Debiutas rinktinėje, einant trenerio pareigas, E.Jankauskui neapkarto.
Praėjusiais metais jo vadovaujama komanda sugrąžino į stadionus ne tik aistruolius, bet ir viltį, kad braškantis lietuviškasis vagonas vis dar gali būti prikabintas prie vis greičiau riedančio Europos futbolo traukinio.
Atranką į 2018-ųjų metų pasaulio pirmenybes lietuviai pradėjo viltingai ir sustoti neketina. O kad ši kelionė būtų kuo sklandesnė, semtis žinių bandoma iš pačių geriausių. Radęs laisvo laiko, E.Jankauskas aplankė puikiai pažįstamą Europos čempionų žemę.
Per savo karjerą 41-erių metų E.Jankauskas yra atstovavęs trims Portugalijos stipriausio diviziono klubams ir iš viso ten praleido ketverius metus.
Pirmoji pažintis su šia valstybe įvyko 2002-aisiais. Tuomet San Sebastiano „Real Sociedad“ klubas nusprendė išnuomoti puolėją Lisabonos „Benfica“ klubui.
Tituluočiausioje Portugalijos komandoje lietuvis praleido sezoną, o po jo persikėlė į tuo metu ne tik Pirėnuose, bet ir visoje Europoje žibėjusį „Porto“ klubą.
Dvejus metus (2002-2004) vilkėdamas mėlynai baltus „drakonų“ marškinėlius E.Jankauskas sugebėjo padaryti tai, ko iki šiol nėra pavykę padaryti nė vienam Lietuvos futbolininkui. Aukštaūgis lietuvis buvo tos auksinės Jose Mourinho mozaikos dalimi ir su „Porto“ per dvejus metus laimėjo abu prestižiškiausius žemyno turnyrus – UEFA taurę (dabartinė Europos lyga) ir Čempionų lygą.
Dėl ilgų šviesių plaukų vietos žiniasklaida aukštaūgį puolėją netgi buvo pakrikštijusi „lietuviškuoju Beckhamu“.
Dar kartą portugališko gyvenimo ypatumus E.Jankauskui teko patirti 2008-ųjų sausį. Tuomet dabartinis rinktinės treneris sukirto rankomis su Belemo „Belenenses“ klubu, tačiau jame per ilgai neužsibuvo ir jau po kelių mėnesių persikraustė arčiau tėvynės bei apsivilko Rygos „Skonto“ marškinėlius.
Simboliška, tačiau šį sausį „Belenenses“ mėlyną aprangą apsivilko ir sunkią kelio traumą besigydantis Lukas Spalvis. Lisabonos „Sporting“ klubas, kuriam jis priklauso, nusprendė, kad sostinės apylinkėse įsikūrusi komanda bus geriausia vieta Lietuvos rinktinės lyderiui susigrąžinti optimalią sportinę formą.
Viešėdamas Portugalijoje, E.Jankauskas susitiko tiek su L.Spalviu, tiek su buvusiu nacionalinės rinktinės treneriu Jose Couceiro. 2008–2010 metais lietuviams vadovavęs specialistas iki šiol prisimenamas kaip vienas geriausių visų laikų nacionalinės komandos trenerių.
54-erių metų portugalui tais laikais simpatijų neslėpė ryškiausios rinktinės žvaigždės Deividas Šemberas, Marius Stankevičius ir Tomas Danilevičius, o su Edgaru Jankausku portugalą siejo išvis ypatingas ryšys.
J.Couceiro buvo vienas svarbiausių žmonių E.Jankauskui pradedant trenerio karjerą. Būtent karjeros pradžioje Maskvos CSKA ir „Torpedo“ klubuose žaidusį lietuvį portugalas pasikvietė į savo trenerių štabą, kai 2011-aisiais priėmė Maskvos „Lokomotiv“ klubo pasiūlymą.
Dabar žilagalvis specialistas dirba tėvynėje ir treniruoja Portugalijos pirmenybių vidutiniokę Setubalio „Vitoria“ ekipą. Taigi viešėdamas Portugalijoje, E.Jankauskas nepatingėjo ir aplankė maždaug už 60 km nuo Lisabonos esantį J.Mourinho gimtąjį miestą bei susitiko su geru savo bičiuliu.
– Treneri, koks buvo pagrindinis kelionės į Portugaliją tikslas ir ar ilgai ją planavote? – 15min pradėjo pokalbį su E.Jankausku.
