„Viena vertus, buvo nelengva, kita vertus – tai normalu“, – pokalbį pradėjo S.Broli, kuris į Lietuvą atvyksta kas kelis mėnesius stebėti, kaip sekasi akademijai augti ir kaip „Milan“ klubo metodika sugeba naudotis akademijoje dirbantys treneriai.
Paskutinio apsilankymo metu techninis direktorius pristatė naują trejų metų planą, kuris akademijai leis pakilti į aukštesnį lygį.
„Prieš startuodami, mes taip pat gavome trejų metų planą, pagal kurį dirbome iki šiol. Laikas eiti į priekį“, – sakė akademijos vadovas ir treneris Virmantas Lemežis.
„TFA Milanas“ akademijoje šiuo metu treniruotes lanko per 160 vaikų. Vienas iš tikslų lieka auginti jaunųjų futbolininkų skaičių.
„Mes įrodėme, kad net ir krepšinio šalyje įmanoma šio to pasiekti. Aišku, visada atsiras pesimistų, kurie sakys, kad akademija dar nieko neišugdė. Ir jie bus visiškai teisūs. Dėl skirtingo mentaliteto ir skirtingų kultūrų aš labai nemėgstu palyginimų su kitomis šalimis, tačiau galiu drąsiai teigti, kad trejų metų programa yra absoliučiai įvykdyta. Tiek trenerių klausimu, tiek tobulėjimo.
O kalbant apie išugdytus auklėtinius, kurie persikels į vyrų futbolą, paprasčiausiai reikia laiko. Neabejoju, kad po kurio laiko kai kurie „TFA Milanas“ akademijos auklėtiniai atstovaus „Trakams“ arba dar stipresnių lygų klubams.
- Sakykite, kuo naujasis etapas skirsis nuo pirmojo?
- Visų pirma, užsibrėžėme tikslą – didinti vaikų skaičių ir kai kuriems suteikti galimybę stažuotis Milane. Italija visada gyvena futbolu, tad tokia aplinka vaikams suteiktų papildomą stimulą stengtis ir tobulėti.
Taip pat kalbame apie tai, kad atėjo laikas akademijos treneriams diegti naują metodiką. Negalima užsistovėti, nes tas, kuris nestovės, paprasčiausiai mus aplenks.
Trečias dalykas – mes privalome atsirinkti tuos žaidėjus, kuriuos ateityje planuojame matyti „Trakų“ pagrindinėje komandoje ir tuos, kurie atitinka mūsų akademijos Italijoje lygį.
Ne kiekviena šalis gali pasigirti, kad savo jaunus žaidėjus gali integruoti į pirmoje šalies lygoje žaidžiančią komandą arba net į vieną stipriausių šalies ekipų. Šiuo klausimu galite didžiuotis.
- Ar yra dalykų, kurie apsunkina procesą?
- Negaliu teigti, kad apsunkina, tačiau jūsų šalis gyvena ne futbolu, o krepšiniu. Nenoriu pasakyti, kad tai yra blogas sportas, tačiau yra didžiulis skirtumas kai metodiką diegi šalyje kuri gyvena futbolu ir šalyje, kurioje yra populiaresnių sportų.
Kaip pavyzdį pateiksiu Italiją. Visa šalis gyvena futbolu, todėl viskas yra gerokai paprasčiau. Juk ten pirmas sportas – futbolas, antras – futbolas, trečias – futbolas, ketvirtas – turbūt, futbolas, o penktas – irgi futbolas. Visa šalis juo gyvena, tad natūralu, kad ir atranka didesnė, ir paties futbolo pateikimas solidesnis.
Lietuvoje taip nėra. Tiesa, futbolas jūsų šalyje eina į priekį, tačiau būkime sąžiningi ne tokiais dideliais žingsniais, kaip norėtųsi.
- Galite išskirti kelis žingsnius, kuriuos būtina keisti, norint eiti į priekį?
- Galiu pratęsti prieš tai buvusį klausimą. Labai svarbu, kad jaunieji futbolininkai dalyvautų turnyruose futbolo šalyse. Nebūtinai Italijoje. Tačiau tose šalyse, kuriose galima pasisemti futbolo kultūros. Tai yra būtina. Ir visiškai nesvarbu, kiek vaikui metų – šeši ar septyniolika.
Kartais net pats turnyras ne tiek svarbus, kiek svarbu pabūti pačioje futbolo aplinkoje. Dėl to, per ateinančius trejus metus planuojame trijų dienų arba savaitės stovyklas, į kurias akademijos auklėtiniai turės galimybę atvykti.
