Trečius metus prie nacionalinės komandos vairo pradeda ir 43-erių metų treneris Edgaras Jankauskas.
Pirmadienį specialistas lankėsi naujojoje 15min studijoje ir dalijosi mintimis apie artėjantį išbandymą, permainas rinktinėje bei pasirengimą rudenį prasidedančiam UEFA Tautų taurės turnyrui.
– Treneri, lygiai prieš savaitę priimdamas sveikinimus gimtadienio proga socialiniame tinkle facebook padėkojote šešiomis skirtingomis kalbomis. Per savo karjerą žaidėte dešimtyje skirtingų valstybių, keliomis kalbomis galite susikalbėti?
– Pasveikint galėčiau gal ir visomis kalbomis. Tam, kad palaikytum gerą, konstruktyvų pokalbį, reikia, žinoma, daugiau praktikos, bet gal kažkaip ir išsispardyčiau (šypsosi). Be abejo, praktikos trūksta.
– Už jus Europoje jaunesni yra vos trys nacionalinių rinktinių treneriai. Igoris Angelovskis (Makedonija), Andrejus Ševčenka (Ukraina), Cosminas Contra (Rumunija). 43-eji treneriui – daug ar mažai?
– Kaip pažiūrėsi... Gali būti daug, gali būti mažai. Yra pavyzdžių, kai treneriai anksti pradėjo karjerą ir greitai pasiekė rezultatus. Žinome ir tokių pavyzdžių, kai tie patys treneriai rezultatų nepasiekia, todėl kyla dvejonės. Kai esi jaunesnis, gal turi daugiau energijos, o su metais sukauptos žinios kartais viena kitai prieštarauja, gal kartais per didelis žinių bagažas gali net pakenkti. Tikslaus atsakymo į šį klausimą neturiu.
– Šis klausimas kilo po praėjusios savaitės, kai jūsų buvęs treneris Jose Mourinho ir „Man Utd“ iškrito iš Čempionų lygos. Ar gali būti, kad portugalui jau žinių bagažas irgi pradėjo šiek tiek kliudyti?
– Nemanau, kad tas žinių bagažas jam trukdo, bet žinom, koks sportas yra futbolas, kokia yra dinamika, kiek faktorių gali nulemti rezultatą. Dar kartą turėjom pavyzdį, kad ne visada favoritai gali laimėti.
– Treneri, šią savaitę laukia išvyka į Tbilisį ir Jerevaną. Kokie buvo šie keli mėnesiai po to, kai baigėt pasaulio čempionato atranką?
– Nuo futbolo aš niekada neatitrūkstu, net nemanau, kad futbolas yra mano darbas. Tos 130 dienų tikrai nepraėjo be futbolo, nes daug mačiau, daug keliavau, išvykose stengiausi susipažinti su komandomis, su miestais. Šis tarpas nebuvo išimtis, tačiau, be abejonės, pasiilgstu to nuolatinio darbo su žaidėjais, komanda. Šitos pozicijos specifika yra kitokia, nes per retai matai žaidėjus, nežinai, kas vyksta jų gyvenime, negali kontroliuoti jų pasiruošimo, fizinės būklės, bet tokios sąlygos ir reikia su tuo taikytis.
– Vienas įdomesnių patyrimų per šį laikotarpį, jūsų nusifilmavimas Tomo Sinickio dainos vaizdo klipe Vilnius? Jame sukate lanką Šeškinėje esančio nacionalinio stadiono prieigose. Ar buvo lengva jus prikalbėti ryžtis šiai avantiūrai? O patį lanką sukti buvo lengvas iššūkis?
– Prikalbinti mane buvo lengviau nei sukti lanką, nes pats lankas buvo mažas, nelengva jį išlaikyti (šypsosi). Kalbant apie dainą ir klipą, tai tas dėmesys, kurį pritraukia ši daina, yra geras dalykas tam, kad priverstų žmones, galinčius priimti sprendimus, susimąstyti. Tuos žmones, kurie atsakingi už tai, ką mes pastatėm ar tai, ko nepastatėm. Žinom, kaip mums trūksta stadiono, infrastruktūros, kad mūsų šalis žengtų bent žingsnį į priekį futbole.
– O pati daina? Jums ji patinka? Koks jūsų santykis su muzika? Kažkuriame interviu esate užsiminęs, kad patinka „Placebo“ ir tas senasis gitarų girgždesys? Kokia muzika, kokios grupės skamba rinktinės trenerio automobilyje?
