Kitame ragelio gale jie išgirsta tą patį balsą – tai P.Ferre, genialus barzdočius, vadovaujantis savaitinio „France Football“ žurnalo redakcijai.
Įprastai pokalbis prasideda apie orą, pasiteiraujama apie P.Ferre sveikatą. Tada jungiama aukštesnė pavara.
Jie teiraujasi, kaip sekasi ruoštis garsiai futbolo šventei, per kurią įteikiamas labiausiai trokštamas asmeninis trofėjus pasaulyje – „Ballon d'Or“ – Aukso kamuolys, tenkantis geriausiems planetos futbolininkui ir futbolininkei.
Viskas gerai, viskas gerai, – atsako P.Ferre. Tada jo pasiteiraujama, kada baigsis balsavimas? Ar viskas einasi sklandžiai? Taip, taip, žinoma. P.Ferre jau žino, ko jo paklaus netrukus – dėl to kiekvienas jam ir skambina. Jie nori žinoti tai, ko pasakyti jis negali.
Turbūt yra du būdai, geriausiai iliustruojantys, kaip P.Ferre ir jo komanda saugo būsimo „Ballon d'Or“ laureato tapatybę.
Pirma, – jis yra vienas iš dviejų žmonių, žinantis, kas laimėjo. Antrasis yra jo asistentas, kuriuo itin pasitikima. „Įsivaizduokite, jei patekčiau į avariją, – sakė P.Ferre. – Vis tiek kažkam turėtų būti įteiktas Aukso kamuolys.“
P.Ferre turi būti įsitikinęs, kad laureato vardas neprasprūs. „Tai mano šeštieji metai organizuojant renginį, – sakė prancūzas. – Kol kas nepadariau klaidos.“
Visi skambučiai ir klausimai atsimuša į jį. „Nenoriu meluoti, – teigė P.Ferre apie momentus, kai jis jau žino laimėtoją. – Tačiau aš sakau jiems, kad negaliu pasidalinti nugalėtojo vardu, nes patys nugalėtojai dar nežino, – būtų nesąžininga, jei jie sužinotų ne pirmieji.“
Jis tempia iki paskutinės galimos akimirkos, prieš pakviesdamas nugalėtojus tiesos akimirkai. Šiemet jis planuoja informuoti nugalėtojus šią savaitę – tiksint paskutinėms dienoms iki šventinio vakaro Paryžiaus „Theatre du Chatelet“ pirmadienį.
Žinią pranešti jis privalo dėl praktinių sumetimų: futbolininkai turi būti įspėti ir žinoti, kaip vyks ceremonija.
Tik tada P.Ferre paslaptis tampa nekontroliuojama. Iki tol tai būna traktuojama kaip aukščiausio lygio konfidencialumo reikalas, saugomas tokio diskretiškumo, jog ir pats „France Football“ redaktorius pripažįsta, jog tampa paranojiškas.
Pasirengimas šiam vakarui vyksta visus metus, bet pats tikriausias darbas prasideda rugsėjį. Tada dešimt „France Football“ redakcijos žurnalistų sudaro du sąrašus: 30-ies vyrų žaidėjų ir 20-ies moterų žaidėjų, kurie verti būti pretendentų rate. Kai vardai būna sužymėti, jie susirenka žurnalo biure, kaip P.Ferre sako, – „diskusijai“.
Tiesą sakant, dėl daugumos vardų ginčų nekyla. „Vyrų futbole 20 ar 22 žaidėjai būna aiškūs visiems, – kalbėjo jis. – Mes diskutuojame apie paskutinius 8-10. Susirinkimas gali būti ilgas, dvi ar tris valandas, bet norime likti patenkinti galutiniu pasirinkimu. Tai nėra vieno viršininko sąrašas. Mes stengiamės nieko nepamiršti: prieš porą metų paskaičiavome, kad sudėjus mus visus žiūrėjome 1000 ar daugiau rungtynių tais metais. Patekti į kandidatų sąrašą jau yra labai rimta.“
Kai sąrašas būna paruoštas, „France Football“ išsiunčia jį komisijai, sudarytai iš 170 balso teisę turinčių žurnalistų visame pasaulyje (jie būna įvardijami viešai). Tai būna spalio pradžioje.
Paslapties šydas lieka. Komisijos nariai – po vieną iš šalies – pateikia savo penkis vardus, surašytus eilės tvarka. Futbolininkų pavardės atkeliauja, kaip sako P.Ferre, – į asmeninį pašto laiškų serverį.
Tik jis ir jo patikėtinis turi prieigą. Likusi „France Football“ redakcijos dalis lieka nežinioje.
„Turime būti labai rūpestingi, – sakė P.Ferre. – Aukso kamuolio laimėtojo asmenybė yra didelė paslaptis. Manau, kad visame sporte nėra kito tokio atitikmens.“ Jis svarstė, kad artimiausia paralelė, matyt, vestų į kino apdovanojimų sceną – „Oskarų“ dalybas.
Pats P.Ferre savo ir „France Football“ vaidmens nesureikšmina. Jie vertina Aukso kamuolio rinkimus rimtai, nes gerai žino, ką tai reiškia žaidėjams. Kai P.Ferre paskambino Lukai Modričiui, laimėjusiam Aukso kamuolį 2018 metais, kad praneštų apie pergalę rinkimuose, kroatas pravirko kaip vaikas.
„Jiems tai tarsi Kalėdos, – sakė P.Ferre. – Vienintelė galimybė komandiniame sporte švęsti pačiam.“