43-ejų D.Kasparaitis dar turi vieną tikslą, susijusį su ledo rituliu – olimpinis čempionas 2018 metais tikisi užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Nors profesionalo karjerą baigė jau 2009-aisiais.
Savo geriausius laikus D.Kasparaitis praleido gindamas JAV komandų garbę NHL ir rungtyniaudamas Rusijos rinktinėje. Dar būdamas 19 metų Albervilyje jis tapo olimpiniu čempionu žaisdamas jungtinėje komandoje, į kurią susibūrė buvusios SSRS žaidėjai. Vėliau, jau atstovaudamas Rusijos rinktinei, lietuvis iškovojo olimpinį sidabrą Nagane ir olimpinę bronzą Solt Leik Sityje.
Lietuvoje D.Kasparaitis vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni jį buvo paskelbę išdaviku, kiti pritarė jo pasirinkimui atstovauti savo lygio komandai, kokia buvo Rusijos rinktinė.
D.Kasparaitis į Rusiją – Maskvos „Dinamo“ ledo ritulio mokyklą – išvyko būdamas 14 metų. Tačiau po metų vieną dieną iš Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų rungtynių Maskvoje jis negrįžo į „Dinamo“ jaunųjų ledo ritulininkų bendrabutį.
Susitikęs su „Žalgirio“ futbolo sirgaliais, atvykusiais į tuometės SSRS sostinę palaikyti Vilniaus futbolininkų, paauglys taip pasiilgo tėvynės, kad kartu su jais po mačo išvyko į Lietuvą, pasiryžęs mesti aukšto lygio ledo ritulį.
Tolesnę jaunuolio karjerą išgelbėjo jo motina, išsiuntusi sūnų atgal į Maskvą. Daugiau Dariaus į Vilniaus „Žalgirio“ mačus neišleisdavo treneriai.
Šiuo metu D. Kasparaitis gyvena Floridoje. Su 11 metų jaunesne žmona, buvusia krepšininke iš Švedijos Lisa Carrol, jie susilaukė keturių atžalų. 2008 metais rugsėjį porai Švedijoje gimė dvynės Liv ir Lilly, 2010-ųjų rugpjūtį Rusijoje – sūnus Marley, o pernai lapkritį Majamyje – dar vienas sūnus Milesas. L.Carrol yra trečioji D.Kasparaičio žmona. Netoli Lisos ir Dariaus gyvena jo duktė Elizabeth Maria iš pirmosios santuokos. Su antrąja žmona sportininkas vaikų neturėjo.
D.Kasparaitis šiuo metu yra nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Verzasca Group“ prezidentas.
Vasario ir kovo sandūroje sportininkas lankėsi Lietuvoje. Viešėjo tam, kad sužaistų trejas rungtynes Lietuvos pirmenybėse. Nes legendinis NHL ledo ritulininkas tvirtai nusprendė žaisti Lietuvos rinktinėje. O tam buvusiam Rusijos rinktinės ledo ritulininkui reikia bent tris sezonus žaisti nacionaliniame čempionate. Olimpinis čempionas „Hockey Punks“ komandoje debiutavo jau pernai. Šiemet – antrasis sezonas.
Leidimą žaisti nacionalinėje ekipoje D.Kasparaitis turėtų gauti 2018-aisiais.
Žaidžiant „Hockey Punks“ gynėjo marškinėlius puošė raidė C – kapitonas. Iš tiesų tokią didelę žaidimo patirtį sukaupęs lietuvis niekada iki tol nebuvo buvęs nė vienos komandos kapitonu.
„Tai turbūt pagarbos ženklas. Pirmą kartą savo karjeroje buvau kapitonas. Nors ne kartą esu buvęs kapitono asistentu. Vienais metais Niujorke net keturiese buvome kapitono padėjėjais“, – pasakoja ledo ritulininkas, įvarčiais, rezultatyviais perdavimais ir patikimu žaidimu padėjęs „Hockey Punks“ iškovoti tris pergales iš eilės.
– Dariau, pastaraisiais metais apsistojote Floridoje. Kaip sekasi? – paklausėme į Lietuvą grįžusio D.Kasparaičio.
– Majamyje dabar dirbu, turiu įmonę. Taip pat esu penkių vaikų tėvas. Todėl užsiėmimų turiu labai daug.
Aš keliuosi šeštą valandą, vaikai – pusę septynių. Pusryčiai. Taip pat reikia pagaminti jiems pietus, kad galėtų įsidėti į mokyklą.
