Antradienio vakarą Birštone E.Jankauskas su savo štabo nariais LFF trenerių tarybai pristatė 2017-ųjų metų ataskaitą
Kiek anksčiau treneris bendravo su 15min ir pasidalijo mintis apie pirmus dvejus metus stovint prie komandos vairo, didžiausius iššūkius, su kuriais teko susidurti bei prasitarė, kad ir toliau nori likti pareigose, kadangi savojo darbo dar nebaigė.
Nenoriu tiesiog imti ir pasitraukti viduryje proceso. Tos nesėkmės neturėtų mūsų išmušti iš kelio.
Per šešiolika pirmųjų rungtynių E.Jankauskas iškovojo dvi pergales, keturis kartus sužaidė lygiosiomis ir patyrė 10 pralaimėjimų. Jei strategas išsilaikys poste ir iki kito atrankos ciklo pabaigos, netenka abejoti, kad visų laikų daugiausiai rungtynių Lietuvos rinktinei vadovavusių trenerių sąraše E.Jankausko pavardė atsidurtų iš karto už legendinių Algimanto Liubinsko ir Benjamino Zelkevičiaus.
Bet pirmiausia E.Jankausko darbų tęstinumą turi dar palaiminti LFF Vykdomasis komitetas, nors tai, panašu, gali būti tik formalumas, kadangi tiek naujasis federacijos prezidentas Tomas Danilevičius, tiek generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas jau užsiminė, jog yra patenkinti trenerio darbu.
– Po paskutinių atrankos rungtynių su Anglija teigėte, jog skubotų sprendimų dėl ateities daryti nenorite. Sakėte, jog sugrįšite namo, viską apgalvosite, pasižiūrėsite į sutartį su LFF. Ar ilgai svarstėte? – pradėjome pokalbį su E.Jankausku.
– Jei atvirai, tai visiškai nesvarsčiau. Žinau, kad įdirbis, kurį mes padarėme, yra didžiulis. Taip, rezultatai, kuriuos turime šiandien, netenkina nei mūsų, nei plačiosios visuomenės. Bet tai yra proceso dalis, nesėkmės – žingsniai į sėkmę. Bent jau to tikiuosi. Stebuklų šiais laikais futbole nebūna. Ciklo pradžioje gal kiek buvo kilusi euforija. Nemanau, kad ne be pagrindo, bet visgi vėliau viskas stojo į vietas. Atrankos pabaiga nebuvo tokia, kokios norėtume, bet aš nenoriu pasiduoti. Nenoriu tiesiog imti ir pasitraukti viduryje proceso. Tos nesėkmės neturėtų mūsų išmušti iš kelio.
– Kas buvo tie dalykai, kurie nusvėrė, kad nusprendėte ir toliau likti rinktinėje? Tai buvo jūsų sprendimas, ar tarėtės su savo asistentais?
– Visų pirma, mano sutartis su federacija galioja dar vieną ciklą. Kita vertus, mano apsisprendimas gali ir nieko nereikšti, nes viską sprendžia LFF Vykdomasis komitetas.
Dėl trenerių štabo? Aš matau, kad visi jie yra kupini entuziazmo ir idėjų, mes matome kryptį ir puikiai suprantame, ko mums trūksta.
Ačiū federacijai, kuri leidžia dirbti ir įsiklauso į skaičius, kuriuos mes galime pagrįsti. Intensyvumas, greitis, rungtynėse nubėgtas atstumas – tai tik keli dalykai, bet jie futbole labai daug reiškia. Žinoma, yra ir kitų aspektų, kurie jau yra akivaizdūs ir plačiajai publikai – kaip technikos ar greičio stoka.
