Pateikiame N.Kesmino mintis:
„Valstybė – tai aš. Taip kažkada sakė Liudvikas XIV – Prancūzijos Karalius Saulė. Praėjus daugiau nei trims šimtmečiams Vilniuje yra žmogus, tiesa, netiesiogiai, tarp eilučių, sakantis: „Žalgiris“ – tai aš“.
Vilniaus „Žalgirio“ direktorė Vilma Venslovaitienė legendinį Deividą Šemberą pro klubo ofiso duris palydėjo viešu teiginiu: seniai perėmiau tų darbų, kuriuos jis dirbo, kontrolę. Tikra tiesa, nepasiginčysi.
Yra būtent taip. Vieša paslaptis, kad nuo tada, kai į Balkanus išvyko buvęs Vilniaus futbolo klubo sporto direktorius Mindaugas Nikoličius, „Žalgiryje“ gali būti tik dvi nuomonės. Viena – Vilmos. Kita – klaidinga.
Tai neturėtų būti mano reikalas, – sakysite. Aš su jumis, be abejo, sutiksiu. Bet visi mano kartos futbolo mėgėjai augo žavėdamiesi jų spalvomis, jų gebėjimais ir pergalėmis, todėl dauguma mūsų negali būti abejingi šio klubo reikalams.
„Žalgiris“ – šeima“, – kažkada labai mėgo deklaruoti M.Nikoličius ir V.Venslovaitienė. Ir tikrai – buvo laikas, kai komandos žaidėjai, dažniausiai legionieriai, savo direktorę vadino mama. Bet laikai keičiasi ir, panašu, mama tapo pikta pamote.
Žibuoklių skinti į užpustytą mišką ji jau pasiuntė minią šeimos narių – Mindaugą Kasperūną, Gedą Saročką, Evaldą Gelumbauską, Deividą Česnauskį, Paulių Jakelį, D.Šemberą. Žmones, kurių vieni gulė už klubą kryžiumi tada, kai jį reikėjo reanimuoti po Vadimo Kastujevo aferų, kiti – „Žalgirio“ iki šiol besitęsiančių bandymų atgimti laikotarpiu.
Kone kaskart, kai pamotė išsiunčia našlaitį į mišką, ji sako, kad šis galbūt galės grįžti, kai priskins gėlių. Tik kažkodėl negirdėjau, kad bent vienas išsiųstasis direktorę prisimintų šiltai šypsodomasis ar – juolab – turėtų ketinimų grįžti į jos glėbį. Ką aš žinau – gal kruopščiai slepia meilę V.Venslovaitienei, juk trykšti emocijomis – ne vyriškas užsiėmimas?
Nepretenduoju į futbolo visažinio statusą. Puikiai suvokiu, kad niekada iki galo nesuprasiu žaidimo, kuriuo gyvenu nuo tada, kai iš burnos dar byrėjo pieniniai dantys. Pavydžiu Vilmai, kuri, panašu, jau perprato futbolą iki smulkiausio stuburo slankstelio, bet...
Kuklus asmeninis pastebėjimas. Į futbolą dabartinė „Žalgirio“ direktorė atėjo pro Edinburgo „Tynecastle“ stadiono vartus. Atvedė ją ten liūdnojo garso riteris Vladimiras Romanovas. Panašu, kad obelis subrandino vaisių, kuris netoli nuriedėjo.
Dar vienas subjektyvus pastebėjimas. Su visa derama pagarba, mano suvokimu, V.Venslovaitienė nėra – ir turbūt niekada nebus – Pauliaus Motiejūno krepšinyje, Egio Klimo bokse ar to paties M.Nikoličiaus tame pačiame futbole lygio sporto vadybininkė. Todėl manyčiau, kad atiduoti „Žalgirį“ į jos vienos rankas – pavojinga.
Suprantama, jei klubą reikės vėl gelbėti, atsiras, kas tai padarys. Tie iš Pietų IV – jie jau yra užstatinėję lombarde paskutinius marškinius tam, kad komandos žaidėjai gastronome galėtų nupirkti šeimai batono ir kefyro.
Direktoriai ateina ir išeina. Perfrazuojant dar vieną garsią Liudviko XIV epochos frazę: „Po manęs – nors ir „Žalgiris“.
Ne mano reikalas, aišku. Bet norisi, kad žaliai balta komanda būtų, ir būtų stipri. Priežastys? Kaip visada – jų reikia ieškoti mano vaikystėje.“