Pilkuoju šalies futbolo kardinolu ne vienerius metus vadinamo 69-erių metų šiluviškio įtaka pastaraisiais metais yra gerokai sumenkusi, tačiau LFF koridoriuose žilagalvis vyras vis dar yra svarbi figūra. Tarsi tas senas patyręs iešmininkas, nukreipiantis šalies futbolo garvežį viena ar kita kryptimi.
Juliui Kvedarui palikus LFF prezidento postą, senosios plejados šiltnamis po truputį pradėjo vėsti.
Savo pareigų per šiuos metus neteko ilgamečiai LFF darbuotojai Robertas Tautkus ir Vladimiras Buzmakovas, dar anksčiau apie savo apsisprendimą trauktis pranešė Igoris Pankratjevas. Visus juos futbolo abėcėlės mokęs S.Stankus taip pat buvo pastumtas į šoną.
Lygiai prieš metus vyras LFF Techninio skyriaus direktoriaus kėdę buvo priverstas perleisti jaunesniam savo bičiuliui Raimondui Statkevičiui. Futbolo visuomenė šią naujieną sutiko ypač entuziastingai, kadangi būtent S.Stankus kuluaruose daug metų buvo įvardijamas tuo plika akimi nematomu žmogumi, kuris iš tiesų stumdo lietuviško futbolo šaškes ir „padeda“ priimti sprendimus rinktinės treneriams.
Kad permainas galima būtų vadinti labiau kosmetinėmis nei realiomis, puikiai iliustruoja ir tas faktas, jog S.Stankus netgi liko prie to paties savo darbo stalo.
Bet džiaugsmo šampanas šaudomas buvo gerokai per anksti. S.Stankaus pavardė iš Lietuvos futbolo visiškai neišnyko – jis ir toliau eina LFF Techninio vystymo asociacijos prezidento pareigas bei yra Vykdomojo komiteto narys. Kad šias permainas galima būtų vadinti labiau kosmetinėmis nei realiomis, puikiai iliustruoja ir tas faktas, jog S.Stankus netgi liko prie to paties savo darbo stalo Nacionalinėje futbolo akademijoje.
Bet apie šalies futbolo skaudulius 70-etį gegužę švęsiantis specialistas kalba drąsiai ir be užuolankų.
Duodamas interviu 15min žurnalistui, S.Stankus atvirai papasakojo apie savo įtaką rinktinės treneriams, trintį su dabartiniu federacijos prezidentu Edvinu Eimontu, santykius su devyniolikmečių rinktinės treneriu bet kokia kaina pasiryžusiu tapti Vytautu Vaškūnu. Papasakojo ir apie tai, kaip prieš septyniolika metų kartu su savo bičiuliu J.Kvedaru „sudegė“ stovėdami prie Lietuvos rinktinės vairo.
– Pastarąjį dešimtmetį kartu su J.Kvedaru buvote minimas tarp tų žmonių, kurie labiausiai prisidėjo prie to, jog mūsų šalies futbolas atsidūrė aklavietėje. Ką jūs manote apie šią žiniasklaidos ir futbolo sirgalių kritiką? – pradėjome pokalbį su S.Stankumi.
– Jeigu pasižiūrėsime šiek tiek plačiau, galbūt futbole užsibuvau per ilgai. O iš tiesų, tai vyksta tam tikrų srovių nepasitenkinimas. Negaliu jų konkretizuoti, tačiau kaip ir visuomet gyvenime – vieni yra prie valdžios, kiti prie tos valdžios norėtų būti. Išeina konfrontacija, o tokioje situacijoje paprastai turi būti kas nors centrinė figūra. Kažkada vieni „ištraukė“ mano pavardę, kitą sykį – kiti. Ir galiausiai viskas prasidėjo.
– Užsiminėte, kad pasvarstote, jog galbūt pareigas einate per ilgai. Praėjusiais metais jūsų ilgametis bendražygis J.Kvedaras pasitraukė iš pirmųjų eilių. Kodėl jo pavyzdžiu nepasekėte ir jūs?
– Tai, kad aš pasitraukęs.
– Bet juk esate LFF Vykdomojo komiteto narys, einate Techninio vystymo asociacijos prezidento pareigas...
– Šie postai nereiškia, kad aš ką nors labai svarbaus ir negatyvaus veikiu. Vykdomajame komitete esu vienas iš trylikos. Visi kiti priima sprendimus patys ir tikrai nėra tampomi už virvučių.
