44 metų Sh.Chaundhary tikriausiai nežiūrės pasaulio čempionato rungtynių „Lusail“ ir kituose septyniuose stadionuose, prie kurių statybų pats prisidėjo, o dabar ten dominuos futbolo žvaigždės, pasaulinės įžymybės, šalių vadovai, o televizijų auditorija perkops milijardą per čempionato finalą gruodžio 18 dieną.
Visa to nebūtų, jei ne šimtai tūkstančių žmonių, kaip jis: migrantų darbininkų, kurie užpildė Kataro sostinę ir leidosi į kasdienį pavojingą darbą per nežmonišką Persų įlankos karštį tam, kad spėtų sukurti iš viso 220 mlrd. dolerių vertės statinius pirmą kartą arabų pasaulyje vyksiančiam pasaulio futbolo čempionatui.
Per pastarąjį dešimtmetį, Katarui ruošiantis turnyrui, armija darbininkų aplankė šalį, o sistema pasinaudojo jų darbo rankomis ir bejėgiškumu, nors galiausiai tūkstančiams jų tai kainavo gyvybes.
Darbo jėgos buvo tiek daug, ji plušo tiek daug vietų, kad, atrodo, neįmanoma suskaičiuoti. O kartu ši žmonių grupė tokia anonimiška, kad iki šiol niekas negali suskaičiuoti, kiek jų mirė rengiantis pasaulio čempionatui.
Žmogaus teisių gynėjai žuvusiuosius Katare stadionų statybose skaičiuoja tūkstančiais. Oficialus Kataro atstovų pateiktas skaičius apie mirtis pasirengimo čempionatui metu – 37, o iš jų tik 3 žūtys darbo vietose. Tačiau kiekvienas gyvenimas turi savo istoriją.
Sh.Chaundhary žvelgia į kitą nuotrauką.
„Mačiau šį veidą anksčiau – jis labai aukštas pareigūnas, labai svarbus,“ – sako Sh.Chaundhary, keldamas rankas virš galvos. Galiausiai jis atpažįsta Gianni Infantino, pasaulinės futbolo valdžios FIFA prezidentą.
G.Infantino pateko į antraštes gegužę, kai pasakė, kad pasaulio stadionus statę žmonės turėtų „jausti pasididžiavimą“ savo darbu.
Sh.Chaundhary šypteli. Jam stadionas yra tiesiog dar vienas pastatas, dar vienas darbas.
„Man darbas ir pinigai yra svarbiau už futbolą“, – neslėpė jis.
Įsispraudęs tarp regiono milžinių Indijos ir Kinijos, Nepalas yra maža neturtinga šalis, bet joje slypi daug pigios darbo jėgos. Būtent jos ir reikėjo pasaulio futbolo čempionatui.