Deja, 2007 metais N.Barasa dėl traumų baigė profesionalo karjerą būdamas vos 29-erių. Ir iš karto stačia galva pasinėrė į verslą Samaroje. Čia lietuvis sėkmingai plėtoja viešbučių verslą, žaidžia ir vadovauja vietos pliažo futbolo komandai „Krylja Sovetov“, kuri Rusijos pirmenybėse užėmė 3 vietą. N.Barasa sulaukė pripažinimo ir buvo pakviestas į Maskvos „Lokomotiv“ komandą, kuri šį savaitgalį Brazilijoje startuos pasaulio klubų pliažo futbolo čempionate.
Futbolininkas laimingai vedęs žurnalistę Janą, augina dukrelę.
Futbolas.lt neseniai susisiekė su N.Barasa. Jis atvirai ir nerinkdamas žodžių išdėstė savo požiūrį ir nuomonę apie Lietuvos futbolą, papasakojo apie plėtojamą verslą ir prisiminė įdomiausius karjeros momentus. Kalbėjomės ir apie alų. Tikimės, kad interviu jums patiks.
- Pasitraukė neskausmingai
- Kiek kartų per metus atvykstate į Lietuvą?
- Jei ir atvykstu, tai labai trumpam, vos 2-3 dienoms, kad prasitęsčiau vizą. Netrukus ketinu priimti Rusijos pilietybę, nes jau 12 metų čia gyvenu ir pabodo kas pusmetį skraidyti vien dėl vizos pratęsimo. Nuo šeimos nenutolau – pas mane į Samarą nuolat atvyksta mama. Ir dabar atskris visai vasarai, trims mėnesiams. O Lietuvos pasiilgstu vis mažiau. Mane seniai traukia Samara. Erzina lietuvių mentalitetas – jie dėl visko verkia, jiems visada blogai, sunku ir t.t. Čia, Samaroje, pozityvumo daugiau, veiksmo daugiau, judesio daugiau. Maloniau gyventi.
- Prabėgo jau penkeri metai, kai profesionaliai nebežaidžiate futbolo. Kokia trauma privertė baigti karjerą?
- Vis dar žaidžiu pliažo futbolą, tačiau neprofesionaliai. Trauma tuomet buvo rimta – trūko raiščiai, kaulas pasislinko. Bet ne dėl traumos pasitraukiau. Buvo 4 mėnesių reabilitacijos periodas ir kaip tik grįžau į Samarą. Buvau baisiai pavargęs nuo futbolo. Kaip tik su draugais pradėjome versliuką, pamačiau, kad ir be futbolo įmanoma užsidirbti kapeiką, todėl pasinėriau į šią veiklą. Dar buvo atsiradęs vieno Rusijos aukščiausiosios lygos klubo pasiūlymas, bet nutariau viską mesti. Tikrai buvau pavargęs – nuo nuolatinių skrydžių, išsiskyrimų su šeima, namais.
Kaip tik per tą reabilitacijos periodą Samaroje buvo vasara. Paplaukiojau kateriu po Volgos upę, pajutau tikrąjį poilsį, atostogas. Ėmiau kaifuoti. Taigi, ne priverstinė trauma paskatino baigti karjerą.
- Baigus karjerą, daugelį sportininkų užpuola itin sunkus psichologinis etapas. Jums to nebuvo?
- Negaliu sakyti, kad ne. Taip pat nesakau, kad nesigailiu dėl sprendimo. Man buvo 29-eri: tokių metų dar žaisti ir žaisti. Tačiau kai pasinėriau į kitą veiklą ir pradėjau labai daug dirbti, pasitraukimas buvo mažiau skausmingas. Pažįstu daug futbolininkų, kuriems pasitraukti buvo labai sunku. Vis dėlto gyvenimas tuo nesibaigia, dar yra ir šeima. Ačiū dievui, man viskas praėjo ramiai, nes atradau save versle. Bet buvo ir kritimų – šią žiemą dėl elektros gedimo sudegė vienas viešbutis. Iš pradžių atrodė tragedija, bet visko pasitaiko. Atidarėme kitą.
- Ar dar sapnuojate futbolą?
- Ne. Esu gan stipriai pasinėręs į pliažo futbolą. Žaidžiu „Krylja Sovetov“ komandoje ir nesu pats prasčiausias – patenku į Rusijos lygos rezultatyviausiųjų penketuką. Esu puolėjas. Dabartinis svoris leidžia tai daryti – įsikasu smėlyje ir nepastumia niekas manęs (juokiasi). Šiemet dar pažaisiu, o po to pereisiu prie funkcionieriaus darbo – patinka viską reguliuoti. Rusijos pliažo futbole sukasi dideli pinigai. Liepą čempionato turas vyks Samaroje, ant Volgos kranto ir miesto valdžia su gubernatoriumi savaitei nuomosis aikštės įrangą už 350 tūkst. litų.
