Kaip ir šiemet, 2017-siais A lygos čempionų klausimas buvo sprendžiamas paskutiniajame ture. Kaip ir šiemet, tada „Sūduvai“ užteko nepralaimėti.
Su šypsena K.Laukžemis prisimena tą sekmadienį Marijampolėje, kai Marijampolės komanda pirmą kartą istorijoje tapo čempione, 3:0 nugalėjusi „Žalgirį“.
Vienu įvarčiu, tiesa, iš nuošalės, kurios nepastebėjo teisėjai, tuometis „Sūduvos“ puolėjas prisidėjo prie istorinio triumfo. Iš viso tą sezoną K.Laukžemis siuntė 14 dovanėlių į varžovų vartus ir buvo išrinktas geriausiu A lygos futbolininku.
Jau kito sezono viduryje driokstelėjo Lietuvos futbolo padangėje žinia – K.Laukžemis sukirto rankomis su Ispanijos „Alaves“ klubu. Tiesa, ne į Pirėnus patraukė puolėjas iš Lietuvos, bet į Kroatiją, kur Pulos „Istra“ klubą buvo neseniai nusipirkusi „Baskonia-Alaves“ grupė.
Tačiau tuomet 26-rių futbolininkui kirto trauma – jam plyšo kryžminiai kelio raiščiai, tad laiką teko leisti be futbolo.
Sugrįžęs K.Laukžemis jautėsi gerai, bet situacija vienu metu ėmė prastėti, o minutės aikštėje – trauktis. Laikas bėgo, situacija nesikeitė, todėl po dar vienos traumos sveikstantis puolėjas nutarė išbandyti jėgas Slovėnijoje – Sežanos „Tabor“ klube jis rungtyniavo nuomos pagrindais, bet ir ten ne viskas lietuviui nusisekė.
Galiausiai, išsiskyręs su „Istra“, K.Laukžemis laukė patrauklių pasiūlymų, bet tai nesusiklosčiusios aplinkybės, tai koronavirusas jaukė planus. Tad lietuvis sukirto rankomis su Paolos „Hibernians“ klubu iš Maltos.
Ir nenusivylė.
Apie triumfą 2017-siais ir vėliau išgyventas patirtis svetur – atviras K.Laukžemio interviu 15min.
– Visų pirma, akla prognozė prieš šeštadienio lemiamą A lygos mačą.
– Sunku pasakyti, tokios rungtynės… Manau, vis tiek yra 50 prieš 50. Gal „Žalgiris“ daugiau turi kozirių savo rankose, bet dažniausiai tai būna įtemptos, nervingos rungtynės ir kas geriau susitvarko su jauduliu, kas labiau nori, tas ir iškovoja pergalę. Tikrai labai sunku pasakyti, neįsivaizduoju, kas laimės.
– Net 20 „Sūduvos“ futbolininkų buvo iškritę dėl koronaviruso. Dauguma jų į treniruotes grįžo visai neseniai. Gal pačiam tekę girdėti, kokios pasekmės laukia futbolininko, grįžusio po šios ligos?
– Nežinau, kaip po koronaviruso būna. Aišku, jei ir vieną treniruočių dieną praleidi, jau esi kažkiek iš ritmo išsimušęs. Dabar, jei savaitę – dar labiau. O jei ir temperatūrą turėjai, simptomus, tada dar labiau. Jei grįžti po ligos, tai tikrai turi jaustis ir apsunkinti situaciją, aš nežinau, kaip jie rimtai sirgo, ar daug turėjo simptomų.
Tai buvo mano geriausia diena futbolo karjeroje, kai iškovojome tą čempionų titulą
– Kiek teko kalbėti, buvo visokių atvejų, ilgiausiai vienas futbolininkas 18 dienų namie prasėdėjo.
– Po tokio laiko grįžti – tas pats, kas po atostogų eiti į aikštę. Na, bet jie profesionalai, turi kažkaip prisitaikyti ir susitvarkyti.
