Komandos veteranui Sauliaus Mikoliūnui tai buvo 84-asisis mačas vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius ir pagal šį rodiklį jis susilygino su visų laikų lyderiu Andriumi Skerla.
V.Urbonas iš dešiniojo gynybos krašto „Žalgirio“ senbuvį pasiuntė į to paties krašto ataką bei užrišo ant rankos kapitono raištį, nors etatiniai komandos kapitonai Fiodoras Černychas ir Ernestas Šetkus šįsyk irgi buvo aikštėje.
Lyginant su maču prieš tris dienas Portugalijoje, Lietuvos treneriai atliko tris keitimus. Į Škotiją jau išvykusį Vykintą Slivką, Mantą Kuklį ir Vytautą Andriuškevičių pakeitė Justas Lasickas, Rolandas Baravykas ir Egidijus Vaitkūnas.
20-ąją minutę Arvydo Novikovo klaidinantis epizodas dešiniajame atakos krašte turėjo potencialo tapti vienu gražiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos futbolo epizodų, tačiau perdavimas į baudos aikštelę baigėsi Pauliaus Golubicko smūgiu šalia virpsto.
Gana aktyviai rungtynių pradžioje žaidę lietuviai turėjo ne vieną progą pasižymėti, tačiau taiklumo stigo. Vėliau žaidimas išsilygino, tačiau baigianti pirmam kėliniui, puikią pergalingą tolimą raketą į Okeanijos atstovų vartus pasiuntė tas pats A.Novikovas.
Triumfuodamas V.Urbonas iškėlė kumštį į viršų ir tris sykius juo energingai pamosavo orą.
Po pertraukos šeimininkai turėjo dar kelias puikias progas, bet rezultatas švieslentėje nepasikeitė.
Prieš tris dienas kontrolinį mačą su airiais (1:3) žaidę svečiai sekmadienį akivaizdžiai eksperimentavo ir ant dirbtinės LFF stadiono dangos leido ne visus stipriausius futbolininkus, bet pergalių nelepinamiems šeimininkams tai mažai rūpėjo.
Lietuviai laimėjo. Pagaliau. Pirmą kartą nuo 2018-ųjų kovo, kai Jerevane buvo 1:0 nugalėta Armėnija. Šį kartą laimėta dar ir pelnytai.
Prasčiausią visų laikų atrankos ciklą sužaidusiems lietuviams šios pergalės reikėjo kaip oro. Nors tai tebuvo draugiškas mačas, jis nuo skausmingai prispaustų lietuvių galvų bent kažkiek išjudino didžiulius psichologinius akmenis, kurie su kiekvienu pralaimėjimu vis didėjo.
Tai buvo ir pirmoji V.Urbono pergalė stovint prie nacionalinės komandos vairo. Iškovoti ją 51-erių panevėžiečiui prireikė net 10 rungtynių – daugiau nei bet kuriam kitam rinktinės vairininkui.
„Reikėtų padėkoti žaidėjams ir sirgaliams už atsidavimą. Nuo pat pirmųjų minučių davėme suprasti, kad esame šios dvikovos šeimininkai ir tai įrodinėjome nuo pirmųjų minučių. Mums šis rezultatas buvo svarbus ir džiugu, jog jį pasiekėme“, – po mačo lengviau atsiduso V.Urbonas.
Jis neslėpė, kad ši pergalė pirmiausia svarbi psichologiškai.
„Visiems svarbu metus užbaigti pergale, kad ir draugiškose kontrolinėse rungtynėse. Manau, kad šis laimėjimas bus rimta paskata siekti daugiau ateityje“, – teigė strategas.
15min paklaustas, ar po prasčiausio visų atrankos ciklo nekilo minčių galvoti apie karjeros permainas ir trauktis, V.Urbonas išliko santūrus ir pasitikintis savimi.
„Apie pasitraukimus negalvoju, nes yra įsipareigojimai. Kita vertus, suprantu, su kuo turėjome reikalą kvalifikacijoje. Tą supranta ne visi. Serbija, Ukraina ir Portugalija – topinės komandos, o mes norime kažkokių pergalių. Manau, kad toms pergalėms per anksti, turime subręsti“, – kalbėjo strategas.
Trenerio teigimu, nors šios rungtynės buvo paskutinės šiemet, nė vienas komandos veteranas apie savo pasitraukimą iš nacionalinės komandos jam dar nepranešė.
„Galima žaidėjams pasakyti tik iki pasimatymo. Iki pavasario. Tai nebuvo atsisveikinimo rungtynės. Nei mano, nei komandos“, – kalbėjo V.Urbonas.
Sutartį su LFF treneris turi dar ir kitiems metams.
Naujosios Zelandijos rinktinės vyriausiasis treneris Danielis Johnas Hay pripažino, kad lietuviai prieš jo jauną komandą šį kartą laimėti norėjo kur kas labiau.
„Lietuva buvo labai alkana ir tas jautėsi. Mums trūko susikaupimo, kantrybės, ypač pirmajame kėlinyje. Tai buvo mačas, panašus į tą, kurį turėjome prieš tris dienas su airiais, bet šį kartą nesužaidėme tame pačiame lygyje. Neprilygome varžovams su kamuoliu, trūko ir noro. Dabar mums svarbiausia, kad ši komanda augtų ir tobulėtų, įgautų daugiau žaidybinės praktikos, kurios Europos komandos turi kur kas daugiau“, – kalbėjo svečias.
Paprašytas palyginti Lietuvos rinktinės lygį su tų komandų, su kuriomis Naujoji Zelandija kaunasi Okeanijos konfederacijos atrankose, strategas neabejojo, kad fizine jėga paremtą futbolą demonstruojantys mūsiškiai būtų vieni regiono lyderių.
