N.Kesminas išliejo savo emocijas savo asmeninėje feisbuko paskyroje po sekmadienį 1:4 Vilniuje Lietuvos rinktinės pralaimėto mačo Juodkalnijai.
Beviltiška nesėkmė paliko Edgaro Jankausko treniruojamus Lietuvos futbolininkus Tautų lygos C diviziono ketvirtosios grupės dugne. Lietuviai pralaimėjo visus keturis mačus ir neturi realių vilčių išlikti trečiajame pagal pajėgumą divizione, nors dar liko sužaisti dvejas rungtynes išvykoje su Serbija ir Rumunija.
Neilgame, bet aiškių išvadų kupiname įraše N.Kesminas atkreipia dėmesį į gilesnes Lietuvos futbolo žaizdas: „Mes norim paklausti – kas čia per š....“, – sako Lietuvos futbolo rinktinės sirgaliai. Mes kalbame apie tai, kad rinktinė negali per tris dienas oriai sužaisti dvejų rungtynių ir klausiame, kodėl taip yra.
Po 1:4 namie beviltiškai pralaimėtos Tautų lygos dvikovos su Juodkalnija paklausiau Deivido Šembero, kaip jam vaizdelis, ir išbėriau kažką panašaus į: „Perdavimai – pusė metro pro šalį, į kovą, visas dvikovas pralaimime, iš trijų perdavimų tikslus – gal vienas“. Atsakymas buvo: „Vaizdelis? Pats atsakei į savo klausimą. Juodkalniečiai – europiniame kontekste absoliučiai vidutiniai žaidėjai, o mes prieš juos atrodome kaip...“.
Atsakymai į klausimus – paprasti. Lietuvos neturėtų būti Tautų lygos C lygmenyje. Ten – žuvys, kurios gali plaukti. Mes – ant dugno gulintys akmenys. D lygmuo – ir ne kitaip.
Kas kaltas? Kaip visada – karma. Kartais sakoma, kad karma – kalė. Netiesa. Mes ją kuriame patys. Mes daugelį metų žudėme savo futbolą pasipūtimu, neišprusimu, nenoru prusti, klierikinių tradicijų laikymusi, kova už savo trisdešimt sidabrinių. Sveikinimai – misija įvykdyta, lietuviškas futbolas mirė.
Reikia evoliucijos, o ne revoliucijos. Tai mėgo kartoti buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edvinas Eimontas. Nė velnio. Šitam sportui Lietuvoje reikia didžiojo sprogimo. Išvaikyti morališkai susidėvėjusius vaikų trenerius. Sudeginti Nacionalinę futbolo akademiją ir užbetonuoti gaisravietę – bent jau tą pavidalą, kuriuo ji egzistuoja dabar.
Visada sakiau, kad panašių dalykų reikalaučiau tik tuo atveju, jei žinočiau, ką daryti. Dabar nežinau. Žinau tik tiek, kad taip būti nebegali. Neturėtų.
Ar derėtų atleisti trenerį Edgarą Jankauską? Koks skirtumas – iš malkos gali išdrožti nebent stalo, o ne stadiono futbolo žaidėją. Lietuvos rinktinės treneriai turi tik malkų vežimą. Jeigu keistume trenerį, jis turėtų ateiti su aiškia perspektyvine koncepcija, laisvomis darbui rankomis, futbolo vadovų pasitikėjimo kreditu. Ir, aišku, su žinojimu, kaip tai padaryti bei sugebėjimu tai įvykdyti.
Dabartinis taktinių schemų kaitaliojimas triskart per rungtynes, mums pateikiamas kaip lankstumas, yra ne lankstumas. Tai – žaidybinės koncepcijos nebuvimas, nes jei būtų lankstumas, jis duotų rezultatą. O dabar – nulis taškų per ketverias rungtynes.
„Baravykas – grybų karalius“, – po nuostabaus Rolando Baravyko įvarčio rungtynėse su Juodkalnija spontaniškai išsprūdo televizijos eteryje kolegai Pauliui Jakeliui. Suprantama, jis ne tai turėjo galvoje, bet nuskambėjo simboliškai – dabartinė Lietuvos rinktinė yra visiškas grybų karas.
Nuoširdžiai atsiprašau už tai, kas čia surašyta, visų rinktinės futbolininkų. Jūs nekalti dėl to, kad jūsų neišmokė ir neparuošė. Nė akimirką nesuabejosiu, kad jūsų, kaip ir mūsų, širdys – trispalvės. Nė akimirką nesuabejosiu, kad jūs kaskart jas paliekate aikštėje. Bet tiesa turi savybę netapti netiesa vien dėl to, kad ji nepatogi ar nemaloni. Dar kartą atsiprašau.“
