0:4 krito Lietuva prieš šveicarus niūrų antradienio vakarą LFF stadione, o po susitikimo V.Ivanauskas įsivėlė į mūšį su žurnalistais.
Pateikiame N.Kesmino įrašą feisbuke:
„Vakarykštė Valdo Ivanausko pranašystė išsipildė: šiandien rašau, ką noriu. Nors, tiesą sakant, didžiąją gyvenimo dalį tą ir darau – nuo tada, kai mano lietuvių kalbos mokytoja Pagėgiuose, padariusi, beje, viską, kad aš pusėtinai įvaldyčiau meną rikiuoti žodžius į sakinius, liepdavo sukurpti rašinėlį tema „Žemės ir darbo žmogaus santykis Petro Cvirkos kūryboje“.
Tikiu, kad ji taip bausdavo mane ne savo valia, bet man teko rašyti apie tai, kas niekam neįdomu – tiesiog laikai tokie buvo. Dabar – kiti.
Bet, soriuks, nukrypau, kur nereikia. Šiandien rašau, apie ką noriu. Apie tai, kas Lietuvoje irgi toli gražu ne visiems įdomu – futbolą.
Po vakarykščio pralaimėjimo pasaulio čempionato atrankos turnyro rungtynėse Šveicarijai 0:4 Lietuvos rinktinės treneris puolė įsižeidinėti dėl to, ką kolegos žurnalistai padarys rytoj – esą, apdergs rinktinės žaidimą. Spaudos konferencijos leitmotyvas buvo frazės: „Jūs geriau žinote“, „Parašysite, ką norėsite“.
Taip, po velnių, parašysime, ir nereikia mūsų gydyti. Negaliu to įrodyti, bet manau, kad V.Ivanauskui jo lietuvių kalbos mokytojai Kaune rašė trejetus – ne todėl, kad jie buvo mažiau šviesūs žmonės už maniškę pedagogę Pagėgiuose, o todėl, kad mokinys galimai neskaitė P.Cvirkos – šiuo klausimu aš jam pavydžiu – ir darė per daug gramatinių klaidų rašydamas diktantą.
Sakote, kalbu apie tai, ko nežinau? Jūs teisūs. Bet ne aš pirmas pradėjau – V.Ivanauskas vakar teisė žmones už tai, ką jie padarys šiandien, net nežinodamas, ar jie tai ketina daryti.
Valdai, esame pažįstami ne vienerius metus. Puikiai žinau, kad tu – puolėjas iki kaulų smegenų ir puolimas tau visada bus geriausia gynyba, bet... Kariavai su žiniasklaida Hamburge. Edinburge. Turbūt ir anksčiau, Vienoje, nors to tikrai nežinau. Pridėjus ranką prie širdies – ar laimėjai nors vieną tų karų? Ar tai turėjo kokios nors prasmės? Ką sakai? Va, ir aš apie tą patį.
Nereikia mokyti mūsų dirbti. Jeigu atsakymas yra: „Jūs gi mokote mus spardyti kamuolį“, pastebėsiu, jog tai – netiesa: mes tik rašome ir kalbame apie tai, ką matome. Ir, patikėkite, mes irgi norime, kad būtų geriau.
Apie futbolą žadėjau kažką? Manęs šiandien jau klausė, kodėl mes galime suvoluoti Bulgariją ir taip lengvai palįsti po asfaltu žaisdami su Šveicarija? Atsakymas – paprastas: todėl, kad vieni – bulgarai, o kiti – šveicarai.
Per rungtynes su Bulgarija ir po jų šypsojos iš džiaugsmo širdis. Ne tik todėl, kad tai buvo efektyvu ir efektinga. Labiausiai dėl to, kad laimėjome ne prieš šalis nuo beždžionėmis aptekusio kyšulio, nuo kurio galima grožėtis Afrikos panorama, ar nuo užgesusio ugnikalnio Apeninų širdyje, ne prieš valstybes, kuriose gyventojų – maždaug tiek, kiek Šilalės rajone. Mes laimėjome prieš šalį, padovanojusią futbolo istorijai Christo Stoičkovą ir Dimitarą Berbatovą.
Šveicarija... Sovietmečiu po beribės tuo metu tėvynės platybes klaidžiojo toks anekdotas: Mongolija – labiausiai nepriklausoma pasaulio valstybė. Kodėl? Todėl, kad nuo jos niekas nepriklauso.
Žaisdami su Italija ar Šveicarija, mes esame kaip ta stepių šalis, kur švilpauja vėjai, o piemenys gano savo galvijų bandas – nuo mūsų niekas... na, nesikartosiu. Liūdna, bet taip bus dar ilgai.
Dabar mums lieka mėgautis nedideliais džiaugsmais – tokiais, kaip pergalė prieš Bulgariją. Ir dirbti savo darbus. Tegul futbolo rinktinės treneris studijuoja būsimų varžovų rungtynių vaizdo įrašus, o ne naujienų portalų antraštes. Aš? Aš, kaip koks budistų vienuolis mongoliškoje Gobio dykumos dalyje, mėgausiuosi teise rašyti, ką noriu, nepriklausomai nuo to, leis V.Ivanauskas ar ne.“