– Daina man labai patiko, patiko jos mintis, pats Tomo Sinickio dainų stilius, drąsa mane užkabina. Kokią muziką galima rasti mano mašinoje? Labai įvairią: nuo 80-ųjų iki šiuolaikinės.
– Kokius pagrindinius uždavinius rinktinės trenerių štabas kels šioje stovykloje? Pergalė bet kokia kaina turbūt nebus pagrindinis šios stovyklos akcentas.
– Mes visada kovojam dėl pergalės, negali būti rungtynių, kad ruoštume žaidėjus ir negalvotume apie pergalę. Be abejonės, kai yra draugiškos rungtynės ir turime daug žaidėjų, tai tikslas yra juos pabandyti, integruoti, kad jie kuo greičiau pradėtų gerai jaustis. Mūsų tikslas yra sukurti gerą klimatą darbui, reikia pamatyti žaidėjų maksimalias galimybes.
– Galima tikėtis, kad per abejas šias rungtynes aikštėje išbandysite visus į stovyklą pakviestus žaidėjus?
– Formatas leidžia pamatyti daugiau žaidėjų, nes bus galima atlikti po šešis keitimus, todėl bandysim dėlioti taip, kad visi žaidėjai pajaustų ritmą ir atsidurtų aikštėje.
– Komandoje yra trys naujokai. Kuo nacionalinės rinktinės trenerį sužavėjo Justas Lasickas, Danielis Romanovskis bei Karolis Laukžemis?
– Jie verti šito kvietimo, jie tai įrodė darbu, noru, tęstinumu. Įrodė, kad yra verti pasirodyti rinktinėje. Labai tikiuosi, kad tai uždegs žaidėjus, kurie dar nebuvo pakviesti į rinktinę.
– Po šešerių metų pertraukos į ekipą pakvietėte ir Algį Jankauską, senokai matytą Justiną Januševskį. Ar tai reiškia, kad vidurio gynėjų pora išlieka viena opiausių problemų?
– Iš tikrųjų, viena iš opiausių problemų ir yra ši pozicija. Tuo pačiu norėjau parodyti, kad metai nėra pagrindinis faktorius. Algis yra čempionų komandos kapitonas, man patinka jo lyderio savybės, balsas aikštėje, ramumas. Grįžtant prie tos problemos, tai taip, čia yra viena opiausių problemų. Nenoriu sakyti, kad įvarčiai, kuriuos praleidžiame, yra vidurio gynėjų klaidos, nes žinome, kad visi turi gintis, bet šią vietą norėtume akcentuoti, kad ateinantį ciklą mes neturėtume tiek pavojaus prie savo vartų.
– Kodėl šį kartą komandoje nėra Tomo Mikuckio?
– Tomo komanda labai aršiai kovoja dėl išlikimo lygoje ir aš sulaukiau skambučio, su prašymu palikti bent vieną gynėją. Tuo pačiu mums atsiranda galimybė išbandyti naują gynėją.
– Dėl traumų rungtynes teks praleisti Vytautui Andriuškevičiui, Vykintui Slivkai, Emilijui Zubui, o Lukas Spalvis stovykloje negalės dalyvauti dėl šeimos pagausėjimo. Kalbėjotės su šiais žaidėjais? Kokio sudėtingumo traumos?
– Teko kalbėtis su visais. Vytautas patyrė traumą prieš pat sezono pradžią, Vykintas lyg ir grįžinėja, pradeda treniruotis, Emilis pasiprašė baigti gydytis, nes žaidžia turėdamas nusiskundimų. Luko situaciją žinome, jam gimė dukrelė.
– Žaisti teks su Gruzija ir Armėnija? Kokios tai komandos? Kuri rinktinė, jūsų manymu, yra pavojingesnė?
– Nesvarbu, ar tai yra draugiški, ar oficialūs susitikimai, visada darome varžovų analizę, tačiau mūsų pačių žaidimas yra svarbesnis. Jei kalbame apie artimiausius priešininkus, tai abi komandos yra techniškos, žaidžia individualiai pajėgūs žaidėjai. Ten nėra garsių vardų, išskyrus Henrikhą Mkhitaryaną, tačiau visi yra gana aukšto lygio: žaidžia Rusijoje, Nyderlanduose ir pan. Jie žaidžia greitai, mėgsta rezultatyvų futbolą. Pavyzdžiui, Gruzijos rinktinė sugebėjo kamuolį laikyti ilgiau nei Serbija, kas jau pasako apie komandos braižą ir pajėgumą.
