„Maniau, kad yra blogai. Klydau – yra dar blogiau.
Pauzė prieš pastabų pateikimą apie praėjusį savaitgalį vykusią Lietuvos futbolo federacijos rinkiminę konferenciją – tyčinė. Norėjosi, kad nuslūgtų emocijos. Nuslūgo, bet įspūdis nepasikeitė.
Įspūdis toks: beveik viskas tvoskė senatviniu marazmu – šioje vietoje tyčiotis negalime, nes ir patys nuo to nesame apdrausti – bei sovietiniu kolūkių pirmininkų mąstymu. XX šimtmetis valdo ir, panašu, valdys dar ilgai.
Bočiai, išsilaikę LFF dar nuo Vytauto Dirmeikio laikų, ir vėliau prie futbolo lovio prilindę post sovietikai niekur nedings. Gal net ne dėl to, kad juos tai galėtų priversti padaryti gėdos dėl dabartinės futbolo situacijos jausmas. Jie nepasitrauks, nes nuoširdžiai mano, kad viską darė ir daro gerai.
Juokinga, kai Pauliui Malžinskui LFF nesvetima leksika džentelmenas iš Plungės į akis drebia: sušikai futbolą. Alio, gerbiamieji: futbolą visus pastaruosius metus valdė ne P.Malžinskas. Tą futbolo parodiją, kurią turime, valdote jūs. Ar aš kažką praleidau?
Kai jūs raginate vieni kitus nebūti politinėmis prostitutėmis, aš sakau: dauguma jūsų – tiesą sakant, beveik visi – esate moralinės kekšės. Jūs stosite į kampą kampu prieš bet kurią valdžią, kuri duos jums LFF konferencijos delegato ženklelį. Jei šeštadienį Dievas būtų nusprendęs pajuokauti ir paskyręs prezidentu P.Malžinską, jūs jau šiandien jį liaupsintumėte visa iškalba, kurią tas pats Dievas jums davė.
Aš neteisus? Reikia pavyzdžių? Gerai, toks senas ir iliustratyvus.
Daugiau nei prieš 20 metų Lietuvos futbolo bendruomenė geriausiu šalies šimtmečio – o gal net tūkstantmečio, dabar jau tiksliai neatsimenu – futbolininku beveik vienbalsiai išrinko tuometį federacijos prezidentą Vytautą Dirmeikį. Maždaug po pusmečio pusė jų man jau buvo išaiškinę, koks Dirma padugnė ir pašlemėkas.
Priežastis – paprasta. Tuo metu jau prezidentavo Liutauras Varanavičius. Garantuoju, kad jei rinkimai būtų paskelbti pirmą jo vadovavimo dieną, V.Dirmeikis, kaip koks Voldemortas, nė karto nebūtų paminėtas rinkėjų anketose.
Nuo tada nedaug pasikeitė. Sakau taip todėl, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvau arti futbolo ir manau turįs šiokią tokią teisę vertinti.
Suprantu, jūs su mano nuomone nesutiksite. Norint pripažinti tokius dalykus kitiems, reikia psichologo pagalbos. Arba drąsos. Norint pripažinti tai sau, drąsos reikia dar daugiau.
Utenos apskrities futbolo federacijos prezidentas Nemunas Dagilis teisus – futbolo suvienyti šiuo metu negali nei Tomas Danilevičius, nei P.Malžinskas. Utena ignoravo prezidento rinkimus, kai juose atsisakė dalyvauti Deividas Šemberas.
Skaičiai tarsi ir sako, kad dabartinė LFF yra suvienijusi futbolo bendruomę. 71 balsas už T.Danilevičių prieš šešis, skirtus P.Malžinskui – stipru.
Bet futbolo rūmų gyvenimas skiriasi nuo to, kuris – už jų sienų. LFF policiniais sprendimais jau supriešino tuos, kuriems rūpi vaikų ir jaunimo futbolas. Tie, kurie brandinami ir turbūt bus priimti, šį tarpeklį dar labiau pagilins. Vilniaus ir Utenos apskritys LFF vadovybei skirtingomis formomis irgi nurodė, kur ji turėtų eiti. Išvada – vienybės nėra.
Bene vienintelis dalykas, kuris savaitgalį, kalbant apie futbolą, nudžiugino, buvo sarkastiškas skaitytojo komentaras po mano ankstesniu postu: „Kai kuriems tik kritikuoti, ne, kad palaikytumėt LFF vyrus. 131 vietos FIFA reitinge niekas už gražias akis neduoda“. Bravo. Tik bijau, kad jeigu taip tęsis, po metų kitų ta 131-ma nebeatrodys labai bloga.
D.Šemberas vakar šventė 42-ąjį gimtadienį ir nusprendė jo negadinti rinkimais į LFF vadovo postą. Su praėjusiu, Deividai. Jei staiga nuspręstum, kad 46-asis turėtų būti kitoks, jau dabar užsirašau į projekto šalininkus. Bet turbūt įsisvajojau, atleiskit.“
