F.Ricksenui prieš šešerius metus diagnozuota motorinių neuronų liga, sutrikdanti centrinę nervų sistemą – visa tai vedė prie paralyžiaus ir raumenų atrofijos. Buvęs Glazgo „Rangers“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“ klubų gynėjas prarado galimybę savarankiškai judėti ir kalbėti.
F.Ricksenas bendrauti gali tik žvilgsniu į specialų kompiuterį, kuris užrašo jo mintis.
42 metų vyras jaučia, kad vis labiau silpsta, todėl praėjusį mėnesį pakvietė savo bičiulius ir gerbėjus į vieną iš Glazgo viešbučių, paskelbęs, kad tai bus paskutinis jo pasirodymas viešumoje.
„Šias vakaras buvo kitoks, nes mano vyras paskutinį kartą pasirodė publikai, – Rusijos sporto dienraščiui „Sport-express“ pasakojo futbolininko žmona rusė Veronika Ricksen. – Tokie susitikimai džiugino jo širdį, bet vis sunkiau juos atlaikyti.“
F.Ricksenas paskutinį savo pasirodymą viešumoje pavertė labdaros vakaru – surinktos lėšos atiteks šia liga sergantiems žmonėms.
Šįkart buvo surengta fotosesija, kuri vyko vakaro pradžioje, kai F.Ricksenas dar turėjo daugiau jėgų, o svečiai buvo pakviesti prie stalų vakarienei.
Buvo dainų ir juokų bei interviu. Žurnalistai buvo paprašyti atsiųsti klausimus anksčiau. „Jis bendrauja tik kompiuterio pagalba, kuris jo žvilgsnį transformuoja į žodžius, – pasakojo Veronika Ricksen. – Jei klausimai liečia šeimą, dukrą, iškart pabyra ašaros, jis ilgai negali nusiraminti. Todėl skausmingų temų buvo stengiamasi neliesti. Atvirkščiai – ieškojo kažko pozityvaus.“
Apie du šimtai žmonių atėjo atsisveikinti su F.Ricksenu, tarp jų netrūko Glazgo „Rangers“ sirgalių ir buvusių futbolininkų – Škotijos klubui jis yra atstovavęs 2000-2006 metais.
Kartu rungtyniavęs Marvinas Andrew užtraukė Bobo Marley dainą „Don't worry, everything gonna be all right”.
F.Ricksenas susigraudino, bet jo žmona pabrėžė, kad jos vyras neįtikėtinas stiprus viduje. „Tokių stiprių, valingų žmonių per savo gyvenimą nesu sutikusi, – sakė V.Ricksen. – Jis ir tokioje padėtyje nepraranda gebėjimų juokauti, dažnai pasišaipo iš savęs.
Pavyzdžiui, aš sakau: „Eisiu į dušą“, jis atsako: „Nesirūpink, aš niekur nepabėgsiu.“
Be abejo, būna ir itin sunkių akimirkų. Pastaruoju metu F.Ricksenas beveik nemiega.
„Bijo numirti sapnuodamas. Dieną ši baimė praeina, kartais jis snaudžia iki vakaro. O naktį nerimauja, kad jo neišgirs, jei staiga pasidarys visiškai blogai. Jis rašo akimis, o medicinos seselės visą parą kambaryje nebudi. Jos sėdi savo poste, seka per monitorių“, – pasakojo futbolininko žmona.
F.Ricksenui dažnai prireikia deguonies kaukės. Nors plaučiai dar veikia, karštą dieną jis imasi saugumo priemonių.
Jo žmona ir septynerių metų dukra gyvena Ispanijoje, bet dažnai lanko Škotijos klinikoje esantį F.Rickseną. Jos sugrįš liepos 27 dieną, kai futbolininkui sueis 43-eji.
„Sergant tokia liga svarbiausia, kad gerai dirbtų plaučiai. O su jais problemų nėra, – sakė V.Ricksen. – Kol Fernando gali pats kvėpuoti – gyvens. Iš pradžių gydytojai jam prognozavo nuo 9 iki 12 likusių mėnesių. Tačiau jis laikosi jau šešerius metus.
Amiotrofinės lateralinės sklerozės būna dvejopos – vienu atveju pasitaiko, kad žmonės gyvena ilgai, kaip Stephenas Hawkingas (anglų fizikas, miręs pernai, būdamas 77-erių). Tačiau Fernando ligos forma kita – tai būtų nerealu.
Ar jis liks ligoninėje likusią gyvenimo dalį? Nebūtinai. Fernando nepraranda vilties sugrįžti namo. Mes – tuo labiau. Juk stebuklų būna, tiesa?“
