Tą pačią dieną, kurią šiemet Katare bus žaidžiamas didysis pasaulio futbolo čempionato finalas.
Iki pusfinalio mažiau nei 4 mln. šalį dar sykį nuvedęs 37-erių L.Modričius norėtų gauti antrą šansą iš eilės pakovoti dėl auksinės taurės. Žinoma, šįkart dėl to teks įveikti Argentiną su pačiu Lioneliu Messi.
„Šachmatiniai“ kroatai ir L.Modričius vėl nėra laikomi favoritais, bet jau ne sykį įrodė, kad šios komandos tiesiog niekada negalima nurašyti.
„Niekada nepasiduok“, – po valingos pergalės ketvirtfinalyje prieš galingąją Braziliją instagrame parašė L.Modričius.
Skaudūs gyvenimo smūgiai ne sykį grūdino šį kroatų futbolo deimantą, kuris net ir būdamas 37-erių vis dar laiko žaidimo gijas savo rankose.
Pirmas ryškus prisiminimas, pasak paties L.Modričiaus, yra jo senelis – taip pat Luka – nužudytas serbų kovotojų četnikų. Būsimam Kroatijos rinktinės kapitonui tuo metu buvo tik šešeri.
Neturtinga Modričių šeima gyveno kaimelyje šalia Vebelito kalnų masyvo, kur jaunasis ir vyresnysis Luka dažnai leisdavo laiką kartu ir net keliaudavo į medžiokles.
Vieną dieną viskas pasikeitė. Senelis įprastai ginė gyvulius į kalnus, tačiau kartu su dar penkiais kaimiečiais buvo pakirstas kulkų.
„Pamenu, kaip tėtis prašė manęs pabučiuoti senelį karste, – prieš kelerius metus „The Guardian“ duotame interviu prisipažino L.Modričius. – Tai, kas nutiko tada, yra dalis mano ir mano šeimos istorijos. Pamenu, kad tėvai dirbdavo, o aš žaisdavau, leisdavau laiką ir medžiodavau kartu su seneliu. Turiu daugybę nuostabių prisiminimų kartu su juo.
Tėvai bandė mane apsaugoti. Tuo metu nelabai supratau, kas iš tiesų vyksta. Buvau vaikas. Mačiau nerimą tėvų akyse, bet jie stengėsi mane apsaugoti. Tragiška akimirka... Bet karas niekada nieko gero neatneša.“
L.Modričius prie vaikystės namų:
Karui pasibeldus į Modričių namus šeimyna buvo priversta bėgti. Iš pradžių į stovyklą Makarskoje, vėliau – į Zadarą, kur pabėgėliai prisiglaudė tiesiog „Kolovare“ viešbutyje.
L.Modričiaus tėtis iškeliavo į karą – Kroatija kovėsi dėl savo Nepriklausomybės, siekė išsivaduoti iš serbų valdomos Jugoslavijos.
„Iš pradžių siaubingas švilpimas, o tuomet – sprogimas“, – visiškai šalia vykusius apšaudymus ir bombardavimus prisiminė L.Modričius.
Jaunasis Luka niekada nesiskyrė su futbolo kamuoliu. Pabėgėlių stovykloje sviedinį kartu su kitais vaikais būsimasis kroatų vedlys gainiodavosi tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje.
Ir bėgdavo slėptis, išgirdę švilpiančias raketas ar granatas. Kai tik ugnis nurimdavo, L.Modričius vėl vaikydavosi kamuolį.
Vėliau savo autobiografijoje L.Modričius rašė, kad „širdis plyšta kiekvieną sykį, kuomet pagalvoju apie senelio mirtį“.
Mokykloje, kuomet L.Modričiui buvo dešimt, mokytoja paprašė parašyti rašinėlį apie svarbiausią gyvenimo įvykį. Būsimas „šachmatinių“ kapitonas pasirinko senelį ir švilpiančias granatas.
„Nors dar esu mažas, savo gyvenime patyriau jau labai daug, – tuomet rašė 10-metis L.Modričius. – Po truputį pamirštu šaudymų ir bombų baimę. Četnikai nužudė mano senelį. Aš jį labai mylėjau. Verkė visi...“
„Aš klausdavau, ar tie, kurie tai padarė ir kurie privertė mus bėgti iš mūsų namų, gali būti vadinami žmonėmis?“ – prisiminė L.Modričius.