– O dabar nusikelkim trejus metus į praeitį, vyko lemiamos rungtynės, kokie prisiminimai likę iš tos dienos?
– Oi, emocijos pačios geriausios. Tai buvo mano geriausia diena futbolo karjeroje, kai iškovojome tą čempionų titulą. Juolab, kad ir „Sūduvai“ tai buvo pirmas čempionų titulas. Visą gyvenimą tai atsiminsiu.
Prieš rungtynes, kai žinojome, kad žaisime dėl titulo, savaitę buvo sunku miegoti, jautėsi laukimo įtampa. Nebuvo baimės, bet tiesiog didelis laukimas, prieš rungtynes buvo didžiulis jaudulys. Kiek tuomet kalbėjau, tai jautė visi žaidėjai, net ir labiausiai patyrę, kurie tokių rungtynių buvo žaidę ne vienerias. O man tai buvo pirmas toks išbandymas, kuris lėmė labai daug.
– Kiek pamenu, tada iš „Sūduvos“ komandos jautėsi tokia nuotaika, kad nugalėti jų neįmanoma. Ar taip ir patys jautėtės?
– Baimės tikrai nebuvo, aš buvau užtikrintas ir savim, ir komanda. Aišku, nesitikėjome 3:0, bet buvo neįtikėtinas atsidavimas. Visi buvo taip motyvuoti, kad išėjome į aikštę ir iš „Žalgirio“ nieko nebeliko po tų rungtynių.
– Tas paties įvartis… Kas ten nutiko?
– Buvau nuošalėje ir labai stipriai, tikrai nežinau, kaip teisėjas neužfiksavo… Slydau į vartininko pusę, atsistojau ir žiūriu, kad kamuolys lekia ir, atrodo, gali būti įvartis, bet ruošiausi, kad gali ir atšokti.
Kai atšoko man, nesudvejojęs bėgau link kamuolio. Gal tas teisėjui ir sumaišė kortas, jis nepastebėjo, kad aš iš karto atakuoju kamuolį. Jei būčiau sudvejojęs, gal jis būtų pamatęs, kad aš nuošalėje.
Kamuolys stipriai šokinėjo, nes žolė baudos aikštelėje buvo nekokia. Galvojau, kad reikia tik pataikyt į vartus, gan stipriai smūgiavau, vartininkas šiek tiek lietė, bet svarbiausia – įvartis ir neįtikėtinos emocijos po to.
Kiek esu buvęs komandų, tai buvo geriausia atmosfera
– Į tą titulą ėjot ragais ir nagais, „Žalgiris“ tuomet dominavo Lietuvoje daug metų. Dabar trejus metus iš eilės dominuoja „Sūduva“. Ar neatrodo, kad dabar vilniečiai yra panašioje situacijoje kaip jūs tada?
– Taip, panašumų yra. Tik klausimas, kaip užsibaigs viskas. Nežinau, kokia situacija yra „Žalgiryje“, komandos viduje, bet galiu pasakyti, kad tą sezoną, kai atėjo pergalės ir Europos lygoje, atmosfera komandoje buvo neįtikėtina. Kolektyvas labai gerai sulipo.
Kiek esu buvęs komandų, tai buvo geriausia atmosfera. Tas ir davė didžiausią paspirtį tapti čempionais.
– Kitą sezoną po to 2017-ųjų jau išvažiavai į Kroatiją, ten atsitiko ir ta nelemta trauma. Nebuvo minčių, kad galbūt reikėjo likti „Sūduvoje“, kuri toliau dominavo Lietuvoje, Europoje vėl žygiavo toli?
– Ne, taip nebuvo. Negali to numatyti ar suplanuoti. Jei dabar būtų panaši situacija, vis tiek važiuočiau. Tada man buvo 26 metai, nebuvau toks jau jaunas.
Tokiais atvejais galimybių švaistyti negali, nes žinai, kad, jei atmesi vieną pasiūlymą, antro gali ir nebūti. Griebiau šansą ir bandžiau juo naudotis, o kaip susiklostė – taip.