Bet mes matome kryptis, žinome, ko mums trūksta, ir žaidėjai tai puikiai supranta. Tikiu, kad jie į tai atkreips dar daugiau dėmesio – pirmiausia treniruotėse ir klubuose, kur dirba kiekvieną dieną. Kad galėtume ne tik garbingai kovoti bei priešintis, bet ir siekti rezultato, mums pirmiausia reikia suprasti, ko labiausiai trūksta.
| Vieta | Komanda | R | + | = | - | Įvarčiai | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 |  Anglija |
10 | 8 | 2 | 0 | 18:3 | 26 |
| 2 |  Slovakija |
10 | 6 | 0 | 4 | 17:7 | 18 |
| 3 |  Škotija |
10 | 5 | 3 | 2 | 17:12 | 18 |
| 4 |  Slovėnija |
10 | 4 | 3 | 3 | 12:7 | 15 |
| 5 |  Lietuva |
10 | 1 | 3 | 6 | 7:20 | 6 |
| 6 |  Malta |
10 | 0 | 1 | 9 | 3:25 | 1 |
– Kodėl antri metai prie komandos vairo buvo sunkesni nei pirmieji? Ar bandėte sau atsakyti į šį klausimą?
– Nemanau, kad antrieji metai buvo sunkesni. Jeigu žiūrėsime tik į rezultatus, tuomet taip, tačiau kartais jie ne viską atspindi. Pirmajame rate kai kurie priešininkai mūsų galbūt neįvertino, antrajame jau buvo viskas kitaip. Tai žinau ne tik iš rezultatų, rungtynių ar jų eigos, bet ir iš bendravimo su varžovų treneriais.
Kita vertus, kiekvienose rungtynėse į savo žaidimą mes stengėmės įnešti kai ką naujo, o tokiems dalykams reikia laiko, tęstinumo. Tai yra labai sunku padaryti turint vienerias rungtynes per du mėnesius. Bet taip jau yra.
Mūsų žaidėjai yra labai žingeidūs ir puikiai viską supranta, jautriai reaguoja į nesėkmes.
Turime puikią vidinę atmosferą, labai gerą mikroklimatą, supratingus žaidėjus. Mūsų žaidėjai yra labai žingeidūs ir puikiai viską supranta, jautriai reaguoja į nesėkmes.
Jeigu aš matyčiau, kad jiems yra tas pats – sužaidė gerai ar blogai – tada reiktų kelti klausimus tiek jiems, tiek sau. Bet nė vienerių rungtynių mes nepralošėme apatiškai. Buvo klaidų, neteisingų sprendimų, bet nė viename mače nemačiau abejingumo. Čia žaidėjams pretenzijų absoliučiai neturiu jokių.
– Kas per šį dvejų metų laikotarpį jus džiugino labiausiai? Galite palyginti, kuris vaidmuo jums yra sunkesnis – rinktinės futbolininko ar trenerio?
– Neabejotinai sunkiau yra būnant treneriu, nes tu pirmiausia atsakai už visą komandą, pasiruošimą, mikroklimatą. Šis darbas yra žymiai sudėtingesnis, reikalauja daugiau energijos, kuri degina visai kitas ląsteles. Kai išsikrauni bėgiodamas ir išprakaituodamas yra vienaip, kai pralaimi stovėdamas šalia aikštės, emocinis nuovargis yra žymiai didesnis.
Kas labiausiai džiugino? Procesas. Aš matau, jog darbas nenueina veltui. Taip, lengviausia pasakyti, jog rezultato nėra ir viskas yra blogai. Pasakysiu kitaip – net kai buvo rezultatai, irgi ne viskas buvo gerai.
Bet aš matau komandos atsidavimą, norą treniruotėse, degančias akis. O tuomet susiduriame su realybe, kuri mums neleidžia priešintis tokiems pavojingiems varžovams, kokie yra anglai, škotai ar slovakai. Tai slegia psichologiškai.
– Kurios ciklo rungtynės, jūsų akimis, buvo prasčiausios ir kurios pavyko labiausiai?
– Žvelgiant iš profesionalaus taško, manyčiau, kad geriausias buvo mačas su slovakais namuose (1:2 – aut. past.). Nors mes jas ir pralaimėjome, bet labai gerai kontroliavome kamuolį, puikiai išeidavome į atakas, susikūrėme nemažai progų. Šios rungtynės tikrai buvo turiningos.
