Pirmam kėliniui einant į pabaigą Lietuvos rinktinės gynėjas Dominykas Barauskas su varžovu kovojo dėl kamuolio, tačiau nesėkmingai susiklosčius epizodui varžovų puolėjas nusileido tiesiai ant lietuvio kelio.
Skausmas, emocijos ir nerimas – žaidėjas aikštę paliko ant neštuvų ir, kaip paaiškės vėliau, į ją futbolininkas negrįš ilgą laiką.
Į viešbutį tąsyk grįžę komandos draugai, treneriai ne kartą atsisuko tą nelaimingą epizodą, tačiau žiūrėti jį buvo itin sunku, mat net ir iš šono tas momentas atrodė itin skaudžiai.
„Mačiau tą epizodą gal vieną kartą, po rungtynių, bet vis grįžta emocijos, prisiminimai“, – kalbėdamas su LFF.lt pasakojo pats futbolininkas.
Ar iškart matėsi, kad trauma bus rimta? D. Barauskas tikina, jog tai suprasti nebuvo sunku, tik kurį laiką nebuvo aišku, kokio pobūdžio tai bus trauma.
„Kažkaip iškart supratau krisdamas, dar spėjau žvilgtelėti į kelį, jis atrodė, toks keistas, atrodė kitaip. Išsigandau, kad viskas tiesiog lūžo, bet kai nukritau, pamačiau, kad kelis patinęs, negaliu jo sulenkti. Iškart supratau, kad kažkas nutiko, bet negalėjau pasakyti, kas tiksliai – raištis, raumuo, ar dar kažkas kito“, – pasakojo žaidėjas.
Tada futbolininko laukė operacija ir ilga reabilitacija, kuri tęsiasi ir dabar – lietuvis kasdien atlieka pratimus ir bėgioja, taip stiprindamas kelį, tačiau kada galės grįžti į aikštę – Mieleco „Stal“ ekipai Lenkijoje priklausantis futbolininkas pasakyti dar negalėjo.
Penktadienį futbolininkas ištraukė LFF taurės antrojo etapo burtus, o vėliau bendravo su LFF.lt bei papasakojo, kaip sekasi reabilitacija.
– Dominykai, ar tai yra ilgiausias tarpas, kurį jūsų karjeroje jums tenka praleisti be futbolo?
– Gegužės 4 dieną bus lygiai septyni mėnesiai nuo operacijos, anksčiau buvau praleidęs gal keturis mėnesius. Šitą traumą ir lyginau su ta buvusia, maniau, kad bus kažkas panašaus, bet buvo visai kas kita.
– Jei reikėtų papasakoti, kokia tiksliai trauma tai yra, kaip tiksliai ją galima įvardinti?
– Tai yra kompleksinė trauma. Kelio girnelė išėjo iš vietos, plyšo. Medicininiais terminais – plyšo medialinis prilaikomasis raištis ir kartu ta girnelė nuplėšė kremzlę, buvo ir kremzlės defektas.
Po mėnesio nuo operacijos galėjau pradėti vaikščioti laisviau su įtvaru, galėjau sulenkti koją 90 laipsnių kampu. Sausį pradėjau bėgti ristele, bet tas bėgimas buvo labai nepanašus į bėgimą, buvo labiau šlubavimas (juokiasi – red.).
Kaip žmogus vaikščioti galėjau jau po poros mėnesių, apie gruodį, bet jei žmonės mane pamatytų, suprastų, kad kažkas buvo ne taip. Dar net ir dabar, jei lipu laiptais žemyn, vis dar jaučiasi kitoks jausmas.
– Ar tokiais momentais, kai nežaidžiate, atsiranda kažkokių kitų veiklų? Kaip išnaudojate atsiradusį didesnį laisvą laiką?
– Laiko kaip ir yra tikrai daugiau, nors treniruočių yra irgi. Manau, kad visi traumuoti žaidėjai man pritars, kad traumuoti futbolininkai turi dirbti dar daugiau. Bet to laiko, aišku, atsiranda. Visada, kai susitraumuoju, pradedu skaityti knygas, bet daugiau visas laisvalaikis pasyvus, nelabai skiriasi nuo to, kas yra ir žaidžiant – filmai, serialai, tiesiog daugiau būni su šeima, draugais, gali paminėti gimtadienius, nes kai vyksta sezonas, žaidi – tuos visus dalykus reikia pamiršti.
– O kaip šiuo traumos metu atrodė jūsų bendravimas su klubu, kaip šioje vietoje reagavo, elgėsi jūsų komanda?
– Iš tikrųjų po traumos aš taip ir nebegrįžau į Lenkiją, su visais bendravau telefonu. Pats klubas kontaktavo su rinktinės daktarais ir jie tarpusavyje derino, ką ir kaip reikia daryti. Įdomu, kad pačiame klube žaidėjai nelabai ten atlieka reabilitacijas. Pirmose sezono rungtynėse vienas žaidėjas gavo traumą ir dviem mėnesiams tiesiog išvažiavo į savo miestelį gydytis.
Ir taip yra su visais žaidėjais – jei gauni ilgesnę traumą – važiuoji ar namo, ar ten, kur nori atlikti reabilitaciją. Tas buvo šiek tiek keista, nes maniau, kad lygis ten geresnis, bet būtent mūsų klube yra taip.
– Atrodo, traumą gavote labai ne laiku – buvote ką tik pradėjęs legionieriaus karjerą, vis tvirčiau atrodėte ir nacionalinėje rinktinėje. Kokios mintys apėmė, kai, atrodo, tokią sunkią traumą gavote būtent tokiu savo karjeros metu?
