Pusiau profesionalus futbolininkas P.Smolkovas kelis mėnesius Švedijoje derino darbus su mėgėjišku futbolu, kai pernai sulaukė kvietimo išbandyti jėgas aukštesniame lygyje – nuo gruodžio vidurio jis atstovavo Stokholmo „Djurgardens“ salės futbolo komandai.
Švedijos pirmenybės ėjo link finišo, „Djurgardens“ nepretendavo į atkrintamąsias kovas, kai 35 metų lietuvis ėmė ruoštis namo gavęs darbdavio kvietimą sugrįžti.
Tai buvo pavasario pradžia, kai koronaviruso pandemijos šešėlis dar tik atslinko į Europą.
„Kai išvažiavau, Švedijoje buvo gal tik apie 300 užsikrėtusių žmonių“, – prisiminė P.Smolkovas.
Suprasti akimirksniu
- P.Smolkovas yra baigęs Vilniaus futbolo mokyklą drauge su S.Mikoliūnu, M.Kalonu ir kitais 1984 m. gimimo žaidėjais. Jis yra žaidęs Vilniaus „Šviesos“ komandoje, su kuria pasirodė ir A lygoje.
- Pajutęs, kad didžiajame futbole įsitvirtinti sunku, perėjo į salės futbolą, pritapo Vilniaus „Bekento“ komandoje, su kuria tapo Lietuvos futsal čempionu, taip pat rungtyniauja paplūdimio futbolo varžybose, Vilniaus mėgėjų SFL pirmenybėse.
- P.Smolkovas jau dešimtmetį atstovauja Lietuvos salės futbolo rinktinei.
Dabar Švedijoje užfiksuota per 16,7 tūkst. užsikrėtusių, o mirčių suskaičiuota daugiau nei 2 tūkst. – pagal šį liūdną rodiklį 10 mln. gyventojų Skandinavijos šalis rikiuojasi keturiolikta pasaulyje.
Nepaisant to, Švedija pasirinkusi tęsti kovą su COVID-19 palikdama daug asmens laisvių.
„Švedai labai vertina savo privačią erdvę, – pastebėjo P.Smolkovas. – Jie nepuola prisileisti prie savęs naujų žmonių, ne taip dažnai lankosi pas tėvus, rečiau susitinka su draugais. Gal todėl jie įsitikinę, kad virusas jų šalyje plinta lėčiau.“
Dalis durų vėrėsi ir Švedijoje – P.Smolkovo darbe užsidarė sveikatingumo klubas, darbuotojai buvo padalyti į mažesnius srautus erdvioje poros tūkstančių vietų valgykloje. Bet jis nematė švedų su apsauginėmis kaukėmis.
Tačiau virusas jau buvo įsisukęs. P.Smolkovas pirmuosius suprastėjusios sveikatos ženklus pajuto prieš kelionę namo į Lietuvą, bet iki šiol nėra tikras, kur galėjo prikibti liga.
„Neįsivaizduoju – galbūt metro, kur rinkosi ypač daug žmonių. Sunku pasakyti, – svarstė Stokholme gyvenęs vilnietis. – Aš gyvenau nedideliuose apartamentuose vienas.
Įdomu, kad prieš kelionę atgal į Lietuvą manęs aplankyti buvo atvykęs draugas, jis pas mane pagyveno tris dienas. Paskui jis atliko testą, kuris patvirtino, kad virusu nesusirgo. Kitaip nei aš.“
Įsimintina naktis nusileidus lėktuvui
P.Smolkovas į medikų glėbį pateko, lėktuvui iš Stokholmo nusileidus į Vilnių.
Tuo metu ten vyko tikra lėktuvų ir keleivių spūstis.
„Buvo pats tikrinimo pikas, – prisiminė futbolininkas, tuomet jautęs lengvus simptomus, jam priminusius gripą. – Nusileido daug lėktuvų, bet ne visi žmonės galėjo išlipti, nes laukė patikrinimo.
Mums pranešė, kad mūsų lėktuvas yra penktas eilėje. Darbuotojų netrūko, bet temperatūrą tikrino gal tik pora žmonių.“
Kai termovizoriumi buvo patikrintas vieną, o paskui dar kelis sykius, P.Smolkovas suprato, kad namo neparvažiuos.
Futbolininkas buvo nuvežtas į Santaros klinikas, kur laukė neramios nakties tęsinys.
„Tuomet ten vežė daug žmonių – dalį dar tikrino, dalį guldė. Nebuvo aišku, kas serga, kas – ne. Visiems davė kaukes, bet žmonių buvo daug, trūko vietų atsisėsti, kažkas miegojo tiesiog ant grindų.“
Netrukus P.Smolkovas sužinojo, kad tapo 23-iuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam nustatytas koronavirusas.
