Kataras gali statyti milijardus kainuojančius didžiulius stadionus, didžiuotis prabanga ir siūlyti blizgančius ir nušlifuotus renginius, tačiau esminių Kataro organizuojamą pasaulio futbolo čempionatą lydinčių prieštaravimų taip lengvai nenuslopinsi.
Po tolerantišku ir pažangiu įvaizdžiu, kurį šiomis savaitėmis akcentuoja organizatoriai, slepiasi giliai įsišaknijusios problemos.
Persijos įlankos valstybėje homoseksualumas vis dar tebėra „protinė žala“, o požiūris į gėjus ir lesbietes – kategoriškas.
Iš pradžių FIFA ramino pažadais, kad turistams bus leista viešai kelti vaivorykštines vėliavas, tačiau LGBTQ+ bendruomenės tai neįtikino. Jos nariai primygtinai baksnojo į Kataro įstatymus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog už homoseksualumą baudžiama iki trejų metų kalėjimo.
Panašu, kad būgštavimai nebuvo veltui.
Jau pirmąją turnyro savaitės dieną septynios Europos komandos pralaimėjo kovą dėl įvairiaspalvių „One Love“ (liet. „Viena meilė“) kapitonų juostelių ryšėjimo rungtynių metu. Ne vienas sirgalius skundėsi, kad į stadionus jiems neleidžiama įsinešti daiktų su vaivorykštės spalvomis – LGBTQ+ teisių simboliu.
Ir iš tiesų, vaivorykštėmis papuoštos simbolikos Kataro stadionuose ir aplink per pirmąsias čempionato dienas buvo nepaprastai mažai.
Trijų dešimtmečių žurnalistinio darbo patirtį sukaupęs buvęs „Sports Illustrated“ apžvalgininkas Grantas Wahlas netgi buvo neįleistas į JAV rungtynes su Velsu ir kurį laiką buvo suimtas, nes į mačą atvyko pasipuošęs vaivorykštės spalvų marškinėliais. Apsauga pareikalavo amerikiečio šiuos marškinėlius nusivilkti, priminusi, kad Katare tos pačios lyties asmenų santykiai yra uždrausti. Tiesa, po kurio laiko „aukštesni“ pareigūnai jį į stadioną įleido, o FIFA atsiuntė atsiprašymo žinutę.
Nors tiek Kataras, tiek FIFA visada kankliavo tą pačią mantrą, jog šiame pasaulio čempionate užtikrins visų, įskaitant ir LGBTQ+ atstovų, saugumą, tačiau pažymėjo, kad lankytojai turėtų gerbti šalies kultūrą.
Velso futbolo vadovai paskubėjo savo sirgaliams pranešti, kad šie galės į stadionus įsinešti vaivorykštės spalvų kepures ir vėliavas, tačiau prieš penktadienį vykusią jų akistatą su Iranu ne vienam sirgaliui arba nebuvo leista įsinešti šių simbolių, arba pareikalauta juos pridengti.
„Jie tiesiog pareikalavo vėliavą įsidėti į kuprinę ir pagrasino, kad jei neklausysime ir ištrauksime ją, turėsime labai rimtų nemalonumų, nes tai šioje šalyje yra draudžiama“, – prieš šias rungtynes skundėsi vienas valų aistruolis.
Galiausiai jis vaivorykštinę vėliavą įsinešė kuprinėje.
Tiesa, stropiai sutikrinti apsaugai pavyksta ne visus. Tų pačių valų sektoriuje buvo ne vienas aistruolis, kuris vis dėlto dėvėjo marškinėlius su LGBTQ+ simbolika.
Kritikos bangos Kataro atžvilgiu ritasi nuo pat tos akimirkos, kai 2010 metų gruodį FIFA vykdomasis komitetas sensacingai išrinko dujų turtingą Katarą čempionato šeimininku.
1,2 mln. turistų antplūdį šiomis savaitėmis atlaikantis Kataras pasaulyje žinomas ne tik dėl milžiniškų naftos išteklių, bet ir dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.
Tai šalis, kurioje moterys, norėdamos ištekėti ar dirbti valstybiniame sektoriuje, turi gauti savo vyrų leidimą, kurioje gėjai laikomi nusikaltėliais ir už tai gali būti nuteisti kalėti, kurioje su migruojančiais darbuotojais elgiamasi siaubingai ir kurioje žurnalistai buvo įkalinti už kritiškus pranešimus apie šalies politiką.
Netgi čempionate dirbančios žurnalistės moterys prieš apsistodamos viešbutyje privalo pasirašyti, jog nesives į kambarį pašalinių asmenų.
Ir šalia viso to netrūksta kontrastų – Kataras yra viena saugiausių, „svetingiausių“, ypač daug galimybių ir pasirinkimų siūlanti šalis.
Milžiniški dujų ir naftos rezervai leidžia valstybei aukščiausio lygio patirtį pirkti iš užsienio, dėl to tai yra puiki vieta kvalifikuotiems specialistams užsidirbti. Protas čia yra vertinamas.
Pasaulio futbolo čempionato projektui irgi niekas netaupė. Tai yra pats brangiausias visų laikų futbolo čempionatas. Turėjęs ir žiaurią kainą.
