– Kaip prasidėjo jūsų sporto komentatoriaus karjera?
– Mano karjera prasidėjo epochų lūžio metu, 1992–1993 metais, kai seni komentatoriai susirado naujas veiklas ir paliko televiziją, o jų kėdės liko tuščios.
Atsirado naujas kanalas „Baltijos televizija“, kuris rodė daug sporto varžybų, todėl komentuoti krepšinį pakvietė Liną Kunigėlį, su kuriuo tuo metu studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete. Kai paaiškėjo, kad „Baltijos televizija“ rodys ir lietuvišką futbolą, L.Kunigėlis manęs paklausė, ar nenorėčiau pabandyti jo komentuoti. Taip ir prasidėjo mano komentatoriaus kelias.
Pati pradžia buvo labai smagi. Pirmosios mano komentuotos rungtynės buvo Mažeikiuose. Nors stadionas buvo už penkių metrų nuo mano komentavimo vietos, rungtynių nemačiau, nes aplink stovėjo žmonės ir juos vis kažkas vaikė iš televizijos, todėl rungtynės teko stebėti televizoriaus ekrane, kurį laikiau sau tarp kojų. Susitikimą filmavo kameros, o vietiniai jas tada matė tikriausiai pirmą kartą ir stebėjosi jomis. Linksma tai prisiminti.
– Pats stebėjote lietuviško futbolo raidą. Kokia ji buvo per jūsų darbo laikotarpį?
– Lietuviškas futbolas nepastovus. Buvo pakilimų ir nuosmukių. Dabar mes esame tokioje duobėje, kurioje gal dar nebuvome. Kai domiesi futbolu, skaudu dėl jo problemų, bet yra dalykų, kurių negali pagerinti. Tikrai žinau, komentuodamas geresnių laikų Lietuvos futbolui tikrai mačiau.
– Kada buvo tie geresni laikai?
– Buvo labai smagios Lietuvos rinktinės atrankos į 2004 metų Europos futbolo čempionatą rungtynės prieš škotus, kai Kaune laimėjome rezultatu 1:0. Visos Lietuvos futbolo rinktinės rungtynės įsimena, nes jos žaidžiamos retai.
– Kodėl atsirado duobė?
– Tai vėliau ar anksčiau turėjo atsitikti. Didėja pasaulio atotrūkis nuo mūsų, nes mes vis dar gyvename XX amžiuje. Viskas prasideda nuo vaikų treniravimo. Lietuvoje tai daro asmenys, kurie jau tikriausiai turi proanūkių, nemoka naudotis kompiuteriu, nemoka užsienio kalbų, nebent rusiškus keiksmažodžius. Čia, aišku, hiperbolizuoju.
Norint, kad atotrūkis nuo pasaulio mažėtų, reiktų revoliucinių pokyčių, o pas mus jų nemanau, kad bus, nes visiems viskas gerai. Senukai ateina, balsuoja, išrenka tą pačią valdžią, kuri leidžia jiems daryti, ką nori. Problemos yra kompleksinės, o norint jas išspręst reiktų kaip žydams 40 metų po dykumą klajoti.
– Pakalbėkime apie tarptautinį futbolą. Kurios rungtynės buvo įsimintiniausios jums kaip komentatoriui?
– Džiaugiuosi, kad teko komentuoti šešis pasaulio čempionatus, 17 Čempionų lygos finalų. Daug tų smagių rungtynių buvo, kai kurie dalykai įsimena visam gyvenimui.
Aš manau, kad 1999 metų, kai mano komentavimo patirtis buvo tik 6-7 metai, Čempionų lygos finalas „Manchester United“ – „Bayern“ buvo visiškai kosminis. Futbolo rungtynių vyksta daug, tačiau, manau, kad atrastume netgi ne futbolo mėgėją, kurio paklaustume apie 1999 metų Čempionų lygos finalą Barselonoje, jis atpasakotų viską. Net po 20 metų tas rungtynes visi prisimena, o tokių rungtynių būna nedaug. Emocine prasme buvo irgi labai įdomu. Tą naktį aišku, kad nemiegojau.
– Grįžkime prie jūsų komentatoriaus karjeros. Kokie buvo pirmieji komentavimo metai?