– Laimei, ši sporto šaka yra mano aistra ir malonumas. Dėl to visur, kur tik būnu, stengiuosi rasti ką nors bendro su futbolu. Man gyvenime šiek tiek pasisekė. Beveik visur turiu draugų, su kuriais visuomet surandu laiko pakalbėti apie futbolo aktualijas, aplankyti stadionus ar pažiūrėti vienerias ar keletą rungtynių. Išvyka į Portugaliją taip pat nebuvo išimtis. Nepasakyčiau, kad šį kartą vykau ten su tikslu ką nors pamatyti ar išmokti, tačiau bet kokia patirtis akumuliuojasi ir yra naudinga.
– Kokiuose miestuose teko lankytis ir kokias rungtynes stebėjote?
– Viešėjau Lisabonoje, kur stebėjau „Benfica“ rungtynes su Porto „Boavista“, aplankiau Setubalį, kuriame dirba Jose Couceiro, taip pat buvau nuvažiavęs į „Belenenses“ klubo bazę susitikti su Luku Spalviu bei klubo vadovais, vyriausiuoju treneriu. Teko aplankyti ir sentimentus keliantį „Porto“, regėjau jų rungtynes su „Moreirense“.
Portugalija man, ko gero, reiškia daugiau nei kitos šalys.
– Sentimentų vizito metu buvo?
– Būdamas atviras iki galo, pasakysiu, kad taip. Ir tikrai nemažai (šypsosi). Visada malonu sugrįžti ten, kur praleidai tikrai nemažą savo karjeros tarpsnį. Portugalija man, ko gero, reiškia daugiau nei kitos šalys. Čia buvo tikrai sėkmingas karjeros etapas. Vietos žmonės mane prisimena, tad sentimentų ir prisiminimų liko nemažai.
– Šioje šalyje praleidote ne vienerius metus. Jums atstovaujant „Porto“, po šio klubo triumfo Europoje bei 2004 metais šioje šalyje vykusio Senojo žemyno čempionato Portugalijos futbolas išgyveno didžiulį pakilimą. Jaučiasi, kad po praėjusių metų triumfo „Euro 2016“ šalis išgyvena dar vieną futbolo apogėjų?
– Futbolas Portugalijai visuomet buvo pagrindinis dalykas, apie kurį sukasi visas gyvenimas. Lankantis tokiuose stadionuose kaip „Estadio Dragao“ ar „Estadio da Luz“ aš visuomet pagalvoju, kodėl Lietuvos žmonės turi būti tokie nuskriausti, jog negali išvysti tokio reginio. Portugalijos futbolo kultūra aukščiausio lygio, dauguma šalies gyventojų įdėmiai seka vietinį čempionatą, kuris jiems yra be galo svarbus. Vyksta nuolatinės diskusijos, analizės, debatai. Portugalija kvėpuoja futbolu. Mes to neturime. Lietuvoje kažkam kažkas nupirko automobilį ir visa tauta iki absurdo aiškinasi šios istorijos aplinkybes.
– Užsiminėte apie debatus ir laidas, skirtas futbolui. Vienoje tokių šios kelionės metu teko dalyvauti ir jums...
– Buvau pakviestas į prieš „Porto“ rungtynes vykusią tiesioginę studiją, kurioje specialistai tradiciškai aptaria tos dienos rungtynes. Net mažesni klubai Portugalijoje turi savo televizijos kanalus, tad tokios ir panašios laidos yra žiūrimos. Kalbėjomės apie tas rungtynes, jų svarbą, mane, mano dabartines pareigas.
Lankantis tokiuose stadionuose aš visuomet pagalvoju, kodėl Lietuvos žmonės turi būti tokie nuskriausti, jog negali išvysti tokio reginio.
– Setubalyje aplankėte ir J.Couceiro. Ar treneris dar domisi tuo, kas vyksta mūsų šalies futbole?
– Domisi ir net labai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis žaidėjų ar trenerių tikrai domisi savo buvusiomis komandomis ir jų rezultatais. Jose – ne išimtis. Treneris puikiai žino visus mūsų nacionalinės komandos rezultatus, domėjosi komanda, federacija, klausė apie žmones, su kuriais jam Lietuvoje teko dirbti.
Manau, kad jam vadovaujant Lietuvos futbolas išgyveno vieną sėkmingiausių etapų. Tai puikiai prisimena ir jis. Daugumai buvusių pažįstamų Lietuvoje J.Couceiro perdavė linkėjimus (šypsosi).