– Tiek Gruzija, tiek Armėnija propaguoja technišką futbolą. Ar šiuos varžovus rinkotės atsižvelgdami į varžovus, su kuriais mums teks kautis Tautų taurės turnyre?
– Na, mes didelio pasirinkimo neturime, bet šie pasiūlymai mums tiko. Šios šalys yra draugiškos mums ne tik futbolo atžvilgiu, todėl, manau, turėsime gerą treniruočių stovyklą.
– Kas labiausiai neramina prieš pirmąją stovyklą?
– Kaip visada, susiduriame su kažkokiomis problemomis, bet į viską norėčiau žiūrėti per pozityvumo akinius. Svarbu, kad komanda naujus metus pasitiktų su gera nuotaika, geru klimatu. Nenoriu matyti neramumų, baimės. Taip, visada bus kažkokių nemalonumų, visada atsiranda aplinkybės, kurios žaidžia prieš mus, bet turime su tuo susitaikyti ir surasti tinkamą sprendimą.
– Šiemet komanda turės, kaip reta daug, rungtynių – 12. Ar toks buvo jūsų pageidavimas po praėjusio atrankos ciklo?
– Kuo daugiau rungtynių – tuo geriau. Šiais metais turėsim 12, tai yra sveikintinas dalykas, už tai ačiū federacijai, nes surasti priešininkus yra nelengvas darbas.
– Treneri, tradiciškai į stovyklą pakvietėte 23 žaidėjus. O kiek kandidatų pavardžių maždaug išvis yra jūsų bloknote?
– Turiu sąrašą, kuriame yra visi Lietuvos piliečiai, žaidžiantys A lygoje ir užsienyje. Jų yra apie 50-60, iš kurių tikimės ar galime kažko tikėtis. Kai kurie žaidėjai dėl amžiaus iš to sąrašo jau pasitraukė, bet dideles viltis dedame į jaunimą ir norėčiau, kad kuo daugiau žaidėjų atsirastų tame sąraše.
– Žaidėjų sąrašą paskelbėte kitą dieną po A lygos lyderių mačo „Sūduva“ – „Žalgiris“. Ar jo metu dar apsisprendėte dėl vieno ar kito žaidėjo?
– Viena šio darbo ypatybė yra tokia, kad sąrašą bandau sudaryti kuo vėliau, gaunu klausimų ir iš mūsų administracijos, tačiau sprendimus dažniausiai diktuoja žaidėjai, nes tu nežinai, kas atsitiks kitame ture. Kartais geriau žaidėją pakviest vėliau nei po to skambint ir pranešt, kad jis nevažiuoja.
– Kokį įspūdį šiemet jums palieka A lyga? Ne vienas atvykęs legionierius teigia, kad lygos mūsų šalyje nėra toks žemas, kaip daugeliui atrodo. Kokia yra jūsų nuomonė? Ar čempionatas sustiprėjo lyginant su pernykščiu?
– Pradžia parodė, kad šiemet nebus vienvaldžio lyderio, yra bent dvi viena kitos vertos komandos ir tai džiugina visus futbolo mėgėjus. Kitos komandos irgi nebus tos, kurios atiduos taškus. Sezono pradžia būna banguota, matosi, kurios komandos turėjo rimtesnį pasiruošimą, bet manau, kad laikui bėgant visi įsižais ir turėsime gražių rungtynių.
– Nors dabar dar tik sezono pradžia, kurią komandą matote didesne favorite laimėti šiemetines pirmenybes – „Žalgirį“ ar „Sūduvą“?
– Labai anksti kalbėti apie favoritus, norėtųsi, kad intriga išliktų kuo ilgiau.
– Kurį laiką nemažai rinktinės žaidėjų neturėjo klubų. Turbūt nelabai ramūs mėnesiai buvo nacionalinės rinktinės treneriui...
– Iš dalies – taip. Norisi, kad žaidėjai turėtų klubus, kad jų perėjimas į kitą vietą būtų surištas ne su sutarties pabaiga, o su perėjimu į stipresnę komandą. Šie metai parodė, kad kai kurie žaidėjai neteko klubų, kai kurie vis dar neturi, kur žaisti.
– Kaip vertinate Fiodoro Černycho išvykimą į Maskvos „Dinamo“?
– Manau, kad tai yra žingsnis į priekį, nes Fiodoras užaugo iki laiko, kai jau reikėjo kažką keisti, nes užsibūti nėra sveika. Jis sugrįžo į šalį, kurią gerai pažįsta, ten čempionatas yra stipresnis už Lenkijos, todėl manau, kad tai – žingsnis į priekį.