- Rusijos futbolas išgyvena stiprų pakilimą, jam įtaką daro stambūs investuotojai. Ar jie neiškreips rinkos?
- Pasaulyje niekas nesupranta rusų – kaip galima į rungtynes ar treniruotes skraidyti sraigtasparniu. Bet tai normalu žvaigždėms, jos gauna milijonus ir prisiperka žaisliukų. Atvyksta tokie žaidėjai, kaip Roberto Carlosas ar Samuelis Eto'o ir čia jie viskuo patenkinti. 2018 metų pasaulio čempionatui skiriamos didelės investicijos. Kitais metais vyks balsavimas dėl miestų rengėjų, bet duodu 99 proc., kad tarp organizatorių pateks ir Samara.
- Yra skambus posakis „Umom Rasiju nepaniat“. Tiesa?
- Kad aš jau pats daugiau rusas, nei lietuvis. Dažnai bendrauju su vokiečiais. Iš tiesų jie nesupranta, kodėl čia pas mus viskas vyksta taip, o ne kitaip. Kodėl reikalai tvarkome prie stalo (juokiasi). Jiems tai naujiena, o man ne. Esu perkandęs rusišką mentalitetą, jis tikrai neblogas. Kai žaidžiau Škotijoje, visi šypsodavosi ir klausdavo: Labas, kaip tu laikaisi? Nors škotui iš tikrųjų buvo visai neįdomu, kokie tavo reikalai. Rusijoje viskas kitaip – jei žmogus tave priėmė – viskas. Jei ne – eik tu... Nėra veidmainystės, kurios labai nemėgstu.
- O kaip dėl nešvarių žaidimų? Ar buvo jie Rusijoje? Galima kelti tokią prielaidą?
- Jeigu jums viską pasakyčiau, ką žinau, būtų sensacija (juokiasi). Nežinau, kokia situacija dabar, bet anksčiau, dėl iškritimo kovojusių komandų rungtynėse buvo girdėti visokiausių kalbų. Aišku, įrodymų nėra. O dabar nerasite komandos, kuri neturėtų pinigų. Todėl nerealu, kad tokie klubai kaip CSKA ar „Spartak“ spręstų kažkokius užkulisinius susitarimus.
- Visi žino, bet tyli
- Ar su Lietuvos futbolininkais palaikote santykius?
- Buvau susiskambinęs su Robertu Poškumi. Visai neseniai per skype susiradau Artūrą Fomenką, kurio nemačiau jau dešimt metų. Atstumai nemaži, tolstame vienas nuo kito.
- Ar sekate Lietuvos futbolo tendencijas?
- Skaitau naujienas internete, esu kurse. Žinoma, daugumos žaidėjų nebepažįstu, nes A lygoje iš mūsų, senelių, likę tik Dainius Gleveckas, Andrius Velička, Andrius Skerla. O kiti – nauja karta. Aišku, stebiu rinktines ir tai, kas dedasi federacijoje.
- Ir kas dedasi federacijoje?
- Skaičiau Deivido Šembero interviu ir pilnai jį palaikau. Jei reikės – aš prisidėsiu prie to milijono. Jokių problemų. Situacija juokinga – vienas persėdo į kito vietą, o tas pasislinko į šoną. Tokių žmonių, kaip D.Šemberas yra vienetai. Visi žino, kokia pas mus situacija, bet visi tyli. To, kas vyko dešimt metų, negali būti. Jie bent kabinetais pasikeitė?
- Ne, nes nenorėjo nukabinėti paveikslų ir gadinti sienų.
- Vadinasi, liko kaip buvę. Metas kažką keisti, nes jei nieko nedarysime, tokia situacija tęsis dar 20 metų. Čia kaip Rusijoje Vladimiras Putinas su Dmitrijumi Medvedevu. Tik tie du dar dirba žmonių labui.
- Kokie jūsų asmeniniai santykiai su Juliumi Kvedaru?
- Pažįstu jį labai seniai. Man jis nieko blogo nėra padaręs, sveikinausi kaip su žmogumi ir sveikinsiuosi, bet žiūrint per futbolo prizmę situacija yra komiška. Žinau, kad Arminas Narbekovas norėjo paduoti paraišką rinkimams, bet jo nepriėmė. Irgi juokinga. Jei taip pasitiki savimi, kodėl taip vengi konkurencijos? Bijai pralaimėti?
- Kai žaidėte rinktinėje, ar buvo dialogas ir ryšys tarp federacijos ir žaidėjų?
- Geras ryšys buvo su Robertu Tautkumi, su kuriuo ir dabar pabendrauju, bei su Leonu Mickumi, kuris yra vienas iš nedaugelio, iš tikrųjų išgyvenantis dėl futbolo ir kuriam „ne po barabanu“. O Liutauras Varanavičius... Ką gali žmogus, kuriam rūpi tik finansai ir biznis? Futbolas ir jis tai lyg diena ir naktis. Pats nežaidęs futbolo, dar kažką bando diskutuoti ir aiškinti, kaip kas turi žaisti aikštėje. Labai juokinga.
- Marius Stankevičius atvirai pasakojo, kad 2005 metais jį L.Varanavičius apkaltino pardavus rinktinės rungtynes serbams? Jūs atsimenate tai?
- Girdėjau. Tai dar kartą parodo, kad žmogus nesupranta futbolo. Kaip jis gali vadovauti, jei nesugeba kamuolio paspirti... Manau, tai buvo Vladimiro Romanovo klaida, kad pasistatė žmogų, kuris vėliau atsuko nugarą. „Valodia“ šiaip tokių klaidų nedaro gyvenime. Bet ši, matyt, buvo didžiausia.
- Pasigesdavo dialogo
- Ar jums buvo skaudus Lietuvos rinktinės nuopuolis EURO 2012 atrankos varžybose?
- Labai pergyvenau dėl komandos. Rinktinėje yra puikus kolektyvas, visada vykdavau į stovyklas su didžiuliu malonumu. Vis dėlto, reikėjo perversmo. Nes pralaimėti Lichtenšteinui, tai jau kažkas tokio... Vaikinų aš nekaltinu, viskas susideda iš problemų. Bet kai žaidėjai ima konfliktuoti su LFF, nelauk nieko gero. Gal federacijos vadovai patys išeis į aikštę pažaisti, kad tokie protingi ir aiškina, kaip tai daryti? Žinoma, skaudu, bet tuo gyvenimas nesibaigia.
- Pats rinktinėje žaidėte prieš tokias komandas, kaip Farerų salos. Nejaugi su jais taip sunku?
- Sunku. Kai visi varžovai išsirikiuoja palei baudos aikštelę, pamėgink pramušti. Už kitus neatsakau, bet pats niekada nekęsdavau pralaimėjimų, su kuo bežaistume. Ir dabar su veteranais kai pažaidžiam, duodam vienas kitam „į kaulą“. Gal čia nuo charakterio priklauso? Galbūt kitas galvoja, kad įveiks varžovą lengvai ir nesistengia.
- Ką manote apie naują rinktinės trenerį Csabą Laszlo?
- Esu girdėjęs apie jį ir bus matyti, kaip seksis. Duok dieve, kad LFF leistų jam dirbti savarankiškai ir nesikištų, nurodydama, kas turi žaisti. Juk žinot kaip būna po to – lentelėje parašyta, kad Ivanas Ivanovičius sužaidė rinktinėje penkis mačus. Ir nesvarbu, kaip. Jei treneriui niekas netrukdys, kodėl nepakovojus dėl aukštesnių pasiekimų – juk turime mes tų žaidėjų. Gal treneris atneš kažką naujo. Tas pats buvo ir su Jose Couceiro, kurį Rusijoje dabar visi giria.
- Mes irgi gyrėme.
- Tai kodėl „nuėmėte“?
- Valdžiai neįtiko...
- Manau pagrindinė problema, kad LFF nenori išklausyti žaidėjų nuomonės. Aš pats vadovauju pliažo futbolo komandai Samaroje. Pastoviai surenku žaidėjus, pakviečiu juos į pirtį, išklausau visų nuomones, ką galvoja apie vieną ar kitą klausimą. Po to sprendžiame problemas. Atmosfera komandoje yra super, visi tik ir laukia tokių susitikimų. Manau, kad visuose kolektyvuose reikia bendrauti panašiu principu, o ne rodyti savo galią: norėsim, pakeisim trenerį ir į jo vietą paskirsim kitą. Tai didžiausia klaida.
- Jūsų laikais rinktinėje tokių dialogų nebuvo?
- Niekas neklausdavo mūsų nuomonės. Bent jau manęs. Atrodo, kad LFF įsitikinusi, jog viską supranta geriau už visus kitus. Yra nemažai trenerių fanatikų. Bet jei imsi reguliuoti jų darbą, rezultatų nepasieksi.
- Kvailiai pinigų neuždirba
 |
| Vladimiras Romanovas |
- Mes 20 metų gyvename viltimi, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Jūs tuo tikite?
- Rinkime federacijos prezidentu D.Šemberą ir viskas pasikeis. Aišku, LFF yra ir gerai dirbančių žmonių, tačiau su tokiu vadovybės požiūriu toli neisime. Visi turi dirbti, kaip darni komanda, o ne rodyti ambicijas. Noriu tikėti pagerėjimu, bet dabartinė situacija yra baisi. Pažiūrėkime, kiek metų stadioną statome. Komedija.
- Krepšinis Lietuvoje sudievintas. Visas dėmesys – jam.
- Galbūt V.Romanovas į krepšinį dabar įliejo gražių spalvų (juokiasi). Visada stebiuosi ir žaviuosi jo sumanymais. Daug kas jo nemėgsta, vadina buratinu, pyksta, tačiau rusai turi tokį posakį: kodėl jūs visi tokie protingi, tačiau tokie vargšai? Tai gera patarlė. Šaunuolis Vladimiras, ištraukė „Žalgirį“ iš krizės, investuoja savo pinigus.
- Tačiau su futbolu jam nenusisekė...
- Gal ne visada tinkama aplinka supo. Pamenu, kai žaidžiau „Hearts“ ir patyriau traumą. Klube – gal 20 gydytojų, o aš važiuoju pas medikus į Vokietiją. Susiskambinome ir sakau jam: Vladimirai, man tas pats, pinigus mokate jūs, bet jei tie gydytojai negali man išgydyti paprasčiausio raumens įtrūkimo, tai kam tiek laikyti? Po to kelis atleido ir tapau jų priešu. Galiausiai pagydė mane ir leido sportuoti, daryti testus, tačiau kontrolinės nuotraukos nepadarė. Ir vietoje pusės centimetro įtrūkimo raumuo plyšo per 15 cm. Grynai gydytojų klaida.
Sunku žaisti su tokiomis komandomis kaip „Barcelona“. Prisimenu, kai pačiam teko žaisti su Ispanijos rinktine išvykoje. Tai jie užsuko tokią karuselę, kad po rungtynių aš pirmą kartą gyvenime nenorėjau alaus.
Aišku, kad V.Romanovas norėjo pasiekti aukštumų futbole ir jam reikia padėkoti, kad kišo savo pinigus. Skaitau ir stebiu visus jo interviu, pasisakymus ir jie man pakelia nuotaiką. Sako, ką galvoja. Tai ne šiaip kvailys, kuriam kas nors davė 5 milijardus ir pasakė: leisk kaip nori. Jis yra protingas, nes supranta, kaip reikia pinigus uždirbti. Visi gudrūs pakritikuoti, bet visi supranta, kad kvailiai pinigų neuždirba.
- Maloniausi prisiminimai
- Kokius karjeros rinktinėje epizodus vis dar prisimenate?
- Kai sykį vienas žurnalistas manęs paklausė, ko labiausiai gaila baigus karjerą, nedvejodamas atsakiau, jog labiausiai apmaudu, kad jau nebesužaisiu rungtynių rinktinėje. O kad apskritai nežaisiu futbolo – nuslinko į antrą planą. Rinktinė buvo kaip šeima. Čia vyravo puiki nuotaika, visokių pokštų prikrėsdavome.
- Buvote „chebros“ komanda?
- Tikrai, taip. Aišku, kai kolektyve 20 žmonių, nebūna, kad visi mylėtų vienas kitą, bet po rungtynių visi draugiškai prie alaus bokalo šnekučiuodavomės ir aptardavome situaciją. Iš mano kartos dabar jau mažai kas likę. Pusė invalidų, kaip aš sakau...
- Turbūt labiausiai įstrigęs 2003 metų pavasaris ir lygiosios Vokietijoje, pergalė namie prieš Škotiją?
- Jausmas buvo neapsakomas. Dar gerų emocijų suteikė lygiosios su ispanais Vilniuje po metų.
- Buvo šansas kovoti dėl bilieto į 2004 metų Europos čempionatą, tačiau viską nubraukė skaudus pralaimėjimas islandams Kaune 0:3. Kas nutiko?
- Matyt, tik tiek buvome verti. Nepasakyčiau, kad perdegėme. Tiesiog nesisekė, klydome. Ir pats per rungtynes „grybų pririnkau“...
- Futbolo sirgalių prisiminimuose išlikote kaip juodas darbininkas aikštėje, atlikdavęs daug griaunamo darbo. Ne kiekvienas sugeba pasirinkti atraminio saugo poziciją. Kodėl juo tapote?
