-
Diego Costa vaidybos pamokėlė – mirtinas susidūrimas galvomis
-
„Atletico“ provokatorius Diego Costa gavo į šonkaulius ir liko it musę kandęs
-
Gražiausių savaitės įvarčių dešimtukas su Diego Costa
-
Pablo Zabaleta piktinasi, kad jam už gerklės griebęs Diego Costa negavo raudonos kortelės
-
„Chelsea“ puolėjas Diego Costa diskvalifikuotas trims rungtynėms
Futbolininkas yra gimęs ir užaugęs Brazilijoje, tačiau jo futbolas toli gražu neprimena braziliškos sambos. D.Costą galėtume pavadinti nebent buldogu, kuris bet kurią akimirką yra pasirengęs kibti į atlapus kiekvienam varžovui, dažnai net ir neleistinais, nesportiškais būdais.
D.Costa šiuo metu yra vienas geriausių pasaulio puolėjų, pirmauja Anglijos „Premier“ lygos snaiperių įskaitoje, tačiau jam tai nėra svarbu. Jo nepamatysite besigiriančio savo pasiekimais spaudoje ar socialiniuose tinkluose. Tai puolėjas, pasirengęs geriau jus primušti nei pabandyti aplenkti bėgdamas, jis dažnai vadinamas pačiais bjauriausiais žodžiais, tačiau šiam gatvės vaikui nusispjauti ant aplinkinių nuomonės.
„Užaugau galvodamas, kad muštis alkūnėmis yra normalus dalykas. Mano futbolo mokykla buvo gatvės“, – vienam interviu sakė D.Costa.
Futbolą dabar Ispanijos rinktinei atstovaujantis brazilas pradėjo žaisti vos 100 tūkst gyventojų turinčiame Šiaurės Brazilijos miestelyje Sergipe. Tėvas D.Costą pavadino argentiniečio Diego Maradonos garbei.
Dažnai pykstamės su gynėjais, kovojame iš visų jėgų, tačiau tai, kas įvyksta aikštėje – turi likti aikštėje. Po rungtynių paspaudžiame vieni kitiems rankas, darbas baigtas, mes bičiuliai.
„Jeigu turi sūnų, Brazilijoje visada jam pirmiausia padovanoji futbolo kamuolį. Tai yra pirmoji dovana – mano tėvas buvo ne kitoks. Aš pradėjau žaisti futbolą gatvėse, ten visko išmokau, tai buvo mano vienintelė futbolo mokykla.“
Būdamas paauglys jis vis dar žaisdavo tik gatvėse, niekada nelankė jokių futbolo treniruočių. Jis futbolo paslapčių mokėsi aikštėse be žolės ar vartų tinklo – kovėsi kumščiais ir krauju.
„Mes nebuvove alkani ar vargšai, tačiau lengvai negyvenome. Mano rajone nebuvo jokios futbolo struktūros ar mokyklų, tad sudarydavome komandas ir varžydavomės su kitais rajonais.
Vis dėlto, nesimokyti aš negalėjau. Kad galėčiau žaisti, turėdavau elgtis gerai ir gauti gerus pažymius. Turėjau daryti viską, ką mama man liepdavo, kad galėčiau eiti žaisti futbolą, kas man be galo patiko“, – apie vaikystę pasakojo D.Costa.
Futbolas gatvėse trukdavo valandų valandas, dažnai iki nusileidžiant saulei, taisyklės čia buvo savos, tačiau D.Costai tai patiko: „Pripratau, kad reikia žaisti su vyresniais už save vaikinais, kad neužtenka tiesiog mokėti atlikti triukus, turi naudotis savo kūnu, fizine jėga, mokėti pridengti kamuolį. Gatvės futbolas yra visiškai kitoks, tačiau ir čia svarbiausia įmušti įvarčius ir nugalėti.“
15 metų sulaukęs vaikinas persikėlė į San Paulą dirbti dėdės parduotuvėje. Jam patiko žaisti futbolą, tačiau jis nebuvo to apsėstas, o persikraustė ne dėl futbolo, iš tikrųjų, profesionalu jis tapti nė nesvajojo. Į San Paulą vaikinas kėlėsi tikėdamasis pradėti dirbti, kad nereikėtų priklausyti nuo tėvų pinigų.
