką nors pasiekti, privalai daryti daugiau ir geriau nei kiti. Jei norėsi būti kaip visi, tai ir plauksi pasroviui.
– Jūsų karjera susiklostė taip, kad teko ne vienerius metus praleisti tokiuose žymiuose Europos miestuose kaip Genuja, Roma, Valensija ar Sevilija. Turbūt vienas žymiausių Ispanijos miestų Kordoba, garsėjanti maurų architektūra ir siauromis gatvelėmis, šiame įspūdingame sąraše taip pat užima ypatingą vietą...
– Šis istorinis miestas man labai patinka. Lyginant su išvardintais didmiesčiais, Kordoba nėra didelė, bet labai patogi. Čia gyvenančius lepina ir oro sąlygos, tačiau vasarą man jau šiek tiek net būna per karšta (šypteli).
– Per savo karjerą esate žaidęs šešiose skirtingose šalyse. Kurį tarpsnį laikytumėte karjeros viršūne?
– Atsakysiu paprastai – kur gaudavau progų pasireikšti ir žaidžiau daug, ten labiausiai ir patiko, o kur dažniau sėdėdavau ant suolo, ten patiko mažiau. Man, kaip futbolininkui, yra labai svarbu išreikšti save. Tik gaudamas žaisti jaučiuosi visavertis.
– Prie Lietuvos nacionalinės rinktinės vairo visai neseniai stojo Edgaras Jankauskas, su kuriuo ne vienerius metus kartu žaidėte. Treneris iš karto pareiškė, kad į komandą kvies visus pajėgiausius šalies futbolininkus. Galbūt jau teko kalbėtis ta tema su Edgaru?
– Neslėpsiu, šiek tiek su treneriu apie tai kalbėjome. Pokalbio detalių atskleisti nenorėčiau, tačiau mano nuostata nesikeičia. Visuomet sakiau, kad jei gausiu kvietimą ir jei reikės padėti nacionalinei komandai, aš vyksiu ir žaisiu už ją. Visuomet į nacionalinės rinktinės stovyklas vykdavau dėl savo šalies, dėl Lietuvos žmonių, kuriems futbolas tikrai rūpi.
Norėtųsi, kad kiltume į viršų, o ne tik garmėtume į apačią.
Visada esu tam pasiruošęs, tačiau noriu pabrėžti, kad tikrai nesirengiu užimti kieno nors vietos. Niekada nežiūriu savo asmeninių ambicijų ir norėčiau, kad taip pat mąstytų ir kuo daugiau kitų Lietuvos futbolo žmonių. Norėtųsi, kad kiltume į viršų, o ne tik garmėtume į apačią.
– Su Edgaru ne vienerius metus kartu praleidote aikštelėje. Kaip manote, koks jis galėtų būti treneris?
– Pasakysiu atvirai, klausimų galima užduoti ir jų kyla įvairių. Pavyzdžiui, kaip bus su naujais federacijos vadovais, kaip seksis naujam treneriui ir rinktinei? Manau, kad viską parodys laikas ir rezultatai. Kol žmogus dar neatliko jokio darbo, nuspręsti, kad bus vienaip ar kitaip, tikrai negalime.
Tikrai tikiuosi, kad Edgaras į mūsų futbolą atneš naujų vėjų, idėjų ir gyvybės. Per savo ilgą karjerą jis daug matė, dirbo su daugybe puikių aukščiausio lygio specialistų.
Rinktinėje Edgaras taip pat – ne naujokas, dirbo su ankstesniais treneriais, tad puikiai žino komandos atmosferą. Būti rinktinės treneriu nėra lengva, tačiau tikiu, jog jis gali atkurti pasitikėjimą Lietuvos futbolu. Paprasta nebus, tačiau visi kartu turime stengtis kilti, nes kristi žemiau jau nėra kur.
– Jūsų buvę bendražygiai rinktinėje pasuko skirtingais keliais: Tomas Danilevičius plėtoja verslą, Deividas Šemberas neseniai tapo A lygos prezidentu, Edgaras Jankauskas vadovaus nacionalinei rinktinei. Ar pagalvojate, kuris kelias jums, baigus profesionalo karjerą, būtų patraukliausias?
– Kol priima, dar noriu pažaisti (kvatojasi). Niekada nereikia spjauti į vandenį, nes po to gali tekti pačiam išgert, tačiau, jei žiūrėtume realiai, nieko taip gerai kaip futbolo aš nesuprantu. Tai yra mano darbas, todėl greičiausiai ir pakabinęs batelius ant vinies liksiu futbole ar šalia jo.
Bet kol kas apie karjeros pabaigą dar negalvoju. Jaučiu, jog dar turiu pakankamai jėgų žaisti aukščiausiu lygiu, tad visos mano mintys yra aikštėje ir šalia jos. O apie tolesnę ateitį galvosiu po kelerių metų.
