Pajamų iš TV teisių reikšmė šiuolaikiniame futbole
„Delloite“ audito kompanija kasmet suskaičiuoja stipriausių pasaulio futbolo klubų pajamas ir paskelbia 20 turtingiausiųjų. Panagrinėjus šiuos duomenis nuo 2003-04 iki 2011-12 sezono, galime atkreipti dėmesį į tai, kad statistinio autsaiderio pajamos augo tik dėl pajamų iš TV teisių pardavimo, o statistinio lyderio pajamos augo visose kategorijose ir ypač didelių pajamų buvo susilaukta iš rėmėjų.
| Pajamų šaltinis | Statistinio autsaiderio pajamų kaita | Statistinio lyderio pajamų kaita | Vidutinė pajamų kaita |
| Rungtynių dienos* | -11% | 37% | 36% |
| Iš rėmėjų | -21% | 92% | 98% |
| Iš TV teisių | 53% | 48% | 51% |
| Visos | 37% | 98% | 64% |
* Rungtynių dienos – pajamos gautos už bilietus, atributikos, užkandžių ir kitų prekių pardavimus stadione
Norėdami į tai pažvelgti kiek moksliškiau, pasiremsime „Robin Hood“ indeksu – jį gana paprasta suprasti. „Robin Huod“ indeksas parodo, kiek pajamų daugiau nei vidurkis sugeneruojantys futbolo klubai turėtų atiduoti mažiau nei vidurkis uždirbantiems klubams, kad visi turėtų vienodas pajamas. Kuo gautas procentas mažesnis, tuo atskirtis tarp turtingųjų futbolo klubų (daugiau nei vidurkis) ir vargingų (mažiau nei vidurkis) mažesnė. Kuo skaičius didesnis, didesnis ir atotrūkis.
Taip pat skaitykite: Poilsio profesionaliame futbole reikšmė: kodėl Anglija nelaimi pasaulio čempionato?
Diagramoje galime atkreipti dėmesį į pajamas iš TV teisių. 2003-04 m. šis pajamų šaltinis buvo padalijamas netolygiausiai ir skatino atotrūkį tarp turtingųjų ir vargingųjų komandų, o 2011-12 m. tai buvo labiausiai konkurencingumą skatinęs rodiklis.
Diagramą galima paaiškinti paprastai. Rungtynių dienos pajamos atotrūkį didina, nes geriausi pasaulio futbolo klubai turi didelius stadionus, daugybę gerbėjų, kurių daugelis nori stebėti rungtynes stadione ir jie gali bilietus parduoti brangiau. Didieji futbolo klubai taip pat privilioja solidesnius rėmėjus, tad tikėtis daugiau konkurencijos šioje vietoje irgi neverta.
Taigi visos šiuolaikinio futbolo viltys nukreiptos į protingai paskirstomas pajamas iš TV teisių, kas iš esmės ir nulemia nacionalinės lygos finansinę sėkmę. Didesnės pajamos iš TV teisių leidžia klubams augti, taip pritraukiant ir turtingesnius rėmėjus, tuo pačiu skatina didėti rungtynių dienos pajamas.
Skirtingi TV teisių pardavimo modeliai
Žemiau esančioje lentelėje galite atkreipti dėmesį, kaip pajamos iš TV teisių padalijamos skirtingose valstybėse*.
| Valstybė | Nemokama TV | Mokama TV | Mokamos už žiūrėjimą TV teisės | Tarptautinės TV teisės |
| Anglija | 50% paskirstoma lygiomis dalimis 25% priklausomai nuo sportinio rezultato 25% priklausomai nuo filmuotų rungtynių kiekio |
100% lygiomis dalimis | ||
| Prancūzija | 50% lygiomis dalimis 30% priklausomai nuo sportinio rezultato 20% priklausomai nuo filmuotų rungtynių kiekio |
|||
| Vokietija | 50% lygiomis dalimis 50% prikl. nuo sportinio rez. |
67% namų komandai 33% išvykų komandai |
50% lygiomis dalimis 50% prikl. nuo sportinio rez. |
|
| Italija | 40% lygiomis dalimis 30% priklausomai nuo sportinio rezultato 30% priklausomai nuo sirgalių pasiskirstymo |
|||
| Ispanija | TV teises kiekvienas klubas parduoda pats individualiai | |||
* – Dėl gausybės šaltinių ir skirtingų autorių per kelis metus pateiktos informacijos lentelėje gali būti smulkių netikslumų.
Kaip matome, išsiskiria Ispanijos TV teisių pardavimo modelis – teises parduoda patys futbolo klubai. Kitose šalyse jos parduodamos daugiau ar mažiau kolektyviai ir pajamos padalinamos pagal įvairius klubų pasiekimus ir kitus faktorius.