– Šiaip kai gauni traumą visada būna nemalonu. Buvo daug labai minčių, atsimenu, gulėjau Liuksemburgo ligoninėje, dar prieš atliekant rentgeną, ir galvojau ar išvis dar žaisiu futbolą, nes net nežinojau, kokia trauma, ką pasakys daktarai. Tų dvejonių buvo daug, toks laikotarpis psichologiškai yra labai sunkus, suprantu visus, kurie tokį būna praėję, šitas ilgas traumas.
Bet nesureikšminau, kad tai nutiko būtent tokiu momentu, buvo jau pavykę išvažiuoti, kažkas kalbėjo ir apie didesnius persikėlimus, bet toks yra futbolas – vieni yra labiau linkę į traumas, kiti mažiau, bet visi per savo karjeras turi kažkokių traumų.
– O ką apskritai galėtumėte pasakyti apie „Stal“ klubą, kas tai yra per komanda? Žinome, klubui priklausote jūs, anksčiau ten žaidė mums gerai pažįstamas Saidas Hamuličius, taip pat žinomas estų puolėjas Rauno Sappinenas.
– Klubas toks labai paprastas, mažo miestelio. Žmonės ten myli futbolą, klubas toks, kuris neturi labai didelių tikslų, svarbiausia – išlikti lygoje. Bet kai mums pradėjo sektis gerai, pasimatė, kad žmonių lūkesčiai pakilo – S. Hamuličius rodė puikią formą, po penkių rungtynių buvome antroje vietoje, o prieš sezoną visi sakė, kad šimtu procentų iškrisime. Miestelyje pagrinde yra gamyklos, yra labai garsi lėktuvų gamykla, tad tai yra toks jaukus klubas.
– Dabar kasdien atliekate įvairius pratimus, reabilitaciją. Ar galėtumėte įvertinti, kiek procentaliai jau esate pasirengęs, kiek dar trūksta?
– Yra pratimų, kuriuose jaučiuosi taip pat, kaip ir prieš traumą, bet yra ir tokių, kurie sekasi labai sunkiai, kuriuos galiu daryti 10-30 procentų. Tad tai labai svyruoja, labai priklauso nuo pratimo, jei imant procentus – gal 60 procentų, bet čia toks labiau spėjimas.
– Apie savo sugrįžimo laiką kalbate atsargiai, tačiau kokios yra žinios iš gydytojų? Ar jie pateikia bent preliminarias prognozes, kada jau galėsite sportuoti su kontaktu, grįžti į komandines treniruotes?
– Daktarai labai vengia sakyti tą laiką, jie sako nuo dviejų iki keturių mėnesių. Ir pats pastebėjau, kad kiekvienas mėnuo yra labai skirtingas. Atrodo, vieną mėnesį dirbi, dirbi ir nematai jokio progreso, o kitą mėnesį tas progresas jau atrodo dvigubas.
Tad labai sunku numatyti, stengiuosi kiekvieną dieną, kartais jautiesi geriau, kartais – blogiau. Dabar kažkokių minčių į ateitį daug nėra, svarbiausia yra šiandiena, atsistatymas, tai kažko neburiu ir žiūrėsime, koks bus progresas.
– Rinktinės vairą neseniai perėmė Edgaras Jankauskas, ar teko bendrauti su naujuoju treneriu?
– Bendravome su treneriu, jis klausė, kada būsiu pasiruošęs, ar būsiu pasiruošęs vasarai, pasakiau, kad vasarą tikrai dar nespėsiu, tai palinkėjo man kantrybės ir tiek.
– Kokį įspūdį paliko rungtynės Serbijoje ir Graikijoje?
– Rungtynės su Serbija buvo labai pozityvios, įžvelgiau daug pozityvių dalykų, patiko, kaip komanda žaidė, kūrė progas prieš tokią komandą. Sakyčiau, kad rungtynės pavyko, dar kaip pirmos rungtynės, treneris negalėjo padaryti daug pakeitimų, tikiuosi, kad su kiekvienomis rungtynėmis komanda vis labiau pripras prie komandos planų, strategijos, taktikos, o rungtynių su Graikija metu turėjau treniruotę, jų stebėti neteko, bet žinau, kad rungtynės buvo sunkesnės.
Bet antros rungtynės mums visada būna sunkesnės, nes esame pripratę prie kitų greičių, tad irgi reikia, kad kuo daugiau žaidėjų būtų didesniame intensyvume ir nuo to rinktinei bus tik geriau.
– Geras jūsų bičiulis Justas Lasickas su „Olimpija“ klubu jau tapo Slovėnijos čempionu, pateko į taurės finalą. Kiek jums smagu dėl tokio draugo sezono?
– Su Justu bendraujame beveik kiekvieną dieną, tikra ne kiekvienas tampa Slovėnijos čempionu, antroje sezono pusėje žaisti gauna gal ne visada, bet jam labai patinka dirbti su treneriu, treneris, kaip jis sako, yra geriausias, pas kurį jam tekę žaisti, komanda rotuoja, duoda visiems žaisti, yra konkurencija.
Kai laimėjo čempionatą likus keliems turams, atrodo, viskas, bet treneris spaudžia toliau, neduoda atsiliepti ir matosi, kad treneris yra kito lygio. Laukia taurės finalas su „Maribor“, bus tikrai didžiulės rungtynės.
– Ir pabaigai – ko sau palinkėtumėte dar laukiančiame kelyje link sugrįžimo į aikštę?
– Sau palinkėčiau išlaikyti motyvaciją tame pačiame lygyje, nes, kaip ir sakiau, būna dienų, kai tai yra sunkiau, taip pat palinkėčiau neįsileisti blogų ir minčių ir, gal nuskambėsiu banaliai, bet kantrybės, daug kantrybės.