Pagrindinis mano postas, kuris kėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą, buvo techninio direktoriaus pozicija.
Šiandien mano darbas apsiriboja tuo, jog vedame treneriams UEFA kursus, padedame specialistams gauti A, B ar „Pro“ licencijas.
– Jūsų kadencija Techninio vystymo asociacijoje baigiasi po dvejų metų. Įmanoma, kad prezidento poste galėtumėte likti ir dar vienai kadencijai?
– Viskas įmanoma, bet galbūt nebūtina. Atvirai pasakius, kol kas apie tai dar negalvoju.
– Sugrįžkime prie tų laikų, kai buvote LFF techniniu direktoriumi. Pats prakalbote, kad visuomenės nepasitenkinimas buvo didžiulis. Ar esate svarstęs kodėl?
– Šiuo klausimu turiu savo nuomonę. Didžiausia problema – nesukūrėme futbolo mokyklos. Į NFA ateina vaikai 13–14 metų, kurie jau privalo turėti pagrindus. Tačiau yra taip, kad akademijos darbuotojams reikia raitotis rankoves ir užkaišioti tas spragas, be kurių tolimesnis darbas neįmanomas.
Nepadarai, reikia pasitraukti į šoną. Juo labiau kad visuomenė norėjo jaunesnio žmogaus. Tačiau norėčiau priminti, jog visi pasensit.
Mums reikia mokyti tokių paprastų dalykų kaip kamuolio perdavimas ar priėmimas, kad galėtume eiti į priekį. Taigi trypčiojam vietoje. Kai mums reikia meistriškumo, mes dar tik tobulėjame. Taip besikapstydami iš paskos, pradedame ieškoti kaltų.
Taip, kalta NFA, nes neparuošia tinkamų žaidėjų, tačiau jei kiekvienas atsisuktume į save, pamatytume, kad tą kaltę turėtume prisiimti visi. Vaikų treneriai pas mus pradeda medžioti rezultatus, tačiau ne rezultatai jiems turi rūpėti. Pirmiausia vaikų treneriai turi būti mokytojai.
Aš, kaip techninis direktorius, buvau atsakingas už tai, tačiau prie kiekvieno vaikų trenerio juk nepastatysi prižiūrėtojo.
– Palikti techninio direktoriaus postą buvo sunku? Ar toks federacijos sprendimas jus nustebino?
– Ne, normalus dalykas. Nepadarai, reikia pasitraukti į šoną. Juo labiau kad visuomenė norėjo jaunesnio žmogaus. Tačiau norėčiau priminti, jog visi pasensit, o protas yra reikalingas. Patyrimas ateina tik su metais.
– Jūsų pavardė nuolat prisimenama ir vertinant prastą pastarųjų metų jaunių ir jaunimo rinktinių žaidimą. Kaip jų rezultatus vertinate jūs?
– Viskas galėtų būti geriau, tačiau jei pasižiūrėsime bendrai į turimus išteklius, mūsų futbolo struktūrą ir infrastruktūrą, mes turime didžiulių problemų. Nepažinodamas raidžių nemokėsi skaityt. Atrodo, kad einame į priekį, tačiau akivaizdu, kad kitos šalys pirmyn eina dar greičiau.
Būna gerų rungtynių, būna prastų. Atrodo jau progresuojame, tačiau labai greitai vėl krentame į duobę. Pasakysiu taip, vienas žmogus negali sužlugdyti futbolo, lygiai taip pat, kaip vienas žmogus negali jo ir pakelti.
– Tačiau pripažinkite, kad dalį atsakomybės dėl tokių prastų rezultatų turite prisiimti.
– Žinoma, turiu.
– Bet praėjusių metų pabaigoje vykusiuose nacionalinės ir jaunių bei jaunimo rinktinių rezultatų aptarimuose, lygiai taip pat, kaip ir Aurelijaus Skarbaliaus organizuotoje konferencijoje dėl jaunų žaidėjų ruošimo, jūsų nematėme. Kodėl? Juk tokias pareigas užimantis žmogus privalėtų jose dalyvauti.
– Todėl, kad jūs nebenorit, kad aš ten būčiau. Jūs nenorit, tai aš ir nedalyvauju. Dalyvausiu trenerių rengime.