Vokietijoje pajamos paskirstomos labai tolygiai, tačiau jos yra 2-5 kartus mažesnės nei tokio pačio rango futbolo klubų kitų nacionalinių čempionatų pirmenybėse. Italijoje kontrastas kur kas akivaizdesnis – pačios stipriausios komandos gauna daugiau pajamų iš TV teisių net už Anglijos ekipas. Įdomiausia situacija, be abejo, yra Ispanijoje, kur „Barcelona“ ir „Real“ 2013-2014 metų sezone uždirbo apie 140 mln. euru iš TV teisų, kai tuo tarpu trečias Ispanijos lygos klubas negavo nei 48 mln. eurų, o paskutinis – vos 12 mln. eurų. Anglijoje tuo tarpu visi klubai išsirikiavo 46-73 mln. eurų diapazone.
Taigi daugelis Anglijos klubų uždirbo 2-5 kartus daugiau nei jų tiesioginiai oponentai pagal rangą kituose čempionatuose, išimtis tik du Ispanijos grandai ir trys Italijos lygos komandos. Svarbu paminėti, kad šiemet Anglijoje įsigaliojusi nauja TV teisių pardavimo sutartis garantuoja kiekvienam „Premier“ lygos klubui dar po 20-35 mln. eurų papildomų pajamų iš TV teisių.
Šiuo metu Anglijos lyga apskritai sukaupia 2-3 kartus daugiau pajamų nei bet koks kitas nacionalinis čempionatas.
Užsienio žurnalistai labai primityviai paskaičiavo elitinių Europos futbolo lygų pajamų iš TV teisių pasiskirstymo solidarumą. Jie tiesiog padalijo daugiausiai pinigų iš TV teisių gaunančio klubo sumą iš mažiausiai gaunančio sumos:
Anglijos „Premier“ lyga – 1,54
Vokietijos Bundeslyga – 2
Prancūzijos „Ligue 1” – 3,51
Italijos „Serie A“ – 10
Ispanijos „Primera“ – 12,5
Neįmanoma kalbėti apie konkurencijos lygoje skatinimą, kai dvi lygos komandos uždirba 4–12,5 kartų didesnes pajamas nei jų tiesioginiai konkurentai. Kur kas geresnį vaizdą susidarome pasiremdami Lorenzo kreive, aiškiai pamatome, kokią pajamų dali sugeneruoja kiekvienas klubas.
Lorenzo kreivė rodo, solidariausiai pajamos paskirstomos EPL ir Bundeslygoje, o trečioje vietoje – „Serie A“. Netolygiausias pasiskirstymas yra Ispanijos „Primeroje“, kur dvi komandos uždirba net 42 proc. visiems klubams tenkančių pajamų. Likusios Ispanijos aukščiausios lygos komandos išsidalija vos po 2-8 proc. pajamų, kai tuo tarpu Anglijoje absoliučiai kiekvienas klubas pasidalija po 3-5 proc. pajamų vien iš TV teisių.
Šioje diagramoje galime matyti stipriausių nacionalinių čempionatų pajamas iš TV teisių. Galime atkreipti dėmesį į tai, kad „Premier“ lyga įveikia savo konkurentus pagal pajamas iš užsienio transliuotojų.
Anglai jau 2013-2014 m. gaudavo daugiau pajamų iš užsienio TV kanalų nei kitos 4 lygos kartu sudėjus. 2015-2016 sezone įsigaliojus naujai TV teisių pardavimo sutarčiai, „Premier“ lygos pajamų kiekis iš tarptautinių TV teisių yra daugiau nei dukart didesnis nei kitų keturių lygų kartu sudėjus.
Neįmanoma kalbėti apie konkurencijos lygoje skatinimą, kai dvi lygos komandos uždirba 4–12,5 kartų didesnes pajamas nei jų tiesioginiai konkurentai.
Šiuo metu Anglijos lyga apskritai sukaupia 2-3 kartus daugiau pajamų nei bet koks kitas nacionalinis čempionatas. Galime daryti išvadą, kad kolektyvinis TV teisių pardavimas ir solidarus jų pasidalinimas nulemia finansinę Anglijos „Premier“ lygos sėkmę, kadangi leidžia stiprėti visiems 20 klubų.
Anglijos ir Ispanijos nacinalinių čempionatų palyginimas
Toliau aiškinamės TV teisių įtaką klubų rezultatams, peržvelgdami 2008-2009–2012-2013 sezonų rezultatus Ispanijos ir Anglijos lygose. Kuo mažesnį skaičių gauname, tuo lyga yra konkurencingesnė.
