„Lietuvos futbolo rinktinei – visiškas Liuksemburgas. Atėjo laikas, kai susirūpinimą pradeda keisti neviltis ir suvokimas, jog tai – ilgam“, – savo feisbuko paskyroje šeštadienį parašė N.Kesminas.
Ilgametis futbolo komentatorius savo įraše nostalgiškai prisiminė senus laikus ir tiesiai šviesiai įvardino tamsią Lietuvos futbolo dabartį: „Kažkada baisėjomės ir piktinomės, kai Lietuva oficialiose rungtynėse pirmą kartą pralaimėjo Estijai. Paskui – Farerų salų žvejams ir studentams arba Lichtenšteino buhalteriams bei statybininkams. Bet žaidžiant su šio lygio komandomis varžovai niekada neturėjo tokio besąlygiško pranašumo kaip Liuksemburgas vakar.
Rinktinės treneriai ir futbolininkai kalbėjo apie kažkokias progas antrajame kėlinyje, nors lietuvių kūrybą varžovų aikštės pusėje progomis galėtų vadinti tik labai lakios vaizduotės žmonės arba tie, kam reikia tą bruzdesį taip vadinti, bet kažkaip visai pamiršo, kad Ernestui Šetkui teko pirštų galais krapštyti kamuolį į kampinį po smūgio iš toli, o sykį Liuksemburgo komanda turėjo švarų „vienas prieš vieną“. Tai yra, jie turėjo tikrų, o ne išsigalvotų progų ir galėjo mus sutriuškinti. Bet tiek to – pralaimėjęs visada ieškos pateisinimų savo bejėgiškumui, žmogiškai tai nesunku suprasti ir pateisinti.
Iki vakarykštės tiesos akimirkos Lietuva su Liuksemburgu buvo dukart susikirtusi kontrolinėse rungtynėse. 2009-aisiais nykštukinės hercogystės komanda buvo nesunkiai subaladota – kuklus rezultatas 1:0 neatspindėjo tikro lietuvių pranašumo. Po ketverių metų niekas aikštėje nebešoko pagal lietuviška armonika grojamą „Vėl gegužio žiedai“. Sakalėlis atmušė sparnelius, laimėjo Liuksemburgas.
Vakar geriausias komandos nuo Baltijos krantų žaidėjas buvo Saulius Mikoliūnas, po kelių savaičių švęsiantis 35-ąjį gimtadienį. Jis – geras futbolininkas, visada toks buvo. Bet S.Mikoliūnas nebuvo geriausias nei 2009-aisiais, nei 2013-aisiais, nei juolab prieš 15 metų, kai debiutavo rinktinėje. Tada joje buvo Edgaras Jankauskas, Tomas Ražanauskas, Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Žydrūnas Karčemarskas, Andrius Skerla.
Vėliau jie vienas po kito traukėsi. O 2019-aisiais po Kristaus išaušo diena, kai rinktinė nebeturi geresnių žaidėjų už ketvirtą dešimtį įpusėjusį S.Mikoliūną. Tokia tad lietuviško futbolo pulsometro diagrama.
Vienas kolega po vakarykščių rungtynių pajuokavo, kad D.Šemberas, atsisveikindamas su rinktine, turėjo užgesinti šviesą persirengimo kambaryje. Visiems laikams. Makabriška, bet nėra dėl ko pykti. Kaip sakoma, nebūna pokštų, kuriuose neslypėtų kažkiek tiesos.
Naujasis rinktinės treneris Valdas Urbonas dėkojo žaidėjams už parodytą norą įrodyti, kad jie ne prastesni už varžovus. Kaip galima būtų pakomentuoti? Noro yra. Įrodymų nėra. Ir kažkodėl nėra nuojautos, kad artimiausiu metu jie staiga ims ir pasipils.
Prieš rungtynes mąstant apie tai, ką būtų galima parašyti, nieko protingo į galvą neatėjo. Sukosi visokie „prasideda“ ir „prisisekite saugos diržus“.
Dabar... Saugos diržus vis dėlto prisisekite. Tai gali jus pristabdyti, jei stebint rinktinės žaidimą kils impulsyvus noras išmesti televizorių pro langą.
Mums lieka du variantai. Pirmas – tikėtis stebuklo, o jo, kaip visada, nebus. Antras – kantriai laukti geresnių laikų. Šitas logiškesnis, bet nemanykite, kad neužtruks. O kol kas – stiprybės.“