Gali paskambint jiems ir pakalbėt, išsiaiškinti, kokia jų nuomonė apie mane. Paklausk, ką jie mano apie tą vargšą Stankų, kurį čia puola visi, kas tik netingi.
– Bet Aurelijaus organizuota diskusija ir buvo šia tema.
– Bet kalbėjo treneriams. Būdamas techniniu direktoriumi aš gal penkiolika metų važinėjau į UEFA kursus, ne vien tik trylika metų išdirbau dėstytoju ir, kaip tu mėgsti sakyti, rašiau sovietines knygas treneriams. Aš visą laiką mokiausi. Nesu toks kvailas, kad sėdėčiau apsikabinęs Zelencovą ar kitus tarybinius korifėjus, tuo metu ruošusius treniruočių programas. Vis dar viskuo domiuosi.
Kas šiuo metu yra perspektyviausi jauni Lietuvos treneriai? Mano manymu, tai Rokas Garastas ir Valdas Dambrauskas. Gali paskambint jiems ir pakalbėt, išsiaiškinti, kokia jų nuomonė apie mane. Paklausk, ką jie mano apie tą vargšą Stankų, kurį čia puola visi, kas tik netingi.
Lygiai taip pat galite paklausti ir bet kurio buvusio jaunimo rinktinių trenerio. Ar tai būtų Darius Butkus, ar Svajūnas Česnulis, ar Vytautas Vaškūnas.
– Vargu ar jaunimo treneriai ką nors blogo sakys, jei tas pareigas padėjot gauti būtent jūs...
– Sutinku, kad mano rekomendacijos buvo. Bet, jei svarstote, kodėl skyrėme būtent juos, reikėtų pasižiūrėti į sistemą. Vienos amžiaus grupės daugiau žaidėjų buvo iš Panevėžio, kitos – iš Kauno, trečios – iš Šiaulių. Skirdavome trenerį būtent iš ten, iš kur žaidėjai sudarė didžiąją konkrečios rinktinės dalį.
– Tačiau į naujus vėjus iš Vakarų ir toliau žvelgiate įtariai. Mūsų žiniomis, renkant jaunimo (iki 21 metų) rinktinės trenerį tik jūs ir jūsų bičiulis V.Vaškūnas nepalaikėte dano Carito Falcho kandidatūros. Matėte geresnį kandidatą?
– Jis – puikus treneris, bet man norėjosi, kad federacija paskirtų vieną žmogų, kuris kuruoti visas jaunimo rinktines. Aš siūliau savo projektą. Pagal jį vienas žmogus prižiūrėtų visą jaunimo ir jaunių futbolo struktūrą, o jam atskaitingi būtų atskirų komandų treneriai.
– Praėjusiais metais nemažo atgarsio žiniasklaidoje sukėlė Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos (LVJFA) prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo V.Vaškūnas. Visuomenė viešai piktinosi, jog rinkimai vyksta akivaizdžiai pažeidžiant įstatus, balsuojant sekretorei ir finansininkei, kad tik jūsų palaikomas kandidatas gautų šiuos antpečius. Ką galite pasakyti apie tai?
– Kas yra Vaškūnas? Gerai jį pažįstu. Jis yra stiprus lyderis. Jis geba gerai koncentruoti kolektyvą, generuoti idėjas. Lyderis visada turi traukt paskui save, todėl mačiau jį ir LVJFA prezidento poste.
Tačiau mano palaikymą jūs vertinate labai įdomiai. Atrodo, kad aš atvežiau tuos 20 delegatų ir pasakiau, už ką balsuot.
Kalbant dėl sekretorės ir buhalterės balsavimo? Mes galvojome, kad visi, kas dirba asociacijoje, gali būti ir nariai. Abi jos čia dirba. Tačiau kai visuomenė išreiškė nepasitenkinimą, mes sutinkame, kad tai yra konfliktinė situacija ir paprašysime, kad jos iš asociacijos narių išstotų.
Bet Vaškūno atveju tie du balsai nieko nelėmė. Konkurenciją jam sudaryti norėjo žmogus (marijampolietis Žydrūnas Buzas – aut. past.), kuris yra labai neaiški figūra.
– Kodėl mūsų jaunieji futbolininkai į didįjį futbolą pereina taip sunkiai?
Mano palaikymą jūs vertinate labai įdomiai. Atrodo, kad aš atvežiau tuos 20 delegatų ir pasakiau už ką balsuot.