Šioje diagramoje matote vidutines penkių „Primeros“ ir „Premier“ lygų sezonų konkurencingo balanso reikšmes. Iš jų galime pastebėti, kad „Premier“ lygoje kur kas didesnė konkurencija pastebima tarp pirmojo penketuko (1-5) ir pirmojo dešimtuko (1-10) komandų, o Ispanija dominuoja likusiuose intervaluose. „Primera“ yra konkurencingesnė ir visame intervale tarp pirmosios ir paskutinės lygos komandų (1-20) – tai patvirtina kelis ankščiau skaitytus mokslinius straipsnius, kurie taip pat Ispanijoje įžvelgė didesnę konkurenciją.
Nors iš esmės „Primera“ yra konkurencingesnė už „Premier“ lygą, bet tik todėl, kad 6-20 vietas užimančios komandos yra labai apylygės.
Visgi, didesnį dėmesį kreipiu į tuos intervalus, kuriuose dominuoja Anglijos lyga, nes paprastai žiūrovui yra įdomiau, kai kova vyksta tarp pirmo penketuko ar pirmo dešimtuko komandų nei tarp antrojo ešelono klubų. Ypač įdomu stebėti pirmųjų penkių komandų kovas, kuriose sprendžiasi čempionato nugalėtojas. Penktąją vietą užėmusi komanda turi tenkintis patekimu į Europos lygą, o pirmos keturios iškovoja teisę varžytis Čempionų lygoje. Būtent Anglijoje šiame intervale (1-5) gautas rodiklis (4,64) buvo kone dvigubai mažesnis nei Ispanijoje (8,76). Tai reiškia, kad tarp penkių pirmųjų Anglijos komandų vyksta kur kas įtemptesnė kova.
„Primeroje“ dėl nugalėtojų titulo metai iš metų varžosi „Barca“ su „Real“ ir tik praėjusį sezoną juos nurungė iššovęs „Atletico“. Likusios pirmosios lentelės pusės ekipos dažnai keičiasi. Tokios ekipos kaip „Valencia“, „Villarreal“, Bilbao „Athletic“ ar San Sebastiano „Real Sociedad“ pastaraisiais metais sugebėdavo užkopti į aukštesnes pozicijas, tačiau patekusios į Europos turnyrus, bet negavusios papildomų pajamų už užimtas vietas „Primeroje“, todėl negalėjusios rimčiau pasistiprinti, kitą sezoną dažnai tiesiog neatlaikydavo dviejų turnyrų tempo ir metus baigdavo kur kas blogesnėse pozicijose.
Galime teigti, jog Ispanijos čempionato rezultatams atsiliepia netolygus TV teisių pasiskirstymas. Nors iš esmės „Primera“ yra konkurencingesnė už „Premier“ lygą, bet tik todėl, kad 6-20 vietas užimančios komandos yra labai apylygės. Tuo tarpu netolygus pajamų paskirstymas tarp pirmų penkių klubų nulemia didelę atskirtį tarp grandų ir likusiųjų.
Ištyrę klubų populiarumą pagal Anglijos ir Ispanijos futbolo klubų originalius „Facebook“ puslapius, matome skirtingas populiarumo tendencijas (duomenys surinkti 2014-03-08).
Net 95,5 proc. visų gerbėjų „Facebook“ pasidalina du Ispanijos klubai, kai tuo tarpu „Premier“ lygoje į 95,5 proc. ribą „sutelpa“ 8 klubai. Tai, kas prasideda nuo TV teisių pajamų pasidalinimo, vėliau atsiliepia komandų rezultatams, jų populiarumui. Tolygiau paskirstomos lėšos leidžia augti visiems klubams.
Prastas vadybinis Ispanijos lygos darbas priverčia orientuotis į klubo akademijos tobulinimą, jaunų talentingų žaidėjų ieškojimą ir į trenerių darbo kokybės gerinimą.
Taigi Anglijos „Premier“ lyga vadybos požiūriu funkcionuoja pavyzdingai. Klubai, priklausomai nuo užimtos vietos, vien iš TV teisių kasmet uždirba 60-100 mln. eurų. Tai labai svarbus finansinis rodiklis, nes jis leidžia Anglijos klubams turėti 2-5 kartus didesnį biudžetą nei tokio pačio rango „Primeros“ komandos. Tai leidžia įsigyti geresnius žaidėjus, pritraukti turtingesnius rėmėjus, kas yra ypač svarbu iš žemesnės lygos atėjusioms komandoms. Jos, žinodamos kad po sezono sulauks bent 60 mln. eurų injekcijos, gali atlikti tam tikrus manevrus, kurie pagerintų galimybes išsilaikyti lygoje ir būti konkurencingais. „Premier“ lygos modelis ya panašus į JAV naudojamą modelį, kuris orientuotas į klubų pelningumą. Dėl to net penki iš dešimties didžiausias pajamas pasaulyje gaunančių futbolo klubų yra iš Anglijos.