Apytiksliais skaičiavimais, nuo 2011 m., kai Kataras gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą, žuvo mažiausiai 6,5 tūkst. darbuotojų migrantų.
2008 m. vasaros olimpinės žaidynės ir 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės Pekine, 2014 m. žiemos olimpinės žaidynės Sočyje, „Formulės-1“ etapas Bahreine, 2019 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Katare, svarbiausių pasaulio bokso dvikovų bei Dakaro ralio perkėlimas į Saudo Arabiją.
Tendencija labiau nei aiški – svarbiausius sporto renginius vis dažniau organizuoja šalys, kurios yra kaltinamos esminiais žmogaus teisių pažeidimais.
Tarptautinis sportas vis dažniau tampa ta vonele, kurioje diktatūros stengiasi skalbti savo reputaciją. Joms padeda ir tai, kad korupcijos lygis tarptautiniame sporte yra pasiekęs milžinišką mastą.
220 mlrd. JAV dolerių, arba dvidešimt kartų daugiau nei prieš ketverius metus, išleido čempionatą priėmusi Rusija. Tokios pinigų sumos užtikrina žiniasklaidos dėmesį, turistų srautus, viešuosius ryšius.
Didžiųjų sporto renginių organizavimas tampa vis brangesniu malonumu, tad demokratinėms valstybėms pateisinti išlaidas prieš savo rinkėjus yra sudėtinga. Todėl į didžiąją sceną vis dažniau žengia tie, kurie turi kur kas toliau siekiančių interesų.
Čempionato ambasadoriaus pareiškimas apie homoseksualumą, kaip „dvasinę žalą“, tik dar giliau išryškino sopulius, kurių per dvylika pasirengimo metų taip ir nepavyko užmaskuoti, kad ir kiek Dohos gatvėse būtų iškilusių spindinčių dangoraižių, atidaryta garsiausių planetos universitetų filialų, pasaulinio lygio muziejų, paleista oro linijų bendrovių.
Ieškant problemos šaknų, reikėtų pažymėti, kad Kataro šiuolaikinis jaunimas netgi yra dar konservatyvesnis už savo protėvius. Šalyje, kurioje visa valdžia iš esmės sukoncentruota vienos Al Thani šeimos rankose, nepaprastai svarbi gentinė santvarka. Dauguma katariečių nenori, kad jų pačių vaikai susituoktų su „prastesnės giminės“ atstovu.
Dabartinis Kataro jaunimas nacionalinius drabužius vilki kur kas dažniau nei jų tėvai. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose žmonės dažnai viešumoje dėvėjo vakarietiškus drabužius. Šiandien Dohoje labiausiai paplitusi balta vyrų „nacionalinė uniforma“, kiek rečiau – juoda moterų abaja.
Katare ir toliau daug jaunų katariečių tuokiasi su savo biologiniais giminaičiais. Vyriausybės 2019 m. statistiniai duomenys rodo, kad 43 proc. katariečių santuokų buvo sudarytos su giminaičiais, dažniausiai su pirmos eilės pusbroliais ir pusseserėmis.
Didelė santuokų dalis šeimose lemia didesnį nei vidutinį genetinių ligų paplitimo atvejį, bet kartu tai yra „kraujo grynumo įrodymas“. Tokios santuokos tik dar labiau skatina Kataro nacionalizmą – per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo Kataro piliečių, besituokiančių su užsieniečiais.
Šeichas Tamimas taip pat laikomas konservatyvesniu valdovu nei jo tėvas Hamadas. Pastarąjį dešimtmetį Kataro vadovas priėmė nemažai populistinių sprendimų, kaip Kataro universiteto dėstomos kalbos pakeitimas iš anglų į arabų ar karinės tarnybos įvedimą. Šalia viso modernizacijos srauto nesunku pastebėti lygiagrečiai vykstančią konservatyvią vyriausybės politiką, kuria siekiama išsaugoti tradicijas. Ir LGBTQ+ tikrai nėra šios politikos dalis.
Dėl to nekeista, kad ir pasaulio čempionato metu įsisiūbavus aistroms dėl vaivorykštinių vėliavų, Kataro valdžia kreipėsi į savo gyventojus, ragindama pranešti: jei šie pastebės parduotuvėse vaikų žaislus ar kitus daiktus su panašiais atspalviais, juos tiesiog išims iš prekybos.
Šiandien Kataro piliečiai sudaro tik nedidelę dalį – maždaug dešimtadalį visų gyventojų. XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjęs ekonomikos bumas sukūrė šalį, kuri gyvybiškai yra priklausoma nuo darbuotojų iš užsienio.
Bet išmintinga karališkosios šeimos politika visą valstybės turtą leido išlaikyti grynakraujų katariečių rankose. Tik jie naudojasi didžiuliais gamtinių dujų ištekliais ir jų turtais, tik jie naudojasi privilegijomis.
„Niekas nėra suinteresuotas, kad tai pasikeistų, ir niekada tai nepasikeis, – kalba iš Indijos prieš aštuonerius metus atvykęs ir statybų sektoriuje dirbantis vyras, nenorėjęs skelbti savo pavardės. – Visos šios valstybės problemos, kurias pažymi Vakarai, pirmiausia susiveda į Kataro uždarumą.“
