Pirmasis Gabrielio Jesuso talentą pastebėjęs treneris Jose Francisco Mamede buvo vienas iš tų, kuris nenustebo greitu futbolininko karjeros šuoliu. Sunkią vaikystę patyręs G.Jesusas 2017-aisiais metais padėjo didžiulį žingsnį savo karjeroje – pasirašė sutartį su Anglijos futbolo grandu „Manchester City“ klubu.
„Visada žinojau, kad jis taps profesionaliu futbolininku. Tą supratau nuo tos dienos, kai jis dar buvo vaikas mūsų komandoje. Žinojau, kad jis sulauks gero pasiūlymo ir už didelius pinigus paliks Braziliją. Viskas nutiko lygiai taip, kaip aš ir galvojau. Dabar turėčiau atlikti dar vieną prognozę dėl jo ateities – spėju, kad jis trejų metų laikotarpyje laimės Aukso kamuolį“, – tvirtino visada G.Jesusu tikėjęs treneris.
32 mln. eurų kainavusio brazilo sezonas Anglijoje susiklostė puikiai – nepaisant to, kad buvo patyręs rimtą traumą, G.Jesusas spėjo sužaisti 42 rungtynes, pelnyti 17 įvarčių ir triumfuoti „Premier“ lygoje. Puolėjas rimtų problemų kėlė savo žinomam kolegai „Manchester City“ klube Sergio Aguero – šis dėl puikaus brazilo žaidimo buvo kurį laiką tapęs atsarginiu žaidėju.
G.Jesuso futbolo kelionė, kaip ir įprasta brazilams, prasidėjo nuo žaidimo gatvėse. Fiziniais duomenimis iš savo bendraamžių neišsiskyręs puolėjas visada pasižymėjo greičiu ir puikia kamuolio kontrole. Puolėjas savo pirmą rimtą patirtį įgijo būdamas 15-os metų – tik tada jis sulaukė progos prisijungti prie profesionalios klubo akademijos.
Mamede, esantis vienas vaikų futbolo stovyklos „Pequeninos do Meio Ambiente“ įkūrėjų, apie G.Jesusą su „The Guardian“ kalbėjosi jausdamas didžiulę nostalgiją garsiausiam futbolo stovyklos auklėtiniui: „Šis vaikinas yra žvaigždė. Toks jausmas, kad pats kamuolys dažniausiai suranda jį. Jis visada yra laiku ir vietoje – taip buvo visada.“
Šiek tiek į Šiaurę nuo San Paulo miesto centro karo policijos teritorijoje įsikūręs futbolo aikštynas kasdien priima didelį skaičių jaunų Brazilijos žaidėjų. Iš pažiūros miškingoje vietovėje savo futbolo pradmenų siekia įgauti maždaug 14 metų amžiaus berniukai ir mergaitės. Toje pačioje aikštėje savo kelią į didįjį futbolą pradėjo skintis ir G.Jesusas.
Sąlygos žaisti futbolą šiame treniruočių centre nė iš tolo neprimena to, ką galima pamatyti ekonomiškai stipriose pasaulio valstybėse. Aikštės danga – sutryptas žvyras, vartai – iš pažiūros kelių dešimtmečių senumo. Norėdamas kokybiškai žaisti tokiose sąlygose privalai puikiai valdyti kamuolį, nes nuspėti jo skriejimo trajektoriją, kai šis atsitrenkia į aikštės dangą, yra sudėtinga užduotis.
„Tai prasta aikštė, kurioje vaikai privalo jausti kamuolį, – sakė Mamede. – Futbolas yra paprastas – nėra būtina jo daryti sunkesniu žaidimu. Aš savo vaikus treniruoju turėdamas tam tikrus principus. Tokios aikštės priverčia jaunus žaidėjus greičiau galvoti – jie turi nuspėti, kur kamuolys atskries ir kur jis atsidurs po atlikto perdavimo. Jie daug greičiau pripranta valdyti kamuolį, nei žaisdami ant tikros vejos. Manau, kad tai yra labai svarbus žingsnis jų tolesnėje karjeroje.“
Jis tada avėjo paprastas šlepetes, tačiau jau tada žaisdamas pirmąsias rungtynes pelnė įvartį, prasiveržęs pro tris už jį didesnius vaikinus.
Tokiam žaidėjui kaip G.Jesusui būti daug treniruojamam nereikėjo – jam visada buvo svarbiausia jausti artimų žmonių meilę ir paramą. Futbolininkas tuo niekada nesiskundė – jis visada buvo apsuptas žmonių, kurie jam linkėjo tik paties geriausio.