Jam dar oro uoste buvo nustatyta 38,5 kūno temperatūra. Panaši laikėsi dar 4-5 dienas palatoje. Nesinorėjo valgyti, daugiau simptomų jis nejuto, kol pastebėjo dar vieną atsiradusį ligos požymį: „Nejaučiau kvėpavimo sutrikimo, bet nusprendžiau pabandyti testą – pabūti nekvėpavus 15 sekundžių.
Kaip sportininkas įprastai ištraukčiau visą minutę, bet šįkart 15 sekundžių testo neišlaikiau.“
Santaros klinikose P.Smolkovas iš pradžių gavo vieną paracetamolio tabletę ir gydytojo patarimą: jei bus blogai, išgerk ją.
Tris dienas gulėjo palatoje be papildomo gydymo, bet tada ištyrę plaučius medikai nustatė, prasidėjusios pneumonijos požymius. Futbolininkas gavo antibiotikų, bet po pusantros dienos jų kursas buvo nutrauktas.
P.Smolkovas išsiaiškino, kad antibiotikai buvo atšaukti. Airijoje vaistinėje dirbanti futbolininko sesuo patvirtino, kad ten rekomendacijos tokios pat – antibiotikai atšaukiami, kad organizmas pats kovotų su liga ir nenusilptų.
„Tad likusį laiką klinikose man nieko nebedarė. Aš tiesiog valgiau, ir tiek, – pasakojo vyras. – Beje, palygint su ankstesniais laikais, maistas dabar visai geras.“
Neramino bendra isterija
P.Smolkovas liko patenkintas Santaros klinikų medikų rūpesčiu.
„Jie elgėsi labai mielai, – sakė jis. – Iš pradžių matėsi, kad patys nerimavo, nes mano atvejis buvo vienas pirmųjų, gydytojai stengėsi vengti kontakto, dar nebuvo aiškios taisyklės. Tačiau labai didelis „ačiū“ daktarams, jie buvo labai rūpestingi.“
Nors P.Smolkovui gydantis kovoje su koronavirusu vyko tik pirmasis kėlinys, buvo daug nežinios, jis pats baimės nejuto.
„Nerimavau tik dėl bendros isterijos. Aš gulėjau tokioje ligoninės vietoje, kur atveždavo kitus pacientus, jų pristatydavo kas 2-3 minutes. Daugumą jų tik patikrindavo, bet pandemijos mastas buvo neaiškus.
Pamačiau, kaip kareiviai šalia pradėjo statyti dideles palapines. Pastatė gal dešimt palapinių – atrodė žiauriai. Tik vėliau paaiškėjo, kad jos skirtos laukiantiems patikrinimo.“
Dukrą matė tik pro langą
Klinikose vienas palatoje arba dviese (jam gulint palatoje pasikeitė pacientai) praleidęs devynias dienas P.Smolkovas buvo parvežtas namo.
Jau ten jis tęsė saviizoliaciją ir ilgėjosi artimųjų. Jo penkerių metų dukra iš apačios mojuodavo daugiaaukštyje užsidariusiam tėvui, kai atvykdavo jo aplankyti.
Bute Vilniuje P.Smolkovas palaikė sportinę formą mindamas stacionarų dviratį, daug skaitė. Dabar testais jau patvirtinta, kad jis visiškai pasveikęs. Jis gali išeiti ir į lauką, pagaliau galėtų atsidžiaugti šeima, bet kitą savaitę rengiasi sugrįžti į darbą.
Pačiam pagulėjus ligoninėje futbolininkui susidėliojo kiek kitoks požiūris į pandemiją, dėl jos pakitusias žmonių gyvenimo sąlygas.
„Man atrodo normalu, kad dar turime pakentėti, dar susilaikykime nuo vaikščiojimo į barus. Juk niekas neriboja kitos veiklos – oras geras, galime vaikščioti, kur norime.
Atrodo, kad dabar žmonės skundžiasi, kad nėra ką veikti, bet jie visad galėjo išeiti į kiemą.
Kai aš gulėjau ligoninėje, svajojau, kaip būtų gera sugrįžti į namus. Kai buvau namie, labai norėjau patekti į lauką – dabar ten taip gera.“
O futbolas? Jo žaisti dar negalima, bet per savo gyvenimą kamuolį spardęs visur – stadionuose, salėse, paplūdimiuose, uždarose arenose – P.Smolkovas sugrįžimo į mylimą sportą laukia ramiai.
Šį rudenį Lietuvoje planuojamas pasaulio salės futbolo čempionatas kol kas kybo ore – sprendimas dėl jo vykdymo ar perkėlimo nėra priimtas.
„Perkėlė ir stambesnius renginius – Europos futbolo čempionatą, olimpines žaidynes, Euroviziją. Bet vis tiek tos pirmenybės Lietuvoje anksčiau ar vėliau įvyks, – neabejoja P.Smolkovas. – Nieko, turėsime daugiau laiko pasiruošti.“