Prasčiausios? Turbūt, tai buvo mačas Slovakijoje (0:4 – aut. past.). Tai atspindi ir rezultatas. Taip pat labai nuvylė rungtynės Maltoje. Mes privalėjome ten laimėti. Tai buvo dvikovos, kurios labai mums nepavyko.
| Treneris | R. | + | = | - | Įvarčiai | % |
| A.Liubinskas | 79 | 24 | 14 | 40 | 83:113 | 0,41 |
| B.Zelkevičius | 58 | 19 | 12 | 27 | 76:97 | 0,43 |
| I.Pankratjevas | 21 | 5 | 5 | 11 | 14:31 | 0,36 |
| K.Latoža | 18 | 5 | 4 | 9 | 15:24 | 0,39 |
| R.Žutautas | 16 | 4 | 3 | 9 | 11:22 | 0,34 |
| C.Laszlo (Vengrija) | 16 | 2 | 4 | 10 | 12:28 | 0,25 |
| E.Jankauskas | 16 | 2 | 4 | 10 | 10:29 | 0,25 |
| J.Couceiro (Portugalija) | 15 | 6 | 3 | 6 | 17:15 | 0,50 |
| R.Marcinkus | 15 | 4 | 4 | 7 | 19:39 | 0,40 |
| S.Stankus | 11 | 2 | 1 | 8 | 9:21 | 0,23 |
– Ko Lietuvos futbolui trūksta labiausiai?
– (Giliai atsidūsta). Sunkus klausimas... Pirmiausia kyla daug klausimų, kodėl mes neparuošiame žaidėjų, reikalingų geroms komandoms iš stiprių Europos lygų. Anksčiau turėjome bent jau Rusijos lygą, daugiau žaidėjų rungtyniavo Lenkijoje, turėjome ir tokių, kurie žaidė Italijoje, Vokietijoje. Dabar jų nebeliko ir turime atsakyti į klausimą „Kodėl?“.
Galiausiai tai labai skaudžiai atsiliepia ir rinktinei. Stebuklų tikrai nebus, jei mes neturime elementarių sąlygų, nėra jaunimo konkurencingų pirmenybių, mažai žaidėjų ateina į A lygą. Mes tiesiog neparengiame žaidėjų. Kodėl taip yra? Čia jau reikia gilintis, daryti išvadas ir daug ką keisti.
Bet pirmiausia, privalome pradėti nuo sąlygų. Daug metų apie tai kalbame, bet niekas nesikeičia. Negali būti taip, kad „Sportimos“ manieže vienu metu žaidžia 150 vaikų. Būtų neteisinga, jeigu tokiomis sąlygomis mes pradėtume „kepti“ žaidėjus vieną po kito. Tada kitos šalys žiūrėtų į mus ir stebėtųsi, kaip turėdami vienu metu tiek žmonių aikštėje jie sugeba pasiekti tokius rezultatus. Bet taip nenutinka, rezultatų nėra. Kokybė futbolo treniruotėse yra kur kas svarbesnė už kiekybę. Norėtųsi futbolui oresnių sąlygų.
Kitas labai svarbus dalykas – reikia, kad vaikai matytų ateitį, norėtų papulti mažiausiai į A lygos komandą. Mums reikia kur kas daugiau pavyzdžių, nes dabar to tikrai neužtenka.
– Ar per šį ciklą likote patenkintas savo trenerių štabu, o galbūt ateinančiais metais jame galime matyti kokių nors naujovių?
– Nesame patenkinti savimi. Nė vienas. Ir pradėti norėčiau nuo savęs. Norėdamas būti nepatenkintas kitu, pirmiausia turi būti bent jau patenkintas savimi. O taip tikrai nėra. Neprisimenu savo karjeroje tokio atvejo, kad būčiau patenkintas savimi. Noras daryti dalykus vis geriau ir geriau veda tave į priekį, verčia tobulėti.
Ar bus štabe naujų asmenų? Šis klausimas dar ankstokas. Pirmiausia reiktų sulaukti LFF Vykdomojo komiteto sprendimo. Tik tuomet galėsime kalbėti apie ateinantį ciklą.
– Jei grįšime į tuos laikus prieš dvejus metus, kai formavote savo komandą. Galite papasakoti, kodėl būtent šiuos žmonės (Igorį Moriną, Roką Garastą, Marių Babravičių, Audrių Ramoną) į vieną ar kitą poziciją rinkotės?