- Poziciją tokią pasirinkau, nes dievas davė sveikatėlės, bet pagailėjo technikos. Todėl mano pranašumas buvo gynybinis futbolas, kamuolio atėmimas, varžovų žaidimo griovimas.
Tai iš tiesų varginanti pozicija. Kartą su draugais kalbėjome apie dabartinės „Barcelona“ komandos žaidimą, kai jie kamuolį valdo 80 proc. laiko. Prisiminiau, kai pačiam teko žaisti prieš Ispanijos rinktinę išvykoje. Su D.Šemberu buvome atraminiais saugais. Tai jie užsuko tokią karuselę, kad po rungtynių aš pirmą kartą gyvenime nenorėjau alaus. Tiesiog nugainiojo. Lakstai, lakstai paskui varžovą, pagaliau gauni kamuolį, tačiau būni toks išvargęs, kad nebežinai, ką su juo daryti ir stengiesi spirti toliau nuo savęs, kad bent kiek pailsėtum...
- Alus sveika
- Prakalbote apie alų. Dažnai jo išgerdavote?
- Aš – visada.
- Kiek?
- Žiūrint po kokių rungtynių. Alus yra gerai. Jūs nežiūrėkite tik į Rusiją ir Lietuvą. Ir ispanai atvykę į Vilnių pasireklamavo su alaus bokalais, kartu nusifotografavo. Baltarusio Aleksandro Hlebo, žaidusio „Barcelona“ klube, paklausė, ar ten žaidėjai išgeria alaus. Jis atsakė – o kaipgi be to?
Galbūt, taip kalbėdamas rodau negražų pavyzdį jaunimui, tačiau esmė, kad per rungtynes futbolininkai netenka labai daug skysčių. Todėl jėgoms atgauti aš vietoje dvidešimties litrų vandens rinkdavausi du tris, kartais net keturis bokalus.
- Teko girdėti apie ledo ritulio rinktinės skandalą?
- Papuolė vyrukai (juokiasi). Niekas nežino, kiek ten buvo išgerta. Jei tikrai nuėjo į naktinį klubą, nenormalu, kad būtų išgėrę tik po vieną bokalą. Ir net ne po du. Garsus Rusijos futbolininkas Viktoras Onopka sakydavo – išgerti alaus ne tik galima, bet ir reikia, tačiau privalu žinoti, kada tai galima.
- Kaip treneriai reaguodavo į tai?
- Reikia žinoti saiką. Joks profesionalas, gaudamas premijas, nebus tokiu asilu, kad gertų prieš rungtynes. Po rungtynių šiek tiek – niekas nieko nesakys.
Teko dirbti su vienu treneriu. Pralaimėjome vienas, antras, trečias rungtynes iš eilės. Jautėsi, kad psichologinė būsena komandoje nėra gera. Treneris pasakė žaidėjams: Rytoj išeiginė, šiandien einat išgeriat degtinės, kad nuimtumėt tą „gruzą“, o poryt visi į treniruotę sveikučiai kaip agurkėliai. Tokios priemonės padėdavo.
- Įdomią temą palietėme...
- Baigęs karjerą galiu visko pripasakoti (juokiasi). Nieko baisaus tame nematau. Futbolininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi. Jie taip pat mėgsta pailsėti pirtelėje, atsigaivinti alumi.
- Iš pokalbio atrodo, kad esate atsipalaidavęs ir gyvenimu besidžiaugiantis žmogus.
- Nesakau, kad vartausi kaip inkstas taukuose. Bet šeima tvarkoje, visi gyvi sveiki, kapeiką pavyksta uždirbti, pakeliauti savo malonumui, tad kodėl nepasidžiaugti tuo. Padirbi savaitėlę, po to pailsi, su žmona kur nors nueini. Neseniai grįžau iš Astrachanės. Per tris dienas prižvejojome daugybę žuvies, pailsėjome. Ir kupinas jėgų vėl kibau į darbą.
- Lietuviai pavydūs žmonės – skaitys ir grieš dantį...
- O ko man gėdytis? Gėda turėtų būti Lietuvą valdantiems žmonėms, kad mano mama iš pensijos nesugeba susimokėti už butą. Jei nepadėčiau jai, gal ir valgyti neturėtų už ką nusipirkti. Valdžiai turi būti gėda, kad žmonės visą pensiją skiria butui. Man ne gėda, pinigus ne kažkas iš dangaus numetė, o pats sugebėjau juos uždirbti.
- Dėkojame už pokalbį.