Aš keliuosi šeštą valandą, vaikai – pusę septynių. Pusryčiai. Taip pat reikia pagaminti jiems pietus, kad galėtų įsidėti į mokyklą. Tada atsikelia mažiukas, pamaitiname ir po to tris vaikus vežame į mokyklą. Tada nuvykstu šiek tiek pasportuoti, vėliau – į darbą. Ir taip kiekvieną dieną.
Vyriausiajai dukrai netrukus bus 19 metų. Ji mokosi koledže. Gyvena netoli mūsų, todėl dažnai ją matau.
– Per savo sportinę karjerą nemažai uždirbote. Ar dabar nesinori verčiau pailsėti, pagyventi savo malonumui?
– O kam pinigų būna per daug? Taip, uždirbau nemažai, bet vis tiek gyvenimas eina, viskas brangiai kainuoja. Negi sėdėsi visą dieną namuose, įsijungęs televizorių? Turiu naują, įdomų, neatsibodusį verslą. Pačiam įdomu išbandyti, ką dar sugebu. Juo labiau kad penkis vaikus irgi reikia išlaikyti.
– Kodėl žiemos sporto atstovas – ledo ritulininkas – pasirinko tokią karštą valstiją Floridą?
– Taip jau išėjo. Visą laiką gyvenau šiaurėje, į Floridą atvažiuodavau nebent žaisti su komanda. Ir žiemą vis galvodavau: kaip būtų gerai čia pagyventi. Pirmiausia Majamyje įsikūrė mano vyriausioji duktė, o mes vėliau atvažiavome iš Švedijos trims mėnesiams pagyventi. Ir nutarėme: keliamės į Floridą. Dabar kiekvieną rytą atsibundu, matau tą Floridos saulę ir galvoju: kaip čia gerai, kaip čia puiku. Kiek daug pasiekiau, kad gimęs Elektrėnuose dabar gyvenu čia.
Šiuo metu esame įsikūrę Majamio priemiestyje, bet iki miesto – vos 20 min. kelio.
– Ar ir Floridoje žaidžiate ledo ritulį?
– Taip, žaidžiu su mėgėjais. Tiesa, jų lygis – labai neaukštas. Bet aš juk visą gyvenimą žaidžiau ledo ritulį, tai man pati maloniausia, geriausia fizinė iškrova. Labai mėgstu žaisti ledo ritulį, išprakaituoti riebalus. Man patinka sportuoti, o jau tas lygis – koks yra, toks. Koks skirtumas, kur žaisti?
– Jūsų komandos Floridoje lygis žemesnis negu „Hockey Punks“?
– Lietuvoje vyrai tikrai daug geriau žaidžia. Sakyčiau, „Hockey Punks“ taktika nelabai gera, bet vaikinai išties talentingi.
– Didžiausiu savo karjeros laimėjimu laikote olimpinį auksą?
Man labai gerai, kai grįžtu namo, kai tėvai užsiima manimi, kai mama padaro valgyti ir išskalbia drabužius.
– Taip, tas aukso medalis yra pats brangiausias. Aišku, gaila, kad nelaimėjau NHL Stanley taurės. Bet, geriau pagalvojus, olimpinis auksas yra svarbesnis. Šiaurės Amerikoje Stanley taurė svarbi, bet nuvažiuosi į Ispaniją, Afriką – niekas jos nežino, visiems artima olimpiada.
– Baigęs karjerą Rusijoje paragavote ir trenerio duonos.
– Karjerai baigiantis Sankt Peterburge man pasiūlė būti trenerio padėjėju. Padirbėjau. Bet įvyko incidentas su kitu treneriu, jis negražiai elgėsi. O aš, dar ką tik buvęs sportininkas, dar nepripratęs prie tos politikos, todėl išėjau iš komandos.
– Daugiau nieko treniruoti nebandėte? Netraukia?
– Ne. Negaliu pasakyti, kad netraukia. Traukia. Bet nusprendžiau daugiau dėmesio skirti vaikams, šeimai. Darbų pilna, bet gyvenimas bėga greitai. Nenoriu praleisti ir nematyti, kaip auga vaikai. Manau, kad padariau labai teisingą sprendimą. Vis dėlto dirbant treneriu reikia važinėti, gali keistis komandos. O vaikus tampyti po visą pasaulį, mano nuomone, yra neteisinga jų atžvilgiu.
– Ar „Hockey Punks“ komandai ką nors patarėte?
Taip. Pirmiausia – reikia žaisti kūnu.
– Ar dažnai būnate Lietuvoje?
