Priminsime, kad draugiškame mače lietuviai 0:4 krito prieš Kosovą, o pasaulio čempionato atrankos starte 0:1 nusileido Šveicarijai, 0:2 pralaimėjo prieš Italiją.
Pateikiame N.Kesmino mintis, kuriomis jis dalinasi savo feisbuko kanale:
„Neįvyko nieko, ko nebuvo galima prognozuoti – Lietuvos futbolo rinktinė pralaimėjo dvejas pirmąsias atrankos į pasaulio čempionatą rungtynes. Formaliai, pridėjus kontrolinę dvikovą su Kosovu, tai yra viena blogiausių metų pradžių per visą komandos istoriją: trys pralaimėjimai, nė vieno įmušto įvarčio.
Bet žongliravimas skaičiais neatsako į klausimus. Kaip yra užsiminęs rinktinės treneris Valdas Urbonas, reikia matyti visą paveikslą. Pabandykime pažiūrėti į jį mano akimis.
Jei sėkmė būtų lydėjusi, gal ir tašką būtume iškovoję. Taip po rungtynių Šveicarijoje kalbėjo rinktinės saugas Vykintas Slivka. Bullshit. Fortūna gali šypsotis. Gali sėdėti išsišiepusi iki ausų. Bet ji negali sukurti progų ir įmušti įvarčių.
Tiesą sakant, jei sėkmė nebūtų lydėjusi Lietuvos rinktinės ir vartuose nebūtų buvę Tomo Švedkausko, rungtynės būtų pasibaigusios 4:0 – šiame sakinyje būtina pabrėžti nulį, nes kito skaičiaus ten net teoriškai būti negalėjo – šveicarų naudai.
Žaidžiant su italais antrajame kėlinyje pora progų buvo. Bet šioje vietoje – du dalykai. Pirma – progų mes kuriame mažai, todėl jas reikia realizuoti, o to padaryti nepavyko. Antra – italai tų progų turėjo bent aštuonias, vien Ciro Immobile galėjo įmušti hat-tricką ar pokerį. Bet mes ir vėl turėjome T.Švedkauską.
Jokia čia kritika. Tik tikrovė: mes nepajėgūs kovoti su italais ar šveicarais, net jei komanda atiduoda aikštėje viską, ką turi. Jie atidavė, bet akistatos su šveicarais ir italais į jokius klausimus neatsakė, nes ir negalėjo atsakyti – mūsų ir jų futbolas gyvena skirtingose galaktikose.
Nors vis dar manau, kad grupėje liksime paskutiniai, po rungtynių su Italija kilo minčių. Mums reikia koncentruotis į dvikovas su Šiaurės Airija bei Bulgarija. Nesakau, kad jie – mūsų klientai, bet su jais galime pakovoti. Albanus Tautų lygoje gi gaudėme, nors jie tikrai nėra silpnesni už tuos, su kuriais žaisime.
Tai, ko mūsiškiai neturėtų daryti, paaiškėjo per triuškinamai pralaimėtas rungtynes su Kosovu. Tada lietuviai pabandė pažaisti atviresnį futbolą ir – ateik ant smūgio.
Panašiai dviratį iš naujo išrasti bandė buvęs rinktinės treneris Edgaras Jankauskas, bet viskas dažniausiai baigdavosi vienodai – arba grandinė krito, arba ratas iš po vairo šakės nuriedėdavo velniop. Kita vertus, V.Urbono sprendimas nebuvo nelogiškas: o kada dar eksperimentuoti, jei ne kontrolinėse rungtynėse? Pasitikrinome, futbolo gamtos dėsniai nepasikeitė, grįžtame prie ištakų.
Atsiprašau tų sirgalių, kurie nori efektingo rinktinės žaidimo – tokių, tikrai žinau, yra. Kol kas tai – ne mums. Norint rezultato, svetimuose stadionuose per treniruotę išvakarėse lieka kasti apkasus ties baudos aikštelėmis rytojui. Namie – kitaip: ten sintetika, bet mes prie jos įpratę. Nors ir šiuo atveju išlieka esminis principas: ginkis, ginkis, ginkis, o paskui gal pasiseks.
Taip yra. Kol kas komanda parodė, kad nori kovoti tiems, su kuriais kovoti negali. Lieka kibti į atlapus tiems, su kuriais gal ir galima. Žaiskite geriausią savo futbolą, vyrai. Sėkmės. Nuoširdžiai.“