Mamede prisiminė pirmą kartą, kai išvydo dabar jau vienu talentingiausių savo kartos atstovų laikomą G.Jesusą: „Jis čia pirmą kartą atvyko būdamas 8-erių metų. Jis tada avėjo paprastas šlepetes, tačiau jau tada žaisdamas savo pirmas rungtynes pelnė įvartį, prasiveržęs pro tris už jį didesnius vaikinus. Iškart sau pasakiau, kad šis berniukas yra ypatingas.“
Šios stovyklos treneriai savanoriškai atsisako savo savaitgalių ir juos aukoja dėl treniruočių su vaikais. Mamedei tekdavo vaikus po išvykos rungtynių parvežinėti namo savo kukliu vokiečių gamybos „Beetle“ automobiliu, talpinančiu keturis asmenis. Treneris pasirinkimo galimybių daug neturėjo – jis ant savo automobilio galinės sėdynės priimdavo 11 vaikų, o visą jų aprangą sukraudavo į automobilio priekį.
Miesto dalis, kurioje vykdavo vaikų treniruotės, yra vieną skurdžiausių visoje apylinkėje, tačiau savo idealų – Ronaldo, Ronaldinho ir Neymaro – keliu eiti norėję vaikai lankyti futbolo treniruotes norėjo beveik taip pat, kiek suvalgyti sumuštinį su kumpiu ir išgerti šviežių sulčių. G.Jesusas nebuvo išskirtinis – jis kaip ir kiti treniruodamiesi šioje stovykloje sulaukdavo humanitarinės pagalbos: būtiniausių maisto produktų dėžę.
„Šis klubas egzistuoja tam, kad iš gatvių galėtų ištraukti vaikus. Tai yra priežastis, kodėl mes taip mėgstame žaisti futbolą šioje bazėje. Kai atvykstame žaisti išvykos rungtynes, dažnai pamatome žmones, vartojančius alkoholį. Tai niekada nesibaigia gerai. Aš labai pykstu, kai pamatau prie aikštės rūkančius tėvus – juk vaikai viską mato ir gali nueiti tokiu pačiu keliu“, – savo patirtimi dalijosi futbolo vaikus Brazilijoje vienijantis Mamede.
Brazilijoje iki šiol yra didelis nedarbas ir didėjantis vagysčių skaičius. Net ir vaikai yra įtraukiami į „nešvarius žaidimus“ – jie kartais tampa narkotinių medžiagų platintojais. Visgi, kaip prisimena Mamede, G.Jesusas tokių problemų neturėjo, priešingai – šis vaikas turėjo išskirtinę asmenybę.
„Gabrielis visada sakydavo, kad jis niekada nepraleis treniruočių ir rungtynių. Jis visada būdavo pirmas prie linijos, kai atlikinėdavome įvairius pratimus. Jis niekada nesislėpdavo už kažkieno nugaros ir imituodavo, kad atlieka tą patį darbą. Aš turėjau gal dešimt vaikų, kurie atrodė geresni už Gabrielį, tačiau jie niekada nebuvo tokie darbštūs kaip jis.“
G.Jesusas aikštėje pasižymėdavo ramybe ir pasitikėjimu savimi. Dėl šios priežasties jis gavo pravardę Tetinho – tai ramaus būdo žmogus. Pasak trenerio, G.Jesusas visada išsiskirdavo savo ramybe ir užtikrintumu: „Kiekvieną kartą, kai komandai reikėdavo įvarčio, jis pažiūrėdavo į mus ir nusišypsodamas pasakydavo: „Tetinho“ tai padarys!“
Visiškai nesvarbu – aikštėje ar už jos ribų, G.Jesusas išlikdavo toks pats.
„Jis verkdavo po kiekvienos mūsų nesėkmės, – pripažino Mamede. – Jis negalėdavo susitaikyti net su pralaimėjimu pirmajame kėlinyje. Įsivaizduokit, kas būdavo, kai mes pralaimėdavome finalą ar vietinį čempionatą.“
Mamede prisiminė skaudų pralaimėjimą: „Žaidėme svarbiame finale ir jį pralaimėjome rezultatu 1:3. Gabrielis mums įmušė vieną įvartį, tačiau be jo nieko daugiau ir nesukūrėme – varžovai buvo už mus geresni. Mes jautėmės prastai, nes neturėjome laukui pritaikytų futbolo batelių – tam neturėjome pinigų. Vaikai slidinėjo po visą aikštę ir jautėsi sugniuždyti.“
Ši nesėkmė būsimai Brazilijos futbolo žvaigždei įstrigo į galvą. Savo paskutiniame sezone, kai jis jau rungtyniavo „Palmeiras“ komandoje, Gabrielis grįžo į savo pirmąją futbolo aikštę ir vaikams padovanojo 250 naujų futbolo batelių.
„Aš esu toks, kaip ir jie, – apie šią akciją kalbėjo pats G.Jesusas. – Būdamas jų amžiaus taip pat turėjau savo problemų. Manau, kad jiems yra labai svarbu turėti svajonę.“
G.Jesuso gyvenimo pradžia buvo nelengva – jis gimė iš užaugo skurdo apsuptoje aplinkoje. Jis buvo jauniausias iš keturių vaikų savo šeimoje. Jo tėvas, kai dar tada būsima „Man City“ klubo žvaigždė nebuvo išvydusi šio pasaulio, šeimą paliko dėl kitos moters. Vėliau jis žuvo motociklo avarijoje ir taip liko neprisidėjęs prie savo sūnaus augimo.
G.Jesuso mama neabejotinai buvo svarbiausias žmogus jo kelyje iki šlovės. Mamos garbei futbolininkas ant savo kūno turi išsitatuiravęs jos atvaizdą. Maria Rosimaro da Silva, ilgametė G.Jesuso mamos draugė, Vera Lucia apibūdino kaip „tikrą kovotoją, kuri dėl savo tikslų būdavo pasiruošusi padaryti bet ką.“
„Jeigu esi juodaodis ir neturtingas, tu privalai mokytis sunkiau nei bet kas kitas“, – apie sudėtingas gyvenimo sąlygas kalbėjo G.Jesuso mamos draugė.
G.Jesusas ankstesniuose interviu juokdamasis yra užsiminęs, kad jo mama yra „sudėtingiausias vidurio gynėjas, su kuriuo teko susitikti“, o jo gyvenime ji jam atstojo tėvą ir motiną. Vera Lucia neeilinius savo jauniausio sūnaus sugebėjimus pastebėjo dar vaikystėje – kai kiti jos vaikai pradėjo dirbti nuo 12-os metų, G.Jesuso dėmesys buvo sutelktas tik į futbolą.
Ji pirmais metais kartu su savo sūnumi apsigyveno Mančesteryje ir kontroliavo kiekvieną jo žingsnį – pradedant nuo spaudos konferencijų iki merginų ir finansų. Daug dėmesio Anglijoje sulaukęs puolėjas iš kelio neiškrypo – jis toliau laikėsi savo vertybių ir nepasinėrė į naktinį Mančesterio gyvenimą.
G.Jesusas vis dar yra dievinimas žmonių, kurie jį pažinojo augdami skurdžiame San Paulo kvartale – ant vienos mūrinės tvoros yra pavaizduotas pats futbolininkas, vilkintis Brazilijos rinktinės marškinėlius. Brazilas neslepia savo ypatingo ryšio su šia vietove: „Aš galiu palikti Peri (San Paulo rajonas – red.), bet Peri manęs – ne.“
21-erių metų futbolininko žaidimas vienoje žymiausių futbolo lygų nepakeitė jo požiūrio į gyvenimą Brazilijoje. Net ir tada, kai G.Jesusas jau buvo viena ryškiausių „Palmeiras“ klubo žvaigždžių, jis visada sugrįždavo į gatvę ir žaisdavo futbolą su savo draugais. Praėjusi vasara G.Jesusui nebuvo išskirtinė – jis savo didžiąją atostogų dalį praleido gimtinėje ir žaidė futbolą su jo karjeros pakilimus sekančiais berniukais.
G.Jesusas yra didžiausios Brazilijos futbolo žvaigždės Neymaro kontrastas – abu futbolininkai savo kūną yra papuošę tomis pačiomis tatuiruotėmis, kurie ją pasidarė dar prieš triumfą 2016-ųjų metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, tačiau kol kas vienas futbolininkas stengiasi kuo dažniau sugrįžti į rajonus, kuriuose užaugo, kitas rūpinasi savo prestižo reikalais.
G.Jesusas, praėjusį sezoną tapęs vienu kertinių „Manchester City“ klubo žaidėjų, prisidėjusių prie triumfo „Premier“ lygoje, šią vasarą pildo savo svajonę rungtyniaudamas pasaulio čempionate. Prieš ketverius metus, kai planetos pirmenybės vyko Brazilijoje, puolėjas galėjo tik labai nedrąsiai pagalvoti, kad jau kitame čempionate atstovaus Brazilijos rinktinei.
2014-aisiais metais G.Jesusas dar tik skynėsi savo kelią į futbolo olimpą – jam teko netiesiogiai prisidėti prie Brazilijoje įvykusio pasaulio čempionato organizavimo darbų: kol nacionalinės komandos didvyriai treniruotėse liejo prakaitą ruošdamiesi turnyro startui, būsimas „Man City“ klubo puolėjas dažė San Paulo miesto gatves.
Berniukas, kuris bent kelioms akimirkoms pamiršęs kamuolį bandė užsidirbti šiek tiek pinigų, po ketverių metų yra pagrindinis puolėjas Brazilijos rinktinėje, kuri Rusijoje siekia susigrąžinti pasaulio čempionų vardą.
