80 tūkst. žiūrovų talpinančiame stadione, kuriame brazilai ir argentiniečiai buvo atskirti per pusę, pirmieji džiaugėsi „River Plate“ sirgaliai – jų numylėtiniai jau 14-ąją minutę išsiveržė į priekį po Rafaelio Santoso Borre įvarčio.
Nors žaidybinę kontrolę nuo to momento perėmė Brazilijos komanda, būtent „River Plate“ turėjo daugiau progų pasižymėti ir atrodė, kad išlaikiusi persvarą ši komanda triumfuos turnyre antrus metus paeiliui.
Vis dėlto rungtynių pabaigoje nutiko taip visų „Flamengo“ sirgalių lauktas stebuklas. Gabrielis Barbosa iš pradžių, 89-ąją minutę, rezultatą išlygino, o „River Plate“ futbolininkams nė nespėjus atsigauti nuo šio šoko per pridėtą rungtynių laiką įmušė ir pergalingą įvartį.
Buenos Airių komanda dar turėjo kelias minutes išlyginamajam smūgiui, tačiau jokių progų nebesusikūrė ir „Flamengo“ įspūdingai triumfavo svarbiausiame žemyno klubinio futbolo turnyre.
Dramos rungtynių pabaigoje ir konfliktas, po kurio abiejų komandų žaidėjai – du įvarčius pelnęs G.Barbosa ir Exequielis Palacios iš „River Plate“ – buvo nubausti raudonomis kortelėmis.
Vis dėlto G.Barbosai tai buvo nė motais – kartu su komandos draugais jis jau po kelių minučių krito ant žemės ir šoko pergalės šokius, kaip kelios dešimtys tūkstančių „Flamengo“ sirgalių stadione bei milijonai Rio de Žaneire.
„Flamengo“ komandai tai buvo vos antras kartas „Copa Libertadores“ finale. Pirmąjį sykį, 1981 m., Rio de Žaneiro komanda taip pat iškovojo trofėjų.
Pernai turnyro finale pirmąsyk susigrūmė dvi didžiausios priešės iš Buenos Airių – „River Plate“ ir „Boca Juniors“.
Dėl neramumų, kilusių prieš atsakomąsias finalo rungtynes (tuomet trofėjaus likimas dar paaiškėdavo po rungtynių abiejų komandų stadionuose), buvo nuspręsta jas sužaisti neutralioje teritorijoje.
Galiausiai nukeltą susitikimą Madrido „Santiago Bernabeu“ laimėjo ir čempione tapo „River Plate“.
