Jei vakar tikėjotės gauti atsakymą į klausimą, ar lietuviai gali žaisti futbolą, turėjote likti nusivylę. Atsakymo negavote, nes negalėjote jo gauti.
Justo Lasicko raudona kortelė 17-ąją rungtynių su bulgarais minutę įmetė Lietuvos rinktinę nuogą į dilgėles, o kai esi dilgėlyne – ne žaidimai galvoje. Vienintelis noras yra išsikapstyti kuo greičiau ir kuo sveikesniam.
Džiugu pripažinti, kad iš piktžolių brūzgyno lietuviai išlindo net nepraradę orios laikysenos. Bulgarai įmušė vieną įvartį ir po rungtynių efektingai prišnerkštė S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rūbinę. Kuo dar jie buvo iškilūs? Atvirai? Niekuo – absoliučiai vidutinių galimybių komandėlė, nė per nago juodymą ne geresnė už kokį nors Liuksemburgą.
Aišku, turnyro lentelės kaimynus namie visada norisi įveikti. Bet, turint galvoje vakarykštes aplinkybes, lygiosios Kaune neabejotinai prilygintinos pergalei.
Kovėsi kaip gladiatoriai. Taip savo treniruojamus žaidėjus įvertino treneris Edgaras Jankauskas. Jo futbolo falanga vakar negavo galimybės įrodyti, kad gali žaisti, bet dar kartą patvirtino tai, ką mes ir taip žinome: ši Lietuvos futbolininkų karta, kaip, beje, ir – su nedažnomis išimtimis – visos ankstesnės, aikštėje visada pasiryžusios muštis iki kraujo.
Žaidėjai vakar rodė kovingumą. E.Jankauskas – drąsą. Ir vėl. Pirmose Europos čempionato atrankos rungtynėse Serbijoje jis suteikė šansą tarptautinio futbolo mūšių laukuose menkai apšaudytiems Kiprui Kažukolovui, Gvidui Gineičiui, Eligijui Jankauskui, Gyčiui Paulauskui. Šįkart kelias į aikštę buvo nutiestas rinktinės debiutantams Rokui Lekiatui ir Deividui Šešplaukiui.
Per trejas rungtynes nuo savo sugrįžimo į rinktinės piloto kabiną E.Jankauskas vietą pagrindinėje sudėtyje bent kartą rado 20-čiai futbolininkų. Tie, kurie labiau mėgsta matyti pustuštę, o ne puspilnę stiklinę, gali sakyti, kad treneris nežino, ko nori.
Ne, nėra taip. Įprasta praktika treneriui pasikeitus: pradžioje būna eksperimentas, komandos branduolio paieškos ir stuburo formavimas. Paskui – savos futbolo koncepcijos ir krypties realizavimas.
E.Jankausko komanda kol kas yra pirmoje veiklos stadijoje. Kur koncepcija ir kryptis, mes paklausime vėliau. Jei, aišku, patys jų neįžvelgsime.
Dabartinėje Lietuvos rinktinėje nėra žaidėjų, kurie būtų lygesni už lygius. Gvido Gineičio laikas besąlygiškai diriguoti futbolo orkestrui dar neatėjo, Arvydo Novikovo, matyt, jau praėjo.
Tai, kad komandoje nėra žvaigždžių, turbūt labiau privalumas nei trūkumas. Pirma: net jei jų būtų, jie – nebus messiai ar haalandai. Jie – tik novikovai ir gineičiai.
Antra: kai nėra žvaigždžių, nėra ir žaidėjų, kurie gerai žino, kad jų darbo biuras – atokiausias atsarginių suolo kraštas. O tai žvėriškai motyvuoja.
Kol kas įspūdis toks – E.Jankausko klajonės eksperimentų labirinte kažkodėl teikia miglotų vilčių, kad jis iš ten ne tik išeis, bet išeis žinodamas, ką daryti ir galbūt netgi kaip tai padaryti.
Antradienį Vengrijoje to, suprantama, nebus. Kas bus? Dar pusantros valandos kančios.
Šįkart – be J.Lasicko ir traumuoto kapitono Fiodoro Černycho. Su fizinio praėjusių rungtynių nuovargio našta, silpnesnių komandų žaidėjus visada slegiančia labiau nei tuos, kurie įpratę prie maksimalių elitinio futbolo krūvių bei psichologinės įtampos ir kurie su kamuoliu žaidžia dažniau nei be jo.
Kaip ir akistatose su serbais bei bulgarais ir kontrolinėje dvikovoje su graikais, lietuviai bandys išsirangyti iš dilgėlyno. Kol kas šį procesą stebėti įdomu.
Neišvengiamai ateis laikas, kai mes norėsime daugiau. O kol kas... Turbūt logiška būtų šiai komandai suteikti šiokį tokį laiko ir tikėjimo tuo, ką jie daro, kreditą.
