Ji žingsniuoja Porto Filipo įlankos krantine, iš kurios tolumoje matyti šviečiantis naktinis Melburnas. Nukreipdama žibintuvėlį į vandenyje lakstančias spalvotas žuvytes ir klausydama švelniai krantą plakančių bangų, Fati giliai įkvepia. Ir iškvepia.
Viena tamsoje ji gali viską apmąstyti. Ir apraudoti.
„Sunku atsipalaiduoti ir likti ramiai, kai galvoje visą laiką sukasi mintys apie tai, kas nutiko. Apie tai, ką praradau“, – sako Fati.
„Matau, kad vanduo yra beribis. Toks beribis, kaip ir mano problemos“, – čia pat priduria ji.
Šiame „The New York Times“ straipsnyje nėra minima Fati pavardė. Kaip ir jos komandos draugių. To prašė pačios futbolininkės, bijodamos Talibano rūstybės.