„Kaip žaidėjas turėjau gerą laiką – 43 rungtynės jaunimo rinktinėse, pasaulio čempionatas su U-20 rinktine. Susipažinau su fantastiškais treneriais, kurių darbas ir paskatino mane imtis treniravimo“, – sakė praėjusiais metais penkiasdešimtmetį atšventęs specialistas iš Švedijos.
Maždaug tuo metu, kai trenerį draugai sveikino su gražiu jubiliejumi, jis pirmąkart atvyko į Lietuvą, kur su „Riterių“ prezidentu Janu Nevoina bei sporto direktoriumi Tadu Simaičiu dėliojo galimybes dirbti kartu. Tuomet susitarimas neįvyko, tačiau bendravimas tarp klubo ir trenerio nenutrūko. Kaip dabar sako G.Stahlis, tiesiog reikėjo išlaukti tinkamo laiko, kad jis ir vėl atsidurtų mieste, kurį įsimylėjo iš pirmo karto.
Tačiau apie tai vėliau. Interviu su treneriu pradėjome nuo to etapo, kai jis baigė futbolininko karjerą bei ėmėsi trenerio amato.
– Treneri, kada supratote, kad treniravimas gali būti jūsų duona?
– Tuo metu, kai žaidžiau Norvegijoje, pradėjau studijuoti dalykus, kurie stūmė mane treniravimo link. Dėl rimtos kelio traumos nutraukiau savo futbolininko karjerą. Vieną vasaros dieną, treniruotėje, mano koja užstrigo žolėje. Kai sukausi, kelis tiesiog neatlaikė, po ko sekė metų reabilitacija ir mano žaidėjo karjeros pabaiga.
Po to vis labiau ir labiau ėmiau domėtis futbolo mokslais, man patiko dirbti su žmonėmis, mėgavausi darbu su žaidėjais, man patiko laimėti futbolo varžybas. Taip ėmiau tobulinti savo žinias kaip futbolo treneris. 2007 metais startavau kaip Švedijos trečios lygos klubo vyriausiasis treneris. Buvau visiškai žalias, neturėjau patirties, nebuvau patyręs klaidų kaip treneris, kurias turi praeiti kiekvienas, kad taptų geru specialistu.
– O trečia lyga Švedijoje – profesionali?
– Pusiau profesionali. Gali pusę dienos dirbti, pusę žaisti. Vis tik, pažymėsiu, kad šiame lygyje tikrai yra gerų žaidėjų, pats lygis nėra žemas, tad ten pradirbau ketverius metus.
Tuo pačiu kėliau kvalifikaciją trenerių ir treniravimo kursuose, 2011 metais pradėjau laikytis PRO lygio licenciją ir per pusantrų metų ją išsilaikiau. Taip pat kelerius metus domėjausi ir sporto psichologija, kadangi treneris turi mokėti suprasti savo žaidėjus.
Kai esi aikštėje, daugelis dalykų įvyks taip, kaip tu nuspręsi, jeigu gali kontroliuoti savo mintis, savo kūną. Apskritai, tuomet gali kontroliuoti ir patį žaidimą. Psichologinis aspektas futbole yra labai svarbus ir visiškai nesvarbu, ar tave stebi dešimt tūkstančių žiūrovų, ar šimtas.
Tai man padėjo suvokti, kokius įrankius aš galiu naudoti su žaidėjais, kad tai palengvintų mūsų darbą, o pats futbolas teiktų dar didesnį malonumą. Tuo pačiu norėjau, kad jie žinotų, jog jie turi trenerį, kuris juos palaikys net tada, kai jie suklysta. Klaida man nieko nereiškia, kol žaidėjas yra pasiruošęs mokytis iš savo klaidų. Klaidos padaro mus geresnius, tačiau jos turi nebesikartoti, turime iš jų pasimokyti.
Džiaugiuosi galėdamas sutikti naują komandą, žaidėjus, kultūrą, atvykti į naują miestą. Tai man duoda kur kas daugiau nei vien tik būti Švedijoje. Prieš atvykdamas čia, turėjau galimybių dirbti ir Švedijoje, bet čia manęs laukia daug įdomesnis iššūkis.
Dvejus metus treniravau komandą Norvegijoje. Nors sekėsi tikrai gerai, grįžau vieneriems metams į Švediją, tačiau klubas pradėjo nemokėti pinigų ir aš pasitraukiau.
– Tik pasitikslinsiu – ar Švedijoje yra klubų, kurie nemoka atlyginimų?
– Tikrai taip. Bet tai vyksta ne dėl to, kad tai Lietuva ar Švedija, o dėl klubo vadovybės nesugebėjimo valdyti pinigų. Tai va, palikau klubą ir netrukus gavau pasiūlymą išvykti į Farerų salas. Pagalvojau, kad tai bus tikras nuotykis, be to, galimybė debiutuoti UEFA turnyre.
Kai atvykau, su komanda sumušėme visus klubo rekordus, kuriuos tik galėjome. Mes peržengėme pirmąjį kvalifikacinį etapą, be to tapome nacionalinės lygos vicečempionais. Norėjau įgauti patirties ir pajusti, ką reiškia žaisti Europos lygoje. Tai buvo puiki proga ir tikrai nesigailiu nei vieno savo sprendimo.
– Praėjusiais metais pirmą kartą atvykote į Lietuvą. Ką pamatėte A lygoje? Ką pamatėte klube?
– Visų pirma, prisimenu fantastišką, žaliuojantį Vilnių, Gedimino prospektas, Katedra man iškart paliko tokį įspūdį, kad jau tuomet supratau, jog norėčiau čia pabūti ir ilgiau. Kai išvykau po tų kelių dienų viešnagės, visuomet galvojau apie šią kelionę ir apie klubą, neatmečiau galimybės čia sugrįžti.
