Edinsonas Cavani augo netoliese, dvi būsimas futbolo superžvaigždes vaikystėje skyrė vos kelios gatvės. Įdomu, kad du žaidėjai, vedantys Urugvajaus rinktinę į nuostabius pasiekimus, gimė per tokį trumpą laiką, toje pačioje vietoje. Bet, kaip yra sakoma, žaibas dukart į tą pačią vietą netrenkia.
Visa tai atrodo kaip nekaltas atsitiktinumas, kuris neturėtų pasikartoti, tačiau Salte žmonės į ateitį žiūri kiek kitaip.
„Yra toks šansas, – apie galimybę vėl pamatyti kažką panašaus sako Fabianas Coito, jau ilgus metus treniruojantis vaikus Urugvajuje. – Salte yra daugybė vaikų futbolo komandų. Jaunimas žaidžia nuo mažų dienų, konkurencingose lygose. Miestas yra industrinis, jame vystomas žemės ūkis. Tokiose vietose panašūs dalykai tikrai gali nutikti.“
Urugvajaus futbolo istorija kalba pati už save pasaulyje jau ilgą laiką, maža šalis turi didžiulį vaidmenį žaidime, kurio pasaulio čempionatą laimėjo dukart – 1930-siais ir 1950-siais. Net ir žinant tokius pasiekimus, pastarųjų dešimtmečių sėkmė priskiriama „auksinei kartai“.
Kieta gynyba, statoma aplink nesutramdomą Diego Godiną, ir puolimas, kuriame pirmais smuikais griežia L.Suarezas bei E.Cavani, pavertė Urugvajų šalimi, nuolat įvardijama tarp stipriausių ir sėkmingiausių Pietų Amerikoje.
Pastaruosiuose trijuose pasaulio čempionatuose rinktinė nužygiavo iki pusfinalio, ketvirtfinalio ir aštuntfinalio. Šie pasirodymai – geresni už Argentinos ir tokie patys kaip Brazilijos. Į pasiekimų pintinę įmeskime ir „Copa America“ titulą. Ir visa tai pasiekta šalies, kurioje gyvena vos 3 milijonai žmonių. Tai valstybė, kurioje žaibas į tą pačią vietą trenkia dažniau nei to galima tikėtis.
Bet viskam gali ateiti pabaiga. Lėtai, tačiau šešėlis vis labiau slenka ant ryškiai spindinčios Urugvajaus futbolo saulės.