– Geras klausimas. Vadinasi, kažkur nepakankamai dirbame. Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, futbolą lankančių vaikų skaičius yra labai nedidelis. Kai kiekvienais metais vykdome priėmimo į NFA atranką, labai retas kuris vaikas atitinka visus duomenis. Konkurencija yra skurdi, talentingų žaidėjų paimti nėra iš kur.
Kita vertus, mes klaidų darome taip pat. Neseniai susimąsčiau, kodėl išėję iš akademijos žaidėjai labai dažnai patiria traumas. Gratas Sirgėdas, Deimantas Petravičius. Galbūt mes užforsuojame rengdami juos fiziškai, galbūt pernelyg greitai norime žaidėjams priduoti jėgos? Mūsų profesorius Gracijus Girdauskas galbūt galėtų atsakyti į šiuos klausimus.
Vienintelį kartą buvau užpykęs ant jo, kai žaidžiant su Ukraina likus 10 minučių į aikštę išleido Mindaugą Kaloną, o aš norėjau, kad išleistų Gratą Sirgėdą.
– Toje pačioje žiniasklaidoje nemažiau akcentuota problema, kad būdamas techniniu direktoriumi nevengdavote kištis į nacionalinės rinktinės trenerių darbą ir nurodinėjot, kurį futbolininką ir kada reikia leisti į aikštę. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?
– Šia tema apie įtaką rinktinės treneriams norėčiau pakalbėti kiek plačiau. Su Igoriu Pankratjevu pradėjau dirbti tik dėl to, kad man buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip jauni žaidėjai integruosis į rinktinę.
– Jus pakvietė treneris ar pats panorote?
– Pakvietė treneris, pats nelindau. Galite paklausti Igorio, nė karto nebuvau komandos susirinkime, nė karto neaiškinau, ką ir vietoj ko reikėtų statyti.
Vienintelį kartą buvau užpykęs ant jo, kai žaidžiant su Ukraina likus 10 minučių į aikštę išleido Mindaugą Kaloną, o aš norėjau, kad išleistų Gratą Sirgėdą. Treniruočių metu matėme, kad M.Kalonas yra labai prastos formos. Tiesiai šviesiai jam pasakiau, kad galėjo į aikštę išleisti Gratą, o jis man atsakė: „Treneri, galvojau, kad Kalonas patrauks.“ Toks mūsų pokalbis tikrai buvo.
Kalbant apie kitas rinktines, su jaunimo (iki 21 metų) komanda aš visai nebūdavau, o U-17 ir U-19 treneriams taip pat galite paskambinti ir paklausti, ar aš kada nors kišausi į jų darbą.
– Bet buvęs Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas viešai piktinosi, kad atrankos rungtynių su Andora metu šūkavote iš tribūnos ir davėt nurodymus tiek žaidėjams, tiek vyriausiam treneriui Antanui Vingiliui.
– Juokinga. Per tas rungtynes sėdėjau visai kitur ir nė karto nei šaukiau, nei ką nors nurodžiau. Nurodymų aš niekada neduodu, o iš tribūnos šaukiau dar neprasidėjus rungtynėms apšilimo metu. Šūktelėjau Antanui ir pasisveikinau. Apie kokius nurodymus galima kalbėti, kai sėdi ložėje? Manau, kad tai yra tendencingas pasisakymas.
– A.Liubinskas dar yra minėjęs, kad jo vadovavimo metais federacijos darbuotojai priimant vienokius ar kitokius sprendimus vaidindavo tikrai ne paskutinius vaidmenis.
– Ne, jokių variantų. Tegul nefantazuoja. Kaip aš jam galiu duoti kokius nors nurodymus? Gal jis kalba, kad jam nurodymus davė Liutauras Varanavičius, bet nemanau. Niekas į nacionalinės rinktinės trenerių darbą nesikiša.
– Pripažinkite, kad nacionalinės komandos žaidimas smarkiai pagerėjo, kai vietoj amžinų federacijos siūlytų asistentų Vitalijaus Stankevičiaus ir Stasio Baranausko rinktinės treneris savarankiškai pats pasikvietė jaunus ir žingeidžius specialistus Roką Garastą ir Marių Babravičių.
– Ir ankstesniam treneriui asistentų niekas nepiršdavo.
– Bet jums artimas Vitalijus Stankevičius ne vienerius metus rinktinėje vaidino svarbų vaidmenį. Ar tikrai jis buvo toks nepakeičiamas?