Ispanijos vadybos modelis yra labai prastas finansiniu požiūriu, nes individualiai paruodami TV teises klubai gauna nedideles pajamas, todėl atsiranda ypač didelė atskirtis tarp lyderių ir autsaiderių. Iš esmės Ispanijos lygoje 18 komandų dirba dėl dviejų klubų – „Real“ ir „Barcelona“ – kurie pasiima 42 proc. visų pajamų iš TV teisių. Likusioms 18 komandų tenka pasidalinti 58 proc. likusių pinigų, todėl dalis jų nėra patrauklūs rėmėjams ir visą sezoną žaidžia be reklamos ant marškinėlių. Silpnesniųjų Ispanijos klubų stadionai būna pustuščiai, išskyrus tuos atvejus kai į svečius atvažiuoja „Real“ ar „Barca“. Net pastarosios stadionas retai būna visiškai pilnas, nes sirgalių nedomina rungtynės su lygos autsaideriais.
Ispaniškojo modelio pliusai
Nors ispanų modelis yra prastas, tačiau turi ir tam tikrų specifinių privalumų. Du Ispanijos lygos klubai visuomet bus itin stiprūs ir patrauklūs futbolo žvaigždėms, bent du ispanų klubai turės puikias galimybes sėkmingai pasirodyti tarptautinėje arenoje. Neretai „Primera“ vadinama žvaigždžių lyga, nes grandai sugeba pritraukti pačias ryškiausias futbolo žvaigždes.
Prastas vadybinis Ispanijos lygos darbas priverčia orientuotis į klubo akademijos tobulinimą, jaunų talentingų žaidėjų ieškojimą ir į trenerių darbo kokybės gerinimą. Dėl to ekipos parengia daug talentingų žaidėjų, kurie ne tik leidžia klubui sėkmingai rungtyniauti, bet vėliau pardavimo atveju tampa ir svariu pajamų šaltiniu. Ekipų išauginti talentai yra svarbi Ispanijos jaunimo rinktinių bei nacionalinės ekipos dalis. Šiuo požiūriu šis modelis nėra toks prastas.
Ispanijoje yra tikrai nemažai patrauklių futbolo komandų (Valencia“, „Sevilla“, „Villareal“, „Real Sociedad“, „Malaga“, „Athletic Bilbao“, „Espanyol“), kurios patrauklios savo žaidimo stiliumi, infrastruktūra, miestu, futbolo akademijos produktyvumu ir dažnai konkuruoja dėl 3-6 vietų. Jos gali pritraukti potencialius rėmėjus, kurie investavę gana nedaug, gali suburti Čempionų lygoje arba Europos lygoje vietą gaunančią komandą. Visgi teorinis investuotojas, turi būti išties turtingas ir motyvuotas metai iš metų investuoti į klubą. Kadangi Ispanijos čempionate nėra jokių skatinančiųjų vadybinių mechanizmų, kurie leistu geriau rungtyniaujančiam klubui ženkliai padidinti pajamas ir išsilaikyti aukštumoje, galiausiai visas ekonominis klubo potencialas lieka priklausomas nuo savininko.
Anglijoje jau yra „Manchester United“, „Chelsea“, „Arsenal“, „Liverpool“ ir „Manchester City“. Net įsigijus „Newcastle United“, jį iškelti į tarptautinę areną reikėtų labai daug investicijų ir laiko, ypač žinant, kad Europos lygos varžybos Anglijos klubams dažnu atveju yra labiau bausmė nei pasiekimas. Jos dažnai trukdo sėkmingai konkuruoti vietinėse pirmenybėse, kur komandų biudžetai sąlyginai dideli dėl sėkmingo TV teisių pardavimo ir solidaraus pajamų pasidalinimo. Visgi šiuo atveju klubai turi daug geresnes galimybes padidinti savo pajamų kiekį, nepriklausomai nuo savininko investicijų, kas leidžia komandoms sėkmingai funkcionuoti.
Apie autorių
Linas Treigys – kvalifikuotas futbolo treneris. 2011 metais studijavo Barselonoje „Institut Nacional d'Educació Física de Catalunya“. 2012 metais įgijo UEFA B licenciją, 2013 metais praktikavosi „Mistala Union de Futbol“ organizacijoje dirbdamas „Cadete A“ komandos trenerio asistentu.