O Setubalyje jam sekasi neblogai. Klubas yra Portugalijos čempionato vidutiniokas (užima 10-ąją vietą. – aut.past.). Mažųjų Portugalijos klubų problemos yra visai kitokios nei didžiųjų.
– Jūsų trenerio karjeros pradžioje J.Couceiro suvaidino nemenką vaidmenį. Galite šį specialistą vadinti vienu savo mentorių?
– Be abejo, vienareikšmiškai. Jis buvo pirmasis treneris, kurio asistentu aš buvau. Jose mano gyvenime ir karjeroje paliko žymų pėdsaką. Iš jo tikrai buvo galima ko pasimokyti, ypatingai analizuojant ir vertinant rungtynes, ypač pralaimėtas. Visi treneriai skirtingai reaguoja į pralaimėjimus. Jose požiūris, mąstymas, atidumas detalėms yra išskirtinis ir įsimintinas.
– Portugalijoje aplankėte ir po kelio traumos reabilitaciją tęsiantį Luką Spalvį. Kaip šiuo metu jis jaučiasi? Kiek rimtai treniruojasi ir kada būtų galima laukti jo sugrįžimo į aikštę?
– Lukas jau treniruojasi tikrai rimtai. Kai aš atvykau į „Belenenses“ tai buvo jo tik trečia diena naujoje komandoje. Jis pats sakė, kad pirmosios dvi dienos buvo labai intensyvios. Trečią dieną jis jau su komanda rungtynėms nesirengė.
Žinoma, prireiks laiko, kol jis vėl galės įeiti į ritmą. Užtruks, kol dinamiškai raumenys pripras prie didžiausių krūvių. Šitame etape svarbu, kad įvykiai nebūtų neprotingai forsuojami. Nesinorėtų, kad trauma atsinaujintų ar sulauktume panašių pasekmių.
Dabar Lukui tikrai prireiks kantrybės. Situacija nėra lengva, ypač žinant, kad žaidėjas tik ką perėjo iš vieno stipriausių Portugalijos klubų į vidutinioką. Kalbėjausi su klubo prezidentu Patricku Morais de Carvalho. Prašiau jo, kad neskubintų įvykių ir situacijos dar labiau nepablogintų. Džiugu, jog „Belenenses“ vadovas man pasirodė labai šaunus ir supratingas vyras, klubas turi taip pat gerą medicinos departamentą. Jie tikrai situaciją supranta geriau už mane, kita vertus – nori ir kad Lukas kuo greičiau žengtų į aikštę ir pradėtų padėti jiems.
Net juokauju, kad jis atsidūrė tinkamu metu tinkamoje vietoje.
Kiek ilgai L.Spalvis dar nežais, priklausys tik nuo klubo, paties žaidėjo ir medikų.
– Kaip į šį persikėlimą į mažesnę komandą reagavo pats Lukas? Ar nesijautė nusivylimo nuotaikų?
– Sakiau žaidėjui, kad neturėtų pasiduoti nusivylimui. Šiame etape jam svarbiausia yra sugrįžti į aikštę, o „Belenenses“ tam yra puiki vieta. Dabartinė situacija „Sporting“ klube tikrai yra sudėtinga (puikiai čempionatą pradėjęs klubas žengia tik ketvirtas ir rizikuoja nepatekti į Čempionų lygą. – aut. past.), tad šioje komandoje jam bus kur kas ramiau.
Net juokauju, kad jis atsidūrė tinkamu metu tinkamoje vietoje. Atsidurti po tuo volu ir spaudimu, kurį šiuo metu tenka išgyventi „Sporting“ futbolininkams, žaidėjui po tokios traumos ir kovoti dėl vietos sudėtyje, būtų nepaprastai sunku. Niekam nebūtų svarbu, kad žaidėjas dar tik atsigauna po traumos ir jam reikia šiek tiek laiko.
Manau, kad padarytas geras žingsnis. Stebėjau „Belenenses“ treniruotę, ekipa turi gerą saugų liniją. Manau, kad čia jis turės puikias galimybes atsigauti ir grįžti į geriausią formą.
– 2008 metais jūs taip pat trumpai vilkėjote šios ekipos marškinėlius. Kokie liko prisiminimai ir ar smarkiai klubo organizacija pasikeitė per šiuos metus?
– Nuo to laiko įvykę nemažai pakