Pandemijos fone žurnalistas Florentas Torchutas interviu darė nuotoliniu būdu, D.Maradonai patogiai įsitaisius prie kompiuterio ekrano savoje „Bella Vista“ viloje, uždaroje rezidencijoje San Migelio savivaldybėje, maždaug 30 km nuo Buenos Airių.
Pateikiame interviu vertimą.
– Savo biografijoje „Yo soy el Diego de la gente“ („Aš esu žmonių Diego“) teigiate, jog „jie mane išvedė iš Vila Fiorito ir spyrė į užpakalį (...) Aš padariau tai, ką galėjau ir, manau, kad padariau ne taip ir blogai“...
– Per savo karjerą mažiau visko, aikštėje esu gavęs daug smūgių, o gyvenime esu puolęs dar skaudžiau ir pultas iš įvairių pusių. Kai kurie žmonės įžeidinėjo net mano šeimą, mano brolius, seseris, net Benjaminą (Sergio Aguero ir jo antrosios dukros Gianninos sūnų – red. past.). Niekada negavau nieko už dyką, bet kai pagalvoju apie visus karus ir apie kasdien pasaulyje mirštančius mažamečius vaikus, susimąstau, jog iš tiesų esu privilegijuotas.
– Ką reiškia po visų šių metų toli nuo namų vėl būti Argentinoje ir atrasti savo šaknis?
– Po 2010-ųjų metų pasaulio čempionato (D.Maradonos treniruojama Argentina ketvirtfinalyje pralaimėjo Vokietijai 0:4 – red. past.) privalėjau palikti šalį ir ieškoti laimės svetur, nes Julio Grondona (Argentinos futbolo federacijos prezidentas 1979-2014 metais) nenorėjo manęs matyti. Dėl to keletą metų praleidau užsienyje treniruodamas Meksikos ir Jungtinių Arabų Emyratų komandas, tačiau, ačiū Dievui, dabar sugrįžau. Aišku, aplinkybės dėl pandemijos nėra pačios geriausios. Tai tikras sunkumas visoms Lotynų Amerikos tautoms.
– Šiuo metu, kai ruošiatės švęsti 60-metį, kokius prisiminimus jums kelia pirmieji žingsniai futbolo pasaulyje ir 1976-1981 metų laikotarpis „Argentinos Juniors“ klube bei 1981-1982 metai praleisti Buenos Airių „Boca Juniors“?
– Kai dabar žvelgiu atgal, galiu pasakyti, jog nepaprastai didžiuojuosi šiais metais. Per juos ypač daug pasiekiau. Jaučiu, jog tuo metu atėjusiems į mane žaidžiantį pažiūrėti žmonėms teikiau džiaugsmą ir laimę. Esu labai laimingas, kad būdamas su kamuoliu žmonėms kūriau šį nuostabų jausmą. Manau, kad tai yra tas dalykas, dėl ko yra verta labiausiai didžiuotis.
– Per kitus du karjeros etapus „Barcelona“ (1982-1984) ir „Napoli“ (1984-1991) klubuose patyrėte ir geriausius ir blogiausius savo gyvenimo dalykus: traumos, titulai, šlovė, turtai...
– Išvykau į Europą pasitikti naujų iššūkių ir tikėdamasis patirti geriausią futbolą pasaulyje. Vaikinui iš Pietų Amerikos važiuoti ten nebuvo lengva, tačiau rizikavau. Toli nuėjau ir už savo svajonę atidaviau viską. Toks visada buvo mano gyvenimo būdas.
– 1989-aisiais metais buvote labai arti to, kad persikeltumėte į prancūzų „Marseille“ klubą. Kodėl šis sandoris taip ir neįvyko?
– Taip, šią istoriją puikiai prisimenu. Marselio klubo vadovybė kreipėsi į mane ir pasiūlė dvigubai didesnį atlyginimą. Tuo metu žaidžiau „Napoli“ komandoje ir klubo prezidentas (Corrado) Ferlaino pažadėjo man, kad jei laimėsime UEFA taurę (turnyrą, kurį „Napoli“ laimėjo 1989-aisiais, finale įveikęs „Stuttgart“ – red. past.), leis išvykti. Tuometinis „Marseille“ prezidentas Bernardas Tapie ir Michelis Hidalgo atvyko su manimi susitikti į Milaną. Kai sugrįžau į Neapolį, pasakiau Ferlano: „Ačiū, prezidente, už šiuos visus nuostabius metus, aš išvykstu“. Tačiau jis tą akimirką apsimetė kvaileliu, jog nieko nesupranta, ir ši istorija baigėsi net normaliai neprasidėjus.
– Kokios dovanos norėtumėte 60-ojo gimtadienio proga?
– Norėčiau įmušti dar vieną įvartį ranka į Anglijos vartus. Tik šį kartą su dešine (juokiasi).
– Iki 1995-ųjų metų ne Europos futbolininkai neturėjo galimybės laimėti „Ballon D‘Or“ apdovanojimo. Galiausiai „France Football“ ištaisė šią klaidą ir atidavė pagarbą jums šiemet. Kiek jums svarbus šis įvertinimas?
– Žinoma, jog svarbus. Vienareikšmiškai. Anksčiau mes, Pietų Amerikos futbolininkai, neturėjome net galimybių kovoti dėl apdovanojimo. Neabejoju, kad jei ne ši taisyklė, būčiau „Auksinį kamuolį“ laimėjęs. Esu tuo tikras. Būčiau laimėjęs jų krūvą. Bet man smagu, kad „France Football“ mane įvertino ir praėjus daug metų. Tai yra malonu.
– Kurie šių dienų futbolininkai priverčia jus svajoti?
– Messi ir Cristiano Ronaldo, Cristiano ir Messi... Mano manymu, šie du yra stipriai aukščiau visų kitų. Nematau nė vieno, kuris būtų arti jų. Nė vienas kitas žaidėjas nepadarė nė per pusę tiek, kiek Messi ir Cristiano.
– O kokį įspūdį palieka Kylianas Mbappe?
– Jis yra nuostabus futbolininkas, tačiau dar berniukas. Jam reikia žaisti daug svarbių rungtynių ir toliau augti. Jam visų pirma reikia atkreipti dėmesį į gynėjus, kurie rimtai kėsinasi sužeisti jo čiurnas. Kas jau kas, bet aš žinau, ką sakau (D.Maradona patyrė kraupią traumą 1983-ųjų rugsėjo 24-ąją, kai į jį tiesiomis kojomis įsirėžė Bilbao „Athletic“ gynėjas Andonis Goikoetxea, – red. past.). Tačiau turiu pripažinti, kad jis tikrai yra labai greitas ir puikiai valdo kamuolį.
– Jeigu reiktų išrinkti geriausius visų laikų futbolininkus, kas tai būtų?
– Pirmiausia, yra labai daug nuostabių futbolininkų, kurių pamatyti taip ir neturėjau galimybės. Argentinoje buvo nuostabus vartininkas, apie kurį visi kalbėjo, kai buvau dar vaikas – Amadeo Carrizo (1945–1968 m. Buenos Airių „River Plate“ vartininkas, kuris saugojo Argentinos rinktinės vartus 1958-ųjų pasaulio čempionate, – red. past.). Asmeniškai aš jo žaidžiančio nemačiau, tačiau jis mūsų šalyje buvo tikras reiškinys. Taip pat buvo Franzas Beckenbaueris, kuris žaidė prieš mano karjerą ir su kuriuo vienu metu aikštėje pažaisti jau nespėjau. Kai pradėjau žaisti Argentinos čempionate, ten buvo Ubaldo Fillolas (1978 m. pasaulio čempionas) ir keletas kietų gynėjų, kaip „El Mariscal“ Roberto Perfumo („River Plate“ 1975-1978) ir Alberto Tarantini (1978 m. pasaulio čempionas). Šių žaidėjų dabar niekas neprisimena, bet savo laiku jie buvo nuostabūs ir labai kieti priešininkai. Jei reikėtų rinktis vidurio saugus, imčiau Xavi ir Luka Modričių. O priekyje, be jokios abejonės, Messi ir Cristiano Ronaldo.
– Zinedine‘as Zidane‘as, Gabrielis Batistuta, Cristiano Ronaldo, Davidas Trezeguet, Kylianas Mbappé… Visi, net ir ryškiausios žvaigždės, apie jus kalba kaip apie legendą. Ar šios reakcijos jums ką nors reiškia?
– Man malonu, kad tokie nuostabūs futbolininkai taip gražiai ir su meile apie mane atsiliepia. Mano santykiai su kitais žaidėjais visada buvo puikūs. Visada jautėme abipusę pagarbą ir buvo tikras malonumas šešiasdešimtmečio proga kalbėtis su „France Football“.
-
Tragiška diena futbolo pasauliui: mirė Diego Maradona
-
Futbolo žvaigždės gedi Anapilin išėjusio futbolo genijaus: „Pasaulis neteko legendos“
-
Lietuvos futbolo legendos sukrėstos D.Maradonos mirties: „Jis buvo sutvertas futbolui“
-
Auksinis berniukas Nr.10: dieviškas artistas, kurio sunkiausias varžovas buvo kokainas
-
Gedi visas pasaulis: Argentinoje gyvenimas sustojo, Neapolyje pervadins stadioną