– Pasakysiu paprastai. Trenerių štabas yra grandis, kuri pralenkė mano lūkesčius. Tokio atsidavimo ir profesionalumo aš tikrai nesitikėjau. Prieš pasirinkdamas juos, girdėjau visokių abejonių, kad asistentai yra per jauni, neturi patirties. Tačiau patirtis ir kaupiama tik tokiame lygyje. Visi jie turi nepaprastai daug galimybių kiekvieną dieną būti futbole ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Trenerių štabas yra grandis, kuri pralenkė mano lūkesčius. Tokio atsidavimo ir profesionalumo aš tikrai nesitikėjau.
Audrius Ramonas labai sėkmingai dirba Marijampolės „Sūduvoje“, yra žingeidus ir naujovėmis besidomintis vartininkų treneris. Rokas jau kuris laikas treniruoja akademijos jaunimą, Marius – išvis savo darbo fanatikas. Šia grandimi aš esu labai patenkintas.
Patirtis? Šis ciklas mums davė daug patirties, kurią mes pasiliksime ir panaudosime ateityje, kai kuriuos dalykus gal atmesime, bet tikrai viską išsigryninsime, kas mums tinka, o kas ne.
Pripažįstame, kad klaidų padarėme. Galbūt žaidėjų selekcijoje, galbūt pasirengime. Visus šiuos dalykus mes peržvelgsime, įvertinsime ir padarysime išvadas.
Taip pat norėčiau paminėti administracijos korpuso narius – jie viso ciklo metu dirbo labai gerai.
– Trumpai užsiminėte apie klaidas pasirenkant žaidėjus. Ovidijus Verbickas gana solidžiai sužaidė paskutinį atrankos mačą su anglais. Nesigailite, kad jam tokio šanso šiame cikle nesuteikėte anksčiau? Ar yra daugiau „nečiupinėtų“ A lygos futbolininkų, kuriuos norėtumėte išmėginti rinktinėje?
– Kai tu turi rungtynes ar dvejas per du mėnesius, drastiškų keitimų stengiesi išvengti. Kalbant apie A lygos žaidėjus, mes tikrai norime išbandyti jų kuo daugiau. Vienu metu aš ketinau į rinktinę kviesti net dvidešimtmetį. Nenorėčiau minėti jo pavardės, bet tuo metu aplinkybės mus vertė tai daryti. Visgi galiausiai atsižvelgėme į jaunimo (iki 21 metų) rinktinės interesus.
Sutinku, jog kai kuriems žaidėjams kai kada tų galimybių galėjome suteikti ir daugiau, tačiau paprastai futbolininkus rinkdavomės pagal priešininką, su kuriuo mums tekdavo žaisti.
Supraskite, kad jei rinktinės treneris į aikštę leis žaidėją, kuris net negauna šanso A lygoje, klausimų kils visiems.
Kalbant apie minėtą O.Verbicką, pastaruoju metu jis dažnai nepatenka net į „Sūduvos“ starto vienuoliktuką, o jam teko žaisti su anglais. Supraskite, kad jei rinktinės treneris į aikštę leis žaidėją, kuris net negauna šanso A lygoje, klausimų kils visiems. Taip, tai nėra lemiamas faktorius, bet kiekvienas sprendimas turi būti pamatuotas. Sudėties tikrai nedėliojame jau iš karto turėdami vienokį ar kitokį pasiteisinimą. Žaidžia tie, kurie tą dieną yra geriausiai pasiruošę.
Tikiu, kad dar turime ir nepatikrintų žaidėjų. Pavyzdžiui, Karolis Laukžemis. Aš į jį žiūriu ir labai norėčiau išbandyti. Kol kas tokios galimybės neturėjau, bet žinau, kad tai tikrai nutiks.
Taip pat turime neblogo jaunimo. Stebėjau jaunimo rungtynes su lenkais ir toje komandoje pamačiau keletą įdomių žaidėjų, kurie jau dabar yra pasiruošę rinktinei. Bet norėtųsi, kad tos vienos gerai sužaistos rungtynės nebūtų atsitiktinumas. Nesinorėtų, kad vėl sugrįžus į Lietuvos čempionatą entuziazmus nublėstų. O taip nutinka dažnai.