– Prieš 10–15 metų mėgdavau sakyti, kad komentuojant sunkūs būna pirmieji penkeri metai. Tada šlifuoji savo kalbą, keiti savo pasakojamus faktus, nes kartojant tą patį žmonėms ima nusibosti, tačiau reikia tai keisti ne kardinaliai. Vėliau neišvengiamai atėjo žvaigždžių liga. Kai esi 20–22 metų ir tau duoda mikrofoną, o tuo metu televizijoje iš viso trys ar keturi komentatoriai, tai pasijunti žvaigžde. Bet greitai supratau, kad reikia nusileisti ant žemės.
– Kaip pasireiškė žvaigždžių liga?
– Išoriškai ji nepasireiškė, bet žmonės ateidavo, girdavo ir man tai patiko. Pradėjau jaustis geresnis už kitus, bet tai yra nesąmonė. Reikia prisiminti, kad esi tik komentatorius. Turės kitas žmogus mikrofoną, jis bus komentatorius.
– Jūs sutinkate su nuomone, kad komentatorius turi pasakyti, kas vyksta aikštėje, o ne aiškinti taktinius dalykus?
– Ne, aš nesakau taip. Nemaža televizinės auditorijos dalis domisi ir žiūri futbolą. Komentuojant reikia panarstyti taktikos niuansus, schemas, bet ne per daug. Prie ekranų sėdi ir tie žmonės, kuriems įdomiau, kiek žmonų turi Cristiano Ronaldo, arba kiek per savaitę uždirba Leonelis Messi.
Reikia visada ieškoti aukso vidurio, po kiekvienos transliacijos analizuoti savo komentavimą, pamąstyti, ką darei gerai, ką ne. Paklausti kitų žmonių nuomonės. Aišku, tu gali nesutikti su ja ir sakyti, kad aš išgirdau pastabas, bet vis tiek darau tą patį. Būna, kad išgirsti protingų dalykų iš žmonių, kurie atrodo net nesidomi futbolu.
– Ar ruošiatės kiekvienoms rungtynėms?
– Aišku, vis atsinaujinu informaciją – traumą žaidėjas gali patirti ir treniruotėje, kažkas iš lovos gali išvirsti. Prieš rungtynes susirenku svarbiausią informaciją, dar šiek tiek pasikapstau. Tai užtrunka apie 15 minučių.
– Kiek sporto komentatorių reikia Lietuvos rinkai?
– Komentatorių stygius pasijaučia per didžiuosius kompleksinius renginius, pavyzdžiui, olimpiadą. Man patiko kaip LRT 2018 metų pasaulio futbolo čempionatui surinko visus geriausius Lietuvos futbolo komentatorius. Buvome penki pagrindiniai komentatoriai, dar padėjo komentatorės merginos, kartais prisijungdavo įvairūs pašnekovai ir to visiškai pakako.
Kai ateina olimpiada, kurioje daugybė sporto šakų, tada katastrofiškai pasijaučia komentatorių stygius. Čia problema neišsprendžiama, nes negali komentatoriumi būti žmogus, kuriam tenka dirbti tik kas ketverius metus. Tenka suktis iš situacijos: surenkami tie, kurie gali kalbėti apie bet ką ir tenka ieškoti ekspertų, kurie galėtų pakalbėti apie savo sporto šaką. Neįmanoma vienodai gerai komentuoti futbolo ir buriavimo, nebent pats esi buriuotojas ar žaidi futbolą.
– Jūs komentuojate ne tik futbolo varžybas, daug kas jus girdėjo ir kaip krepšinio komentatorių. Ar buvo sunku komentuoti šią itin populiarią Lietuvoje sporto šaką?
– Pats perėjimas nebuvo skausmingas, aš tuo metu jau buvau komentavęs įvairias sporto šakas –„Dakarą“, daug olimpinių sporto šakų. Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek esu komentavęs skirtingų sporto šakų. Lengvai suskaičiavau iki 20 ir mečiau, nes ir 30 būčiau suskaičiavęs.
Sakiau, kad vienintelė sporto šaka, kurios nekomentuosiu – krepšinis. Aš gaudavau pasiūlymų jį komentuoti, bet juos atmesdavau. Kai „Lietuvos ryto“ televizija man pasiūlė komentuoti krepšinį, aš turėjau daugiau laisvo laiko. Tuometinė žmona sakė, kad jei 20 kartų siūlo komentuoti, tai žmonės tiki, kad tu gali tai daryti. Taip ir pradėjau komentuoti krepšinį, bet jis niekada nebuvo man artimas ir žiūrovai tai jautė. Aš esu futbolo žmogus. Jei dar kartą gaučiau tokį pasiūlymą, aš jo tikriausiai nepriimčiau.
