„Aukštaitijos“ stadiono tribūnos sprogo nuo emocijų 23-ąją minutę, kai Ernestas Veliulis, iššokęs vienas prieš Ivaną Kardumą, pasiuntė kamuolį į tinklą. Simboliška, kad į Lietuvos čempionų vartus įvartį mušė „Sūduvos“ gretose beveik 100 rungtynių sužaidęs panevėžietis.
Tiesa, džiaugsmas tęsėsi trumpai – jau po trijų minučių teisėjas parodė į 11 metrų žymą, o tiksliai į „Panevėžio“ vartus smūgiavo Renanas Oliveira.
Vis tik J.Martinsas turėjo būti patenkintas vaizdu aikštėje – favorite laikyta Marijampolės komanda toli gražu nerodė čempioniško žaidimo.
Nei per 90 minučių, nei per pratęsimą nugalėtojo išaiškinti nepavyko, o 11 metrų baudinių loterijoje sėkmė šypsojosi „Panevėžiui“. Nors galbūt sėkmės daug ir nereikėjo – komanda tokiam scenarijui ruošėsi ilgai.
Triumfuojantys „Panevėžio“ futbolininkai greitai griebė J.Martinsą ir mėtė trenerį iš Portugalijos į orą „Aukštaitijos“ stadione – portugalas jau prasidėjus sezonui stojo prie komandos vairo ir įpūtė taip reikalingą šviežio oro gūsį, galiausiai atvedusį ir iki triumfo šeštadienio vakarą.
Emocijos stratego galvoje virė ir po iškilmingos taurės iškėlimo ceremonijos – jis su ašaromis akyse kalbėjo apie mamą, kurios neteko prieš metus. Šią pergalę jis skyrė būtent jai.
– Svarbiausiose sezono rungtynėse pavyko pasiekti puikią pergalę, kokios pirmos emocijos? – 15min paklausė J.Martinso.
– Aš nenorėčiau sakyti, kad tai buvo pats svarbiausias mačas. Kiekvienoms rungtynėms ruošiamės maksimaliai susikoncentravę. Man nepatiktų, jei mano žaidėjai skirstytų rungtynes į svarbesnes ir mažiau svarbias. Jie gali paliudyti, kad tai buvo įprasta mums savaitė pasiruošimo prasme su daug juodo darbo. Mes laimėjome ne dėl to, ką padarėme šią savaitę, o dėl to, ką darėme ilgą laiką. Žaidėjai nusipelnė šio trofėjaus dėl ilgų valandų, kurias jie investuoja treniruotėse. Jie padarė viską, ką mes planavome, jie nori daryti tai, ką jiems pasako treneris. Man tai yra nuostabu.
Esu labai laimingas, labai jais didžiuojuosi. Dar prieš rungtynes visiems pasakiau, kad tai ypatinga diena jiems, futbolo bendruomenei Lietuvoje, tačiau priminiau ir dar vieną dalyką – tai futbolo vakarėlis, į kurį kvietimo mes negavome. Mes čia žaidėme, nes nusipelnėme to. Niekas mūsų nepakvietė. Galbūt esame nelauktas svečias, bet mes to nusipelnėme.
Taip, gal mums reikėjo sėkmės, tačiau nepasakyčiau, kad šansų kažkuri komanda sukūrė daugiau. Tai buvo apylygės rungtynės, gal varžovai turėjo kamuolį ilgiau, nors tai patinka ir mano komandai. „Sūduva“ buvo labai stipri, labai sunku prieš juos žaisti, bet mes prisitaikėme. Sutinkame, kad kai kuriuose momentuose varžovai buvo geresni, bet mes bandėme kabintis, kai tik galėjome. Labai didžiuojuosi savo vaikinais.
Aš netekau savo mamos prieš metus. Jaučiau, kad ji buvo su manimi. Kai rungtynės baigėsi, regėjau jos veidą. Tai nelengvas momentas, tačiau ši pergalė skirta jai
– Ar jums pačiam neatrodė, kad „Panevėžys“ labiau norėjo laimėti?
– Galvoju, kad šou šiandien būtų buvęs dar geresnis, jei abi komandos būtų turėjusios daugiau laiko pasiruošti po paskutinių rungtynių lygoje. Federacija ir lyga galbūt neturėjo kitokių galimybių, bet tai būtų pakėlę futbolo lygį. Bet kokiu atveju, negaliu pasakyti, ar labiau nusipelnėme. Mes laimėjome taurę.
Kai reikėjo gintis, mes gynėmės gerai, kai reikėjo pulti, mes bandėme pulti, kai reikėjo kentėti, mes kentėjome, kai reikėjo koncentracijos baudinių serijoje, mes buvome susikoncentravę. Šaunuoliai vaikinai.
– Baudinių serijoje jūsų žaidėjai mušė puikiai, ar treniravotės tokiam scenarijui?
– Žinoma. Mes jau ilgą laiką treniruojamės baudinius. Nuo tada, kai čia atvykau. Tos treniruotės padažnėjo gal prieš mėnesį, vis daugiau ir daugiau. Ne tam, kad finale žaistume iki serijos, o tam, kad būtume pasiruošę, kai ji ateis. Ruošėmės ir pratęsimui, nors ir norėjome rungtynes uždaryti anksčiau. Sakau, kad treniravomės baudinius, bet žinote, futbole tai nebūtinai kažką reiškia. Kartais treniruojamės, bet to neišpildome, nes futbolas nėra matematika. Aš laimingas, nes šiandien viskas, ką paruošėme, pavyko.
– Prieš antrą pratęsimo kėlinį, taip pat prieš 11 metrų baudinius mačiau, kad jūsų komanda sustojo į ratelį, apsikabino per pečius ir kalbėjosi. Apie ką?
– Mes turėjome daug pasikalbėjimų šiandien: prieš rungtynes, per pertrauką, po dviejų kėlinių, po pirmo pratęsimo, prieš baudinių seriją...
Kaskart kalba buvo kiek kitokia. Prašiau savo žaidėjų koncentracijos, tačiau vis dažniau prašiau parodyti, kaip jie myli vienas kitą, kaip nori vienas kitam padėti, kaip nori duoti rezultatą tiems, kurie palaiko šį klubą. Kartais tai padeda įgauti jėgų, kai jų, atrodo, jau nėra.
– Kai R.Broetto atlaikė tą baudinį jūs liepėte visiems besidžiaugiantiems kiek nurimti, kokia buvo jūsų žinutė?
– Žinoma, nes rungtynės dar nebuvo baigtos! Ta situacija dar nenusprendė nugalėtojo, tai normalu. Paprašiau dar kiek palaukti, paprašiau koncentracijos ne tik tų, kurie dar gali eiti mušti, bet ir visų ant suolo. Ačiū dievui, kitas mūsų smūgis viską išsprendė.
– Kokia buvo pirma mintis po paskutinio smūgio, kai supratote, kad taurė jau jūsų?
– Žinote, prieš rungtynes rūbinėje mes turime savo ritualą: aš paprašau žaidėjų pagalvoti kurį laiką apie rungtynes tyloje.
Bet šiandien sakiau, kad jie negalvotų apie mačą. Prašiau, kad jie galvotų apie kažką gražaus iš jų gyvenimo: apie mamą, apie merginą, apie vaikus, šeimą...
Tuo metu mano mintys sukosi apie mamą... Aš netekau savo mamos prieš metus. Jaučiau, kad ji buvo su manimi.
Kai rungtynės baigėsi, regėjau jos veidą. Tai nelengvas momentas, tačiau ši pergalė skirta jai.
– Kokios mintys sukosi galvoje, kai vaikinai pagaliau į orą iškėlė taurę?
– Tai toks momentas, kurio laukia klubas, miestas, bendruomenė. Mes jaučiame didžiulį žmonių palaikymą. Galiu pasakyti, kad tai buvo nuostabus jausmas. Tai buvo mano trečias finalas Lietuvoje, nes dukart buvau ten su Kauno „Stumbru“, kartą laimėjome.
Aš tikrai labai norėjau skirti šį trofėjų visiems, kurie jo nusipelnė labiau nei aš. Yra daugybė žmonių šitame klube, kurie nusipelnė tos taurės labiau nei aš. Aš galvojau apie juos.
– Iškovojote ne tik taurę, bet ir kelialapį į kito sezono Europos lygos atranką, kiek tai prideda džiaugsmo?
– Tai neįtikėtinai svarbu klubui, nėra žodžių, kurie tai apibūdintų. Mes nesame dideli dėl to, kad laimėjome šiandien. Ne. Mes turime augti. Turime suprasti, kad šiandien žengėme žingsnį didesnį nei mūsų kojos yra pajėgios žengti.
Tačiau penkerių metų senumo klubas nėra įkurtas tam, kad laimėtų tik vieną taurę. Žingsnis po žingsnio mes turime augti, kovoti dėl aukštų pozicijų A lygoje. Tam mes ir ruošiamės.
Na, šiandien turime kažkiek atšvęsti (šypsosi). O tada – ruoštis A lygos rungtynėms su Vilniaus „Riteriais“. Po šiandienos kitos rungtynės man yra svarbiausios.