– Neseniai viešėjote Edinburge ir iš arti stebėjote Škotijos sostinės derbį, kuriame dalyvavo ir du rinktinės žaidėjai Vykintas Slivka bei Deivydas Matulevičius. Ką pamatėte? Ar abu žaidėjai yra patenkinti Edinburge?
– Tokios išvykos man būna skausmingos. Jau nekalbant apie dalykus, kurie vyksta aikštėje. Pamatai, jog visas miestas gyvena futbolu, žmonės beprotiškai serga, palaiko ir kalba vien apie rungtynes. Man labai gaila, kad mūsų žmonės neturi galimybės to patirti, negali pamatyti šio spektaklio.
Man labai gaila, kad mūsų žmonės neturi galimybės to patirti, negali pamatyti šio spektaklio.
Pats mačas savo intensyvumu buvo labai įsimintinas. Galbūt iš techninės pusės tai nebuvo superpasirodymas, bet greitis buvo įspūdingas.
Kalbant apie mūsų žaidėjus, svarbiausia, jog jie yra gerame klube. Žinoma, ten nebus lengva. Jau vien faktas, kad jie ne visada patenka į startinę sudėtį, yra iškalbingas. Bet šalia yra kvalifikuoti komandos draugai ir tai yra puiki terpė tobulėti. Kai kiekvieną dieną tu treniruotėse esi tarp gerų žaidėjų, automatiškai tampi geresnis.
– Labai nedaug trūko, jog kitąmet startuojančiame Tautų taurės turnyre būtume patekę į D divizioną ir galėjome turėti įdomų papildomą šansą pakovoti dėl istorinio kelialapio į Europos čempionatą. Neapmaudu dėl to, ar šiandien mes dar turim žiūrėt į visa tai iš kitos pusės, nes mums kur kas svarbiau žaisti kuo daugiau rungtynių su pajėgesniais priešininkais?
– Manau, kad mums yra svarbu žaisti su stipriais varžovais. Esame tokiame etape, kai galbūt verta aukoti rezultatus. Taip, mes turime daugiau šansų įveikti Latviją ar San Mariną, nei Albaniją, Rumuniją ar Makedoniją, bet lygį pakelsime tik žaisdami su geresniais už save.
Ir tokių rungtynių turėtų būti kuo daugiau. Taip, pralaimėti yra labai skaudu, niekas to nemėgsta, bet futbolininkui nėra nieko geriau nei sužaisti prieš stiprią komandą.
– Ar labai apmaudu, jog nepavyko šiais metais sužaisti dar vienų draugiškų rungtynių su Iranu?
– Kiek aš žinau, iraniečių pasiūlymas buvo miglotas. Sąlygos tam nėra parankios. Žaisti ant sintetinės dangos varžovai nenorėjo, o ant žolės klampoti neturime kur. Vienintelis variantas – Marijampolė, bet nežinau, kiek naudos duotų rungtynės tokiomis sąlygomis.
– Paskutines draugiškas rungtynes Lietuvoje rinktinė žaidė prieš šešerius metus su Armėnija (3:0). Ar tai yra normalu?
– Aišku, kad nenormalu. Mes stengiamės ir ieškome galimybių. Buvo keletas variantų sužaisti draugiškas rungtynes kitoje šalyje, bet faktu visas šis sumanymas nevirto.
Čia turime pasitempti ir rasti ne tik priešininką, bet ir vietą, kur sužaisti, nes Lietuvoje rungtyniauti galimybių neturime. Atvažiuoti ir ant to „kilimo“ rizikuoti savo žaidėjų sveikata niekas nenori.
– Galbūt jau pradėjote dėlioti ateinančių metų planą? Kokie jie bus nacionalinei komandai iki rudens, kai prasidės atrankos ir Tautų taurės varžybos?
– Dar iki to laiko turėsime Baltijos taurės turnyrą, taip pat yra keletas pasiūlymų dėl draugiškų rungtynių kovo mėnesį. Tikiuosi, jog artimiausiu metu situacija taps konkretesnė.