– Sakėte, kad jums teko komentuoti skirtingas sporto šakas. Be futbolo ir krepšinio, kurios komentavimas labiausiai įsiminė?
– Londono olimpinėse žaidynėse penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę vedžiau visą dieną iki aukso. Visos penkios rungtys vyksta vieną dieną, todėl komentavimą pradėjau fechtavimosi rungtimi ir viskas baigėsi bėgimu ir šaudymu. Tai labiausiai įsiminė, nes dienos pabaigoje man buvo visiška isterija. Buvau taip susijaudinęs, kad vaizdo per televizoriaus ekraną nebemačiau.
– Kaip ruošiatės komentavimui tokių sporto šakų, kurias retai transliuoja lietuviški kanalai?
– Visų pirma, perskaitai viską, ką įmanoma perskaityti. Teko komentuoti Gintarės Volungevičiūtės-Scheidt plaukimą. Pusės valandos transliacijai ruošiausi kelis kartus ilgiau nei visam pasaulio futbolo čempionatui. Prieš tokį komentavimą tu supranti, kad per tą pusvalandį bus tokių vietų, kur nežinosi, ką kalbėti.
Ruošdamasis komentavimui aiškinausi viską: nuo laivo gramzdos iki burių plotų. Prieš transliaciją galima surasti specialistų, pasikalbėt su jais bent telefonu, į ką reiktų atkreipti dėmesį, kas svarbiausia. Kai esi sporto žurnalistas, tu domiesi visu sportu ir ne tik tuo, kuris yra tau brangiausias, todėl visiškai žalias nebūni.
– Kokias sporto šakas jūs pats mėgstate?
– Antroji mėgstamiausia mano sporto šaka po futbolo tikriausiai yra ledo ritulys. Tenka nemažai jį ir komentuoti. Taip sakyti lietuviui tikriausiai yra tolygu savižudybei. Aišku, krepšinis yra kiekvieno lietuvio kraujyje ir aš vis tiek jį žiūriu, net jei jis nėra mėgstamiausias.
– Buvo kilęs nemenkas skandalas, kai buvo atsisakoma Vaido Čeponio komentavimo paslaugų. Tada buvo vėl prisimenamas Roberto Petrausko atleidimas ir pradėta diskutuoti apie komentatorių atlyginimus. Ar įmanoma Lietuvoje išgyventi vien iš sporto komentavimo?
– Aš manau, kad tie, kurie turi tokias darbo apimtis kaip aš ir neturi rimtesnių finansinių įsipareigojimų, gali. Gaunamas atlygis tikrai didesnis nei Lietuvoje esanti minimali alga. Jei komentatorius turi 15–20 transliacijų per mėnesį, tai sukapsi pakankama pinigų suma. Aišku, tu nesi turtingas žmogus, nesi finansinės piramidės viršūnėje ar arti jos, bet iš to gali gyventi.
– Galbūt futbolo komentatorių situacija yra kitokia?
– Nežinau. Ten, kur aš komentuoju, skiriasi atlygis už profesionalų bokso kovas, kurios trunka penkias valandas, ir rankinio rungtynes, kurios trunka valandą. Kad skirtųsi futbolo ir krepšinio įkainiai – bent jau aš to nesu girdėjęs. Manau, kad pirmiausia yra vardų situacija. Jei esi R.Petrauskas, tu uždirbsi daugiau nei pirmo kurso studentas, ateinantis trečią kartą komentuoti.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti komentatorius?
- Visų pirma jis turi būti plepys (juokiasi). O iš tikro reikalinga gera atmintis, ypač regimoji, nes reikia atsiminti daug veidų, faktų. Reikia greitos reakcijos, nes režisūros nėra, režisūra gimsta pati savaime rungtynėse: tu turi reaguoti į epizodus. Žurnalistas turi turėti tam tikrą erudicijos lygį, nes, kai jo nėra, tai bado akis. Pageidautina, kad komentatorius būtų susipažinęs su žurnalistikos principais.