„Turėjau svajonių, tačiau tokiame mažame miestelyje nėra didelių galimybių. Taigi išvykau į San Paulą dirbti pas dėdę, nes norėjau būti nepriklausomas, tačiau jis buvo didelis futbolo mėgėjas. Kadangi pats žaidė futbolą, pas jį į parduotuvę ateidavo su šiuo sportu susijusių žmonių ir visiems dėdė siūlydavo pažiūrėti, kaip aš žaidžiu. Taigi nuvykau į vieno klubo peržiūrą ir man pasisekė – buvau pakviestas į komandą.“
„Barcelona Esportiva Capela“ futbolo komanda buvo įkurta San Paulo lūšnynuose, kad padėtų vaikams neįbristi į narkotikų ir nusikalstamų gaujų klaną. Vis dėlto, tai buvo profesionali komanda, D.Costa turėjo profesionalo licenciją ir gaudavo algą. Treniruotės vykdavo kiekvieną dieną pagal iš anksto sudarytą tvarkaraštį.
„Buvau vienas geriausiai uždirbančių žaidėjų komandoje, gaudavau apie 130 eurų per mėnesį, kas buvo tikrai gerai. Visi žaidėjai komandoje buvo jauni, nes klubo vadovai taip norėjo, jie augino mus tam, kad vėliau galėtų parduoti. Tai buvo puiki patirtis.“
Pripratau, kad reikia žaisti su vyresniais už save vaikinais, kad neužtenka tiesiog mokėti atlikti triukus, turi naudotis savo kūnu, fizine jėga, mokėti pridengti kamuolį.
San Paule Diego Costą pastebėjo Europos superagentu vadinamas portugalas Jorge Mendesas ir atvedė 18-metį futbolininką į Portugalijos klubą „Braga“. Nuo 2006 iki 2010 metų jis iš viso priklausė šešioms skirtingoms komandoms, keturiose jų žaidė pagal nuomos sutartį.
2010 m. jį dar kartą įsigijo Madrido „Atletico“ (pirmą kartą Ispanijos sostinės klube jis atsidūrė 2007 m., tačiau po dviejų metų buvo parduotas „Valladollid“). Iki tol per karjerą Europoje D.Costa jau buvo užsidirbęs daugiau nei 60 geltonų ir keturias raudonas korteles.
Gatvėse užaugęs futbolininkas nesugebėdavo savęs sutvardyti ir prisitaikyti prie tikro profesionalaus futbolo, nesvarbu, kad įvarčius mušti jis mokėjo: „Aš nejaučiau jokios pagarbos varžovams, nesivaldžiau. Futbolo mokyklose man būtų tai įdiegę.“
Vis dėlto, po sėkmingo 2011-2012 m. sezono „Rayo Vallecano“ gretose, kai per 16 mačų pavyko įmušti 10 įvarčių, D.Costa pagaliau persilaužė. Kitus du metus jis buvo tikras „Atletico“ lyderis (2012-2013 m. dar žaidė puolimo poroje su Radameliu Falcao).
Po nuostabaus praėjusio sezono, kai per 52 rungtynes visuose turnyruose D.Costa įmušė 36 įvarčius, o „Atletico“ laimėjo „Primerą“ ir nužygiavo iki UEFA Čempionų lygos finalo, D.Costą už 40 mln. eurų įsigijo Londono „Chelsea“. Čia jis iškart tapo vienu komandos lyderių ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Išėjęs iš aikštės grubusis D.Costa tampa visai kitokiu žmogumi.
Aš nejaučiau jokios pagarbos varžovams, nesivaldžiau. Futbolo mokyklose man būtų tai įdiegę.
„Nesakau, kad esu angelas ir jūs tai žinote. Tačiau aš žaidžiu taip, kaip žaidžiu, iš to aš valgau duoną, padedu savo šeimai ir tai nesikeis. Toks yra mano charakteris, man patinka varžytis, aš labai labai noriu laimėti. Nesakau, kad nemoku pralaimėti, tačiau noriu laimėti. Treniruojuosi visą savaitę, kiekvieną dieną po kelias valandas tam, kad savaitės pabaigoje galėčiau gerai žaisti 90 minučių. Dėl to per tas 90 minučių visada save atiduodu 100 procentų.
Galbūt kartais peržengiu ribą, tačiau niekada to nedarau tyčia. Šiomis dienomis į daug ką yra žiūrima kitaip. Anksčiau futbole būdavo daugiau kontaktinės kovos, naudojama daugiau fizinės jėgos. Toks yra futbolas, aš taip žaidžiu futbolą ir taip žaisiu. Dažnai pykstamės su gynėjais, kovojame iš visų jėgų, tačiau tai, kas įvyksta aikštėje – turi likti aikštėje. Po rungtynių paspaudžiame vieni kitiems rankas, darbas baigtas, mes bičiuliai“, – taip apie savo futbolo filosofiją kalba D.Costa.
Parengė Paulius Cubera pagal „The Guardian“, BBC ir 101greatgoals.com.