- Čia atvažiuoju, kad pasilikčiau galimybę 2018-aisiais žaisti Lietuvos rinktinėje. Aišku, ne vien žaidimo reikia. Būtinai reikia numesti svorio.
Paprastai kiekvienais metais vasarą atvažiuoju į Lietuvą su vaikais ir palieku juos gyventi pas savo tėvus. Taigi dabar išskrisiu atgal į JAV, o liepą savaitei sugrįšiu su vaikais. Tėvai jau priprato. Man labai gerai, kai grįžtu namo, kai tėvai užsiima manimi, kai mama padaro valgyti ir išskalbia drabužius. Čia galiu jaustis ne tėvu, o vaiku, neturinčiu atsakomybės. Nereikia net lėkščių plauti – už tave viską padaro kiti. Majamyje reikia daryti viską: ir lėkštes plauti, ir grindis siurbti, ir vaikus kartu su žmona prižiūrėti. Elektrėnuose būna tikros atostogos.
– 2018-aisiais jums bus jau 45-eri. Ar amžius nesutrukdys? Ar tiek ilgai galima būti ledo ritulininku?
– Manau, kad svarbiau ne amžius, o svoris. Mano fizinė forma gera. Negreitai pavargstu. Bet jeigu man pavyktų numesti 15 kilogramų, čiuožčiau greičiau, lengviau. Žaisti ledo ritulį ketinu iki 80 metų – tiek, kiek gyvensiu. O kodėl gi ne?
– Ar ledo ritulininkas neturi būti stambus ir tvirtas?
– Turi. Bet ne su pilvu... Jeigu nebandyčiau kovoti su antsvoriu, dažnai nežaisčiau ledo ritulio, gal dabar jau kokius 140 kg sverčiau.
Maskvoje man buvo labai sunku. Juk buvau 15 metų vaikas, jau visus metus gyvenantis svetur. Liūdna buvo, buvau pasiilgęs tėvų, draugų.
– Niekada nepagalvojote, kaip būtų pasikeitęs jūsų gyvenimas, jei ta istorija, kai 15 metų neišlaikęs grįžote namo iš Maskvos, pasiryžęs mesti ledo ritulį, būtų pasibaigusi taip, kaip tada norėjote?
– Nežinau. Visiškai ledo ritulio metęs tikrai nebūčiau. Galbūt dabar žaisčiau Elektrėnų „Energijoje“. Buvau labai užpykęs, nepatenkintas, kad mane išvežė atgal. Mama tada taip nusprendė ir tai buvo geriausias sprendimas dėl mano tolesnės karjeros. Velniai žino, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu tada būčiau pasilikęs Lietuvoje.
Maskvoje man buvo labai sunku. Juk buvau 15 metų vaikas, jau visus metus gyvenantis svetur. Liūdna buvo, buvau pasiilgęs tėvų, draugų. Tiesa, neseniai buvau mėnesį atostogavęs Lietuvoje. Tačiau tai tik dar labiau pagilino tą namų ilgesį ir, nuėjęs pasižiūrėti Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų rungtynių Maskvoje, nė nepajutau, kaip su sirgaliais patraukiau atgal į Lietuvą. Vėliau bėgant laikui keitėsi amžius, sukako 16 metų ir išmokau tuos sunkumus įveikti.
– Ar gyvenimas paauglystėje toli nuo tėvų užgrūdino charakterį? Ar dėl to vėliau iš Sovietų Sąjungos patekus į visai kitokį pasaulį – Jungtines Amerikos Valstijas – buvo lengviau?
– Ne, tai jau buvo kas kita. Amerikoje buvo įdomu. 19 metų iš Sovietų Sąjungos išvykus į Ameriką buvo įdomu viskas. Tai buvo visai kitoks gyvenimas: automobiliai, dangoraižiai, televizija. Man ten labai patiko, kiekvieną dieną vis atrasdavau ką nors nauja. Liūdėti dėl to nebuvo kada.
D.Kasparaičio karjera
1988–1992 m. – Maskvos „Dinamo“ (Rusija)
1992–1996 m. – „New York Islanders“ (JAV)
1996–2002 m. – „Pittsburgh Penguins“ (JAV)
2002 m. – „Colorado Avelanche“ (JAV)
2002–2004 m. – „New York Rangers“ (JAV)
2004–2005 m. – Kazanės „Ak Bars“ (Rusija)
2005–2006 m. – „New York Rangers“ (JAV)
2006–2007 m. – „Hartford Wolf Pack“ (JAV)
2007–2009 m. – Sankt Peterburgo SKA (Rusija)