– Su Vilniaus „Žalgiriu“ atsisveikino Mantas Kuklys, Egidijus Vaitkūnas, Darvydas Šernas. Jiems tai žingsnis į priekį?
– Manau, kad tai – geras ėjimas, nes šitiems žaidėjams reikėjo kažkokio sukrėtimo. Tai – brandūs žaidėjai, kurie dar turi 3-4 karjeros metus žaisti pajėgiam lygy. Reikėjo jiems išvažiuoti, pamatyti kitokį futbolą, stipresnius čempionatus.
– Praėjusią savaitę LFF prezidentas Tomas Danilevičius užsiminė, kad Tautų taurės turnyre komandai kels minimalų tikslą likti C divizione. Tai įgyvendinimas uždavinys?
– Ar įgyvendinama, ar ne – pamatysime ateity, bet aš sveikinu tokius tikslus, nes manau, kad tikslai turi būti aukšti. Nė viena komanda nelaimėjo ir nepralaimėjo dar neprasidėjus rungtynėms. Su tokia nuostata pasitikti Tautų turnyrą yra geriau nei jau būti pralaimėjus prieš tai. Žinome, kokios galingos mūsų varžovės, esame nustebę, kaip atsiradome C divizione, nes Gruzija ar Armėnija, esančios aukščiau reitinge, žais D divizione.
– Vasarą laukia ir Baltijos taurės turnyras. Esame pajėgūs susigrąžinti šį titulą?
– Aš tikiu ir neabejoju, kad privalome jį susigrąžinti, negali būti kitokių kalbų.
– Treneri, tai bus jau tretieji metai stovint prie komandos vairo. Nebus pasaulio ar Europos čempionatų atrankos dvikovų. Galbūt dėl šios priežasties jie bus šiek tiek lengvesni?
– Mane įpareigoja kiekvienos rungtynės, man nebus nei lengviau, nei sunkiau. Jei būtų lengva, man irgi nebūtų įdomu, neturime čia ieškoti lengvumo. Ar tai yra atrankos rungtynės, ar Tautų turnyras, mes visada keliame aukščiausius tikslus. Jei atsakomybės neužtenka iš aplinkos, mes ją susikuriame, nes be jos futbolas būtų nuobodus.
– Psichologiškai jaučiate didesnį spaudimą dabar būdamas nacionalinės rinktinės treneriu, ar tuomet kai būdavote žaidėjas, tarkim tame pačiame „Real Sociedad“ ar „Porto“ klubuose?
– Galvoju, kad būnant treneriu spaudimas yra kitoks, jis slegia daugiau. Kai esi žaidėjas, tai gali dar bandyti pasislėpti, o treneris jau nepasislėps (juokiasi).
– Galbūt sunku palyginti, bet kas E.Jankauskui teikia didesnį džiaugsmą: pergalė būnant treneriu ar žaidėju?
– Pergalės, manau, džiugina vienodai (juokiasi).
– Algimantas Liubinskas ir Benjaminas Zelkevičius yra vieninteliai treneriai, kurie nacionalinei komandai vadovavo daugiau nei vieną kartą. Įsivaizduojate save, kad kada nors prie komandos vairo galėtumėte stoti ir vėl?
– Kodėl ne, niekada nežinai, ką pasiūlys ateitis. Dabar apie tai svarstyti nebūtų prasmės, bet futbole viskas įmanoma.
– Čempionų lygoje liko aštuoni klubai. Kas jūsų nuomone, yra pagrindinis favoritas šiemet laimėti trofėjų?
– Po kito turo liks 4 komandos, liks pagrindiniai 4 rykliai, iš kurių visi turi vienodas galimybes laimėti. Manau, kad finale susigrums dvi labai pajėgios komandos ir nebebus siurprizų, kaip kadaise, kai pavyko prasibrauti „Porto“ ar „Monaco“ klubams.
– Paskutinis klausimas. Vasarą vyksiantis pasaulio čempionatas Rusijoje. Jums taip pat teko žaisti šioje šalyje, puikiai pažįstate jos futbolą. Kaip galvojate ar rusams pavyks surengti geriausias pirmenybes istorijoje? Ir kitas klausimas, kurią rinktinę laikote favorite?
– Kad pasirengs – neabejoju, esu girdėjęs, kokie yra stadionai, kaip viskas gerai padaryta, manau, kad šalis jau yra pasirengusi čempionatui.
Dėl spėlionių, kas laimės... Visada prieš čempionatą yra favoritai, bet neužsiimu spėjimais, laukiu gražaus futbolo.