Po kurio laiko kažkas man pasakė, kad klubas vis dar ieško vyriausiojo trenerio. Pamaniau, jog būtų visai įdomu pabandyti padirbėti su komanda, kurios potencialą įžvelgiau. Tikrai esu labai laimingas galėdamas dirbti su vaikinais, personalu ir nekantrauju pamatyti, kaip viskas klostysis toliau.
– Vis tik, reikia pripažinti, kad komandos, kurią matėte ir komandą, kurią treniruojate dabar, potencialas skiriasi. Turiu omenyje tai, kad dalis žaidėjų paliko ekipą.
– Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes pernai taip prie žaidėjų priartėjęs nebuvau. Tada mačiau kelias treniruotes, dar mačiau ketverias ar penkerias rungtynes per televiziją. Dabar situacija kita – turiu galimybę su žaidėjais dirbti, pažinti juos iš arčiau. Dėl to man kur kas lengviau identifikuoti jų stipriąsias ir silpnąsias savybes, kad išgaučiau iš žaidėjų geriausią rezultatą.
Kaip tai padaroma? Reikia žaidėjus išbandyti įvairiausiose situacijose, nes jie visi yra skirtingi, mąsto skirtingai ir jie patį žaidimą mato skirtingai.
– Vadovavote dvejoms visiškai skirtingoms rungtynėms. Vienose – komanda žaidė, tarsi, ant sparnų, kitose – ilgą laiką buvo priversta žaisti be kamuolio. Kaip dabar manote, kuri „Riterių“ versija yra tikresnė?
– Komanda sezonui dar nėra paruošta, todėl aklai vertinti kontrolines rungtynes nėra jokios prasmės. Pasiruošimui mes dar turime keturias savaites. Tą laiką išnaudosime dirbdami ties taktika, gynyba, puolimu. Mes dar laukiame naujokų, kurie neabejotinai turės įtakos mūsų komandos formavimui bei rezultatui.
– Kiek dar žaidėjų jums reikia, kad komanda galėtų varžytis dėl aukščiausių vietų?
– Nemanau, kad man derėtų apie tai kalbėti. Neturiu pakankamai žinių apie kitas komandas, todėl galiu tik spėlioti. Galiu kalbėti apie dabartinę situaciją. O ji tokia, kad jau dabar komandoje turiu daug perspektyvių žaidėjų. Mano, kaip trenerio, pareiga ir pagrindinė užduotis su tais žaidėjais, kurie jau yra pasirašę kontraktus, pasiekti geriausią rezultatą. Be abejo, prie viso to, ką turime šiandien, dar turime pridėti tris ar keturis žaidėjus, kurie padėtų komandai judėti į priekį.
– Kokių pozicijų žaidėjų „Riteriams“ trūksta labiausiai, kad būtų stipresniais?
– Atakuojančių, kuriančių, kurie galėtų pakeisti žaidimą, ypač, jeigu du kėlinius komandos žaidžia apylygį žaidimą, mums būtinai reikia žaidėjų, kurie galėtų sukurti ir individualiai išspręsti situaciją. Tokie žaidėjai turėtų būti greiti, kūrybingi, ryžtingi, nebijantys imtis iniciatyvos, kai to labiausiai reikia. Šiuo metu kaip tik to su klubu ir ieškome.
– Kol kas konkrečių pavardžių, kokius žaidėjus norėtumėte matyti tose pozicijose, neturite?
– Popieriuje turime kelias pavardes, kontaktuojame su daug agentų, naudojame visus savo pajėgumus ir kontaktus, kad surastume geriausią variantą. Svarbu ne tik surasti žaidėjus, svarbu surasti tokius, kurie atitiktų mūsų ieškomas savybes, asmeninius kriterijus ir kad būtume 100 procentų tikri, jog toks žaidėjas galės padaryti reikiamą pokytį komandoje. Todėl negalime skubinti proceso, nors ir norėtume, kad jie jau dabar būtų čia, bet turime atidžiai atsirinkti tuos, kurie mums reikalingi. Tai užtrunka šiek tiek ilgiau.
– Iki naujojo sezono pradžios liko keturios savaitės. Daugelis trenerių sakytų, kad tai yra mažai. Ką galite pasakyti jūs?
– Aš nekuriu problemų, bet ieškau išeičių ir sprendimo būdų, koncentruojuosi į pozityvų darbą su savo vyrukais ir klubo personalu. Šiuo metu stengiamės surasti patį geriausią modelį, kuris tiktų klubui ir žaidėjams. Tuo pačiu turime būti lankstūs – galbūt negausime visų norimų žaidėjų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bet rasime kitus, kurie bus taip pat geri kaip ir tie, kurių norėjome. Kaip treneris, turiu prisitaikyti. Negali viskas būti juoda arba balta, kartais neplanuotai pasitaiko traumų, raudonų ar geltonų kortelių, žaidėjai išeina, todėl visada turi būti planas B, lankstumas visomis prasmėmis. Turime siekti panaudoti visus turimus mūsų resursus pačiu geriausiu būdu.
– Koks bus tas naujojo sezono komandos modelis ir kaip žais „Riterių“ komanda?
– Mes būsime organizuoti, agresyvūs, spausime varžovus, būsime greiti tranzicijoje. Tai ypač svarbu futbole, kalbant apie gynybą ir puolimą. Žaisime drąsiai, intensyviai, pasistengsiu tai įskiepyti savo žaidėjams. Tikiuosi, turėsime ir tuos kūrėjus komandoje, kurie pagyvins visą žaidimą ir suteiks mums progas.