– Jei pamiršime tą traumą, kokia buvo patirtis žaisti Kroatijoje?
– Galiu pasakyti, kad tie dveji metai, kai buvau Kroatijoje ir Slovėnijoje, buvo vieni sunkiausių psichologine prasme. Daug pamokų išmokta, dar labiau užsigrūdinau. Nesusiklostė gal detalės.
Pirmą sezoną, kai grįžau po traumos, gerai atsistačiau, prisižiūrėjau sveikatą, nes grįžau po 7 mėnesių, rizikuodamas vėl susitraumuoti. Kiek leido galimybės, gavau ir žaidybinio laiko, buvau patenkintas savo vieta komandoje.
Nenoriu per daug konkretinti, bet ne viskas, ką mato žmonės, yra tiesa
Bet sezono pabaigoje prasidėjo signalai, kurie man nepatiko. Kai atvažiavau į pasiruošimą kitam sezonui, situacija kaip ir buvo gera, bet po vienerių draugiškų rungtynių viskas staiga pasikeitė ir nuo žaidėjo, kuris pretenduoja į startinę sudėtį, tapau vos ne paskutiniu puolėju.
Nenoriu per daug konkretinti, bet ne viskas, ką mato žmonės, yra tiesa.
Bet dėl sprendimo tikrai nesigailiu. Lygis buvo geras, ten sunku žaisti, daug kontakto, sunku ir sveikam išlikti, nes futbolas fizinis, susikomponavęs su technišku.
Galima rungtyniauti tokiam lygy, esu tikras, kad, jei būčiau turėjęs šansą, žaisti ten tikrai galėjau. Taip susiklostė, kad kai kurie žmonės nenorėjo man to šanso suteikti ir nekalbu čia apie trenerius. Dėl to teko išvykti, nes supratau, kad nenoriu sėdėti vietoje ir žiūrėti rungtynių iš tribūnų.
– Ir tuomet teko patraukti į Slovėniją, kaip viskas klostėsi nuvykus ten?
– Irgi dvejopai… Nuo vilko ant meškos užšokau. Gal padariau klaidą, nes ten važiavau iškart po traumos, bet labai jau norėjau žaisti, buvau labai kviečiamas. Sakė: „Atvažiuok, žaisi, būsi pagrindinis puolėjas.“
Žinojau, kad lygis ten yra neblogas, nors kroatai sakė, kad lygis žemesnis. Atvažiavau, toje komandoje lygis tikrai buvo neblogas, galiu pasakyti, kad komanda nebuvo silpnesnė už „Istra“. Tą rodė faktas, kad antroje sezono pusėje lentelėje pagal taškus buvome 3-4 vietoje.
Nuo vilko ant meškos užšokau
Atvažiavau po traumos, nebuvau geros formos, su treneriu kalbėti trukdė kalbos barjeras. Negaudavau tiek pasireikšti, kiek norėjau, net ir per pasiruošimo etapą, kur sugebėjau įmušti du įvarčius daug nežaisdamas.
Direktoriai pastoviai priekaištavo, kad esu nekokios formos, o aš sakydavau: „Kaip galiu ją įgaut, jei net per draugiškas nežaidžiu?“
Paskui prasidėjo karantinas, grįžau tikrai gerai pasiruošęs, bet treneris dar buvo Argentinoje, grįžo tik prieš sezono atnaujinimą ir vėl žaidė ta pati sudėtis, kuri buvo prieš tai. Vienose rungtynėse 20 minučių išėjau, kitose 15, taip tas atotrūkis tarp manęs ir mano pozicijos žaidėjų ir išsivystė.
– Kaip viskas susiklostė, kad galiausiai buvo nutūpta Maltoje?
– Netikėtai. Prieš rinktinę turėjau jų pasiūlymą, tuomet atsisakiau, tikėjausi, kad kažkas geriau atsiras, kalbų buvo visokių. Galiausiai po rinktinės praėjo savaitė, mačiau, kad nieko gero nebus. Buvo du variantai: arba sėdėti be darbo, arba važiuot ir žaisti. Pasitariau su daug žmonių, nusprendžiau, kad geriau nuvažiuoti, žaisti, judėti, atgauti pasitikėjimą savo jėgomis.
– Kiek Maltoje jau pavyko pamatyti, pajusti futbolą, įvertinti lygį?
– Buvau ten dvi savaites. Gaila, dėl registracijos problemų negalėjau rungtyniauti dviejose rungtynėse, nes Pulos klubas nesugebėjo pateikti normalių sutarties nutraukimo dokumentų, dėl to manęs negalėjo užregistruoti. Kvepia neprofesionalumu, kai klubas nesugeba normalaus dokumento atsiųsti. Dėl jų kaltės turėjau praleisti dvejas rungtynes. Galiausiai po savaitės tą dokumentą atsiuntė. Tai kainavo nemažai nervų, galvojau, kad gal ir nepriregistruos manęs.
Bet viskas išsisprendė, spėjau ir draugiškas rungtynes sužaisti prieš „Valletta“, ir įvartį pelniau. Apie klubą iš organizacinės pusės nieko negaliu blogo pasakyti, rūpinasi tikrai geriau nei tai darė Slovėnijoje ar Kroatijoje. Kol kas tikrai esu patenkintas.
Niekas ten man nenuties raudono kilimo ir neleis lengvai primušti įvarčių
– Minėjai, kad buvo kalbų ir su kitais klubais. Kokios buvo pagrindinės paties paieškos kryptys?
– Nebuvo svarbu ta kryptis, norėjau žaisti kuo aukštesniame lygyje, žinojau, kad galiu tokiame žaisti. Taip viskas susiklostė dėl koronaviruso. Turėjau po rinktinės stovyklos važiuoti į vieno Ukrainos aukščiausios lygos klubo peržiūrą, kuris yra pirmam penketuke šalies čempionate dabar.
Taip susiklostė, kad koronavirusu susirgo treneris ir nuvykti nepavyko. Supratau, kad likimas mane siunčia į Maltą. Priimu tai kaip naują iššūkį – gerai. Jei atgausiu formą, mušiu įvarčius, pasirinkimas, manau, neblogas.
– Bet, kaip suprantu, tai labiau yra tarpinė stotelė?
– Nežinau, tikiuosi. Aišku, ten irgi lengva nebus, visi tą futbolą moka žaisti dabar. Niekas ten man nenuties raudono kilimo ir neleis lengvai primušti įvarčių. Ko aš buvau pasigedęs tuos dvejus metus, tai požiūrio, kad esu geras futbolininkas, noro suteikti galimybę, o ne nurodymo įrodinėti nežinia ko ir nežinia kam. Kroatijoje galėjai dirbti, kiek nori, ir vis tiek nežaisi, žiūrėsi rungtynes iš tribūnų, kai tavo pozicijos žaidėjai žais, nemuš įvarčių. Kodėl taip turi būti? Pavargau tiesiog nuo tų dalykų, norėjau pakeisti aplinką.
– Visu šiuo metu šalia įvykių klubuose dar buvo ir Lietuvos rinktinė. Joje rezultatai gal ir nebuvo itin geri, bet dabar staiga jie atėjo. Kas pasikeitė, ar tai komandos vidus, ar trenerio schemos pagaliau buvo įsisavintos?
– Manau, susideda daug smulkių aplinkybių ir tie rezultatai kažkiek yra geresni. Nenoriu kažkuo iš anksto džiaugtis ar viską vertinti gerai. Žiūrim į viską diena po dienos, rungtynes po rungtynių. Treneris atrado tuos žaidėjus, kurie labai gerai sulipo, labai gera atmosfera rinktinėje. Prie to, aišku, prisideda ir pergalės, geresni rezultatai, pasitikėjimas. Nugalėti Estiją ir Farerus irgi reikia, tai nėra paprasta. Seniau ir to nesugebėjome padaryti. Tai atneša pasitikėjimą, kuris matosi ir mūsų žaidime.