Nepaisant didžiulės L.Modričiaus meilės futbolui, tuo metu niekas nebūtų pasakęs, kad prieš juos ant asfalto tarp nuolaužų kamuolį gainiojasi būsimas „Auksinio kamuolio“, skiriamo geriausiam planetos futbolininkui, savininkas.
Mažasis Luka buvo tiesiog per liesas ir per mažas. Būtent tokį širdį veriantį atsakymą išgirdo būsimas kroatų kapitonas, kai būdamas dešimties pasibeldė į Splito „Hajduk“ duris.
„Nuvykome kartu iš „Zadar“ futbolo sistemos, – Goal.com prisiminė Mario Grgurovičius. – Aš tuomet buvau laikomas didesniu talentu nei Luka. Tačiau nei aš, nei kiti, dar didesni talentai, nieko nepasiekėme.“
„Aš buvau mažesnis ir smulkesnis už visus kitus, todėl man buvo sunkiau. Didesni ir stipresni vaikai visuomet laimėdavo. Tačiau, kai užaugi, tuomet lieka tik talentas“, – UEFA Čempionų lygos žurnalui vėliau pasakojo L.Modričius.
„Manau, kad mano stiprybė yra mano kojos. Paveldėjau jas iš savo tėčio. Mano blauzdos tikrai gerokai stipresnės, nei viršutinė kūno dalis. Dėl to turiu žemą svorio centrą ir varžovams sunku iš manęs atimti kamuolį“, – pasakojo 10-asis kroatų rinktinės numeris, savo idealu laikęs Zvonimirą Bobaną, padėjusį Kroatijai pasiekti pirmąjį pasaulio čempionato pusfinalį 1998-aisiais.
Atmestas „Hajduk“ klubo būsimasis futbolo genijus grįžo į „Zadar“ ir tik 15-os, jau skleidžiantis talentui, persikėlė į Zagrebo „Dinamo“.
Tiesa, ir Zagrebe užtruko, kol L.Modričiui pavyko išsikovoti vietą po saule. Ryškiausias proveržis nutiko 18-os, kai paskolintas Zaprešičiaus „Inter“ ekipai, L.Modričius su šiuo kukliu klubu ėmė kėsintis į Kroatijos čempiono titulą.
Galiausiai „Dinamo“ susigrąžino savo deimantą iš nuomos, o po kelerių metų už 22,5 mln. eurų (tuomet tai buvo pakartotas Londono „Tottenham“ klubo rekordas) pardavė Anglijos klubui.
Galiausiai dėmesį į vikrųjį kamuolio maestro atkreipė ir karališkasis Madrido „Real“, 2012-aisiais paklojęs 35 mln. eurų, o L.Modričius atsidėkojo padėdamas laimėti net penkias Čempionų lygos taures.
Palyginimui, šio vakaro varžovas L.Messi šių prestižinių trofėjų turi keturis, o vienintelis Paco Gento, žaidęs 1952–1971 m., yra laimėjęs šią lygą daugiau kartų – šešis.
Su Kroatijos rinktine L.Modričius jau žaidė pasaulio čempionato finale 2018-aisiais. Tuomet tai buvo vadinama atsitiktinumu, tačiau šįvakar „šachmatiniai“ su savo aikštės generolu gali šį pasiekimą pakartoti.
„Mes narsiai kovėmės dėl savo Nepriklausomybės ir dabar, kiekvieną kartą žengdami į aikštę, kovojame iki pat paskutinio lašo“, – Kroatijos sėkmės paslaptį atskleidė L.Modričius.
Nors jam jau 37-eri, aikštėje jis neatrodo lėtesnis. Pats L.Modričius juokauja, kad žais iki 50-ies.
Išlaikyti puikią sportinę formą jam padeda griežtas režimas. „Kai žaidžiu dažniau, jaučiuosi geriau“, – aiškino kroatas, į treniruotes Madrido „Real“ klube atkeliaujantis vienas pirmųjų.
Tiesa, po rungtynių neatsisakantis ar vieno, ar dviejų alaus.
