Į treniruočių stovyklą Lietuvos futbolininkai susirinko pirmadienį, tačiau visi vienu ritmu sportuos tik nuo trečiadienio. Tai lėmė nevienodas žaidėjų krūvis klubuose: vieni paskutines rungtynes žaidė prieš keletą savaičių, kiti – dar sekmadienį, kai Marijampolėje susitiko „Sūduva“ ir Vilniaus „Žalgiris“.
„Aišku, jų atsistatymo lygis skirtingas, tačiau mes bandome tai subalansuoti. Treniruočių krūviai didžiausią rungtynių naštą turintiems žaidėjams yra mažinami“, – pasakojo E.Jankauskas.
Treneris tikino, kad serbus gerbia, tačiau jokiu būdu jų nebijo. 15min paklaustas, kokios reikia dienos, kad kukli Lietuvos rinktinė pasiektų teigiamą rezultatą prieš pasaulio čempionato dalyvius, E.Jankauskas nusijuokė: „Reikia geros dienos. Tikiu, kad, kaip bebūtų, mes galime kompensuoti savo techninius, fizinius trūkumus dideliu atsidavimu. Čia yra mūsų galimybė. Jei nebūsime kaip kumštis...
Mes visuose taktiniuose, techniniuose komponentuose nusileidžiame ir nėra gėdos tą pripažinti, tačiau žinau, kur gali būti tas raktas – tai vienybė, atsidavimas. Tikiu, kad, remdamiesi šituo pagrindu, pasieksime rezultatą.“
Mes visuose taktiniuose, techniniuose komponentuose nusileidžiame ir nėra gėdos tą pripažinti, tačiau žinau, kur gali būti tas raktas – tai vienybė, atsidavimas
Lietuvos rinktinės treneriui žaidėjų pasirinkimas niekada nebuvo pats maloniausias darbas, nes futbolininkų lietuvių tiesiog nėra tiek, kiek kitose šalyse, kai, iškritus vienam, į jų vietą galima pastatyti dar keturis.
Šįkart E.Jankausko galvos skausmas – puolėjai. Prieš pat rinktinių pertrauką traumą patyrė Lukas Spalvis, dar anksčiau iš rikiuotės iškrito Karolis Laukžemis, o Nerijus Valskis prie nacionalinės komandos neprisijungė dėl nesutampančio tvarkaraščio.
„Deja, bet, jei jau paklausėte, tai reikia pripažinti, kad esame nukraujavę atakoje, nėra mūsų dviejų puolėjų, tačiau ieškosim išeičių, ieškosim kitų kelių prie varžovų vartų. Neturim nei vieno aukšto puolėjo, todėl versimės tais mažesniais, judresniais“, – problemų neslėpė Lietuvos rinktinės treneris.
– Kokį įspūdį palieka jaunieji žaidėjai kaip Justas Lasickas ar Danielis Romanovskis? Kokios jų galimybės žaisti?
– Jie čia yra, nes, manau, jie verti čia būti. Jų galimybės – tokios pačios kaip ir kitų žaidėjų. Tikrai nežiūrime į amžių, tai jokios įtakos neturi. Yra ir tokių futbolininkų, kuriems – virš 35-rių, tačiau renkamės tuos, kurie, mūsų manymu, gali duoti daugiausiai naudos.
– Dažnai silpnųjų komandų šansas būna standartinės situacijos, tačiau Lietuvos rinktinė jas išnaudoja retai. Kokios to priežastys?
– Tam, kad pelnytum įvartį po standarto, visų pirma reikia gerai pristatyti kamuolį, reikia agresijos, ūgio, atakuoti kamuolius. Taip, mes senokai neįmušėme po standarto, bet, iš kitos pusės, pakeitę schemą, senokai ir praleidome, išskyrus tą įvartį su latviais, kur, manau, neturėjo įtakos jokia schema. Individualios klaidos kartais mus klaidina, nes tada galvojam, kad kalta kažkokia schema. Jei kalbame apie gynybą nuo standartų, tai yra individuali atsakomybė, agresyvumas, o atakoje savybės – tos pačios. Turi būti agresyvus, nebijoti skausmo, nes jis gali būti. Visi žaidėjai nori sužaisti į kamuolį, yra dvikovos, yra kietas žaidimas.
– Jums, tikriausiai, su kiekvienu „Žalgirio“ ir „Sūduvos“ peržengtu barjeru Europoje, kaip rinktinės treneriui, širdis dainavo?
– Žinoma, kaip ir bet kuriam Lietuvos futbolo gerbėjui. Aš džiaugiuosi, kad šie metai mūsų klubams buvo tikrai sėkmingi. Aišku, to džiaugsmo būtų daugiau, jei mes turėtume daugiau lietuvių aikštėje, kurie tą patirtį galėtų įsidėti į savo taupykles. Tačiau tai buvo džiugūs metai, aš žinau, kaip svarbu yra tarptautinės rungtynės, o ypač – sėkmingos.
– Ar yra kas nors be patirties, ką būtų galima atsinešti į rinktinę iš tų europinių rungtynių?
– Aš manau, kad į žodį „patirtis“ susideda daug: pasitikėjimas savimi, tribūnų baimės atsikratymas, susitvarkymas su įtampa, kuri tikrai yra ir žaidžiant Lietuvos čempionate ir papuolant į tokius stadionus, kaip „Celtic Park“. Kai praeini per tokį egzaminą, esi pilnesnis žaidėjas, žaidėjas, kurį sunkiau išmušti iš vėžių, kuris pats turi daugiau galimybių atakuoti, nebijoti. Nes net ir pralaimėtos dvikovos palieka daug patirties.
– Koks yra Lietuvos rinktinės tikslas Tautų lygoje? Ar progresas, ar rezultatas, ar išbandymas jaunimo?
– Visa tai, ką jūs pasakėt (juokiasi).
– Kalbama, kad rudenį rinktinė žaidžia geriau, dabar visos šešerios rungtynės vyks rudenį. Gali būti koziris?
– Jei atvirai, netikiu, kad nuo metų laikų priklauso mūsų sėkmė. Ir nenorėčiau tuo tikėti. Aš noriu tikėti, kad sėkmė priklauso tik nuo mūsų. Ne nuo metų laiko, ne nuo stadiono dangos, ne nuo žiūrovų skaičiaus, ne nuo valandos, kada rungtynės žaidžiamos, o nuo mūsų atsinešimo į darbą, tikėjimo, pasitikėjimo vienas kitu.