– Rinktinėje Vitalijus buvo ne vienerius metus, tas tiesa. Futbole taip jau yra, kad yra treneris – lyderis, ir treneris, kuris padeda lyderiui. Jei lyderiui tinka Stankevičius, kuris padaro pagalbinius procesus, aš nematau problemos. Per prievartą tikrai niekam nieko nebrukome.
Gal buvusiam prezidentui čia trūko kompetencijos, kalbėti su visuomene jam buvo sunku. Su jumis bendraut sudėtinga.
– Po daugybės niurkdymosi purve metų 2016-aisiais rinktinės žaidimas staiga pagerėjo, nors komandoje liko beveik visi tie patys žaidėjai. Kas lėmė šį kokybinį šuolį?
– Mums reikia tokių švenčių, mums reikia tokių pergalių, emocijų. Kas tai lėmė? Galbūt žaidimo stiliaus pakeitimas. Galbūt jauni asistentai Rokas ir Marius treneriui duoda daugiau informacijos, o Edgaras, ko gero, irgi yra drąsesnis už savo pirmtaką.
Į šį klausimą atsakyti galėčiau, jei būčiau arčiau Edgaro rinktinės ir matyčiau viską iš vidaus.
– Edvinas Eimontas federacijai vadovauja pirmus metus. Kaip vertinate jo darbą?
– Labai retai būnu federacijoje, nežinau, kaip ten kas vadovauja. Mokėjimą viešai kalbėti ir bendrauti su žiniasklaida reikėtų pagirti. Gal buvusiam prezidentui čia trūko kompetencijos, kalbėti su visuomene jam buvo sunku. Su jumis bendraut sudėtinga. Šiuo komponentu Edvinas Julių pranoksta, tačiau jis nepranoksta jo futbolo supratime.
– Tačiau prezidentui galbūt ir nereikia labai gerai išmanyti paties žaidimo niuansų?
Tegul nefantazuoja. Kaip aš jam galiu duoti kokius nors nurodymus? Gal jis kalba, kad jam nurodymus davė Liutauras Varanavičius, bet nemanau. Niekas į nacionalinės rinktinės trenerių darbą nesikiša.
– Galbūt jūs teisus. Man atrodo, kad šiuo metu jis ir nelenda į paties futbolo vidų, ten daugiau funkcijų tenka generaliniam direktoriui Nerijui Dunauskui, kurį jūs irgi pradėjot kažkodėl tepliot. Jis puikus vyras, kodėl reikia jį užgaut?
– E.Eimontas ne kartą yra kritiškai atsiliepęs ir apie jus. Sutinkate, kad trintis su dabartiniu LFF prezidentu juntama vis didesnė?
– Trinčių yra. Kodėl taip yra? Reikėtų paklaust jo. Dabar žiniasklaida federaciją puola kur kas mažiau, tad po truputį lengviau atsiveria rėmėjai. Mes buvome taip išterlioti, kad su mumis reikalų nenorėjo turėti niekas. Jūs vis prisimenat tas istorijas, rašinėjat apie mus, galbūt tai prezidentui ir nepatinka? Bet jam dabar tikrai niekas netrukdo dirbti. Norime, kad jis būtų lyderis ir dirbtų darbus, kuriuos būtų užsibrėžęs.
– Tačiau jei vadovas viešai ne kartą yra išsakęs nuomonę, kad galbūt dirbti būtų lengviau be S.Stankaus? Vardan futbolo, galbūt tikrai galėtumėt priimti tokį sprendimą ir visiškai atrišti dabartiniams vadovams rankas?
– Aš jam rankų nesurišęs. Noriu pasakyti tik vieną dalyką. Nėra taip lengva tokiame amžiuje paimti, nueiti į rūsį ir ten sėdėt. Nėra taip lengva išeit, kai daugiau nei 40 metų praleidai futbole. Nelengva paimti, susidėti daiktus ir išeit. Nėra taip lengva.
– Kad senosios kartos vadovams nelengva perleisti pareigas jaunajai kartai, puikiai pamatėme ir neseniai vykusiuose masinio futbolo asociacijos prezidento rinkimuose, kai vieną geriausių LFF darbuotojų Vaidotą Rastenį nukonkuravo ilgametis federacijos darbuotojas ir Šiaulių apskrities futbolo federacijos veteranų futbolo komiteto vadovas Anatolijus Stecenko. Ką manote apie šią situaciją?
Nėra taip lengva išeit, kai daugiau nei 40 metų praleidai futbole. Nelengva paimti, susidėti daiktus ir išeit. Nėra taip lengva.
– Vaidotas puikiai dirbo ir man labai patiko. Jie su Anatolijumi labai gerai vienas kitą atitiko. V.Rastenis buvo direktorius ir buvo atsakingas už finansavimą, veiklą ir kitus reikalus. Nežinau, kodėl jis panoro prezidento posto. Viskas buvo gerai, tad kam reikėjo viską keisti? Jaunas ir veržlus tegul truputį palaukia.
– Bet jei lauksi, ar nebus taip, kaip jūsų atveju? Juk pats prisipažinote, kad pasitraukti atidavus ne vienerius metus futbolui yra labai sunku.
– Nemanau, viskam yra savas laikas. Patys suprasit.
Neatvyko nei asistentas Julius, nei du girti rinktinės gydytojai.
– FIFA plėtros vadovė Eva Pasquier yra pasakiusi, kad Lietuvos futbolo įstatai sukurti tinkamiems žmonėms, o ne futbolui vystyti. Pritariate, kad dabartinę LFF valdymo sistemą reikia keisti?
– Pritariu. Mes pasižiūrime į kitų šalių praktiką ir matome, kad 80 delegatų rinkiminėje konferencijoje tikrai yra gana didelis skaičius. Kalbant apie pokyčius, pirmiausia norėčiau, kad daugiau teisių būtų suteikta klubams. Bet kad mes dar ir normalių klubų kol kas neturime.
– Kokia jūsų nuomonė apie A lygą ir jos prezidentą Deividą Šemberą?
– Iš vienos pusės, viskas neblogai, tačiau kalbant apie valdybos valdymą, reikalai yra prasti. Kodėl? Kai jie atėjo, lyga turėjo apie 20 tūkst. eurų, kuriuos paliko ankstesnė vadovybė. Šiandien lyga yra minuse maždaug 57 tūkst. eurų. Maža to, buvęs lygos direktorius Rimvydas Čekavičius sako, kad dar 50 tūkst. įdėjo savo. Mes davėme klubams 200 tūkst. Viską suskaičiavus, reikėtų daryti išvadą, jog kažkas tikrai yra negerai. Kas iš to, jei duodi pinigus, jie pravalgo, o po metų prašo vėl?
– Paskutinis klausimas. Paminėjus jūsų pavardę daugeliui vyresnės kartos futbolo aistruolių prieš akis iškyla 2000-ieji, kai kartu su Juliumi Kvedaru vadovavote Lietuvos rinktinei, o ji pasaulio čempionato atrankos rungtynėse Kaune per keturias dienas triuškinančiais rezultatais 0:4 nusileido Gruzijai ir 1:6 Vengrijai. Esate padaręs išvadas, kodėl taip nutiko?
– Pagrindinė priežastis, jog susirinkus rinktinei, tuo metu neturėjome kur treniruotis. Paskambino R.Tautkus ir pasakė, kad reiks važiuot į „Inkaro“ stadioną ir ten treniruotis. Nuvažiuojame, o ten jau vyksta kažkokios treniruotės. Jam pranešu apie tai, o jis mane nukreipia į dabartinį KTU stadioną. Stadiono prižiūrėtojas nacionalinei rinktinei skiria tik pusę aikštės. Neatvyko nei asistentas Julius, nei du girti rinktinės gydytojai.
Tokiomis aplinkybėmis mums teko šioms dviem rungtynėms ruoštis. Viską pergalvojęs po tiek daug metų manau, kad mane sutrikdė žiniasklaida. Neturėdamas savo užtikrintos filosofijos, tu gausi per ausį. Tapęs nacionalinės rinktinės treneriu pasirinkau taktinę schemą 4-4-2, nors tokia niekada nežaidžiau, kai treniravau jaunimo rinktinę.
Maža to, kai kurie iš Rusijos atvykę žaidėjai, kurių pavardžių dabar neminėsiu, buvo tikrai nekokios formos. Atrodė, kad mes atakuojame, o varžovai mums įvarčius muša.
Po pralaimėjimo 0:4 Gruzijai ir matant, kas darosi komandoje viduje, kito sprendimo negalėjo būti. Aš pasitraukiau, bet vairą perėmęs J.Kvedaras „sudegė“ taip pat, nes komanda jau buvo demoralizuota.
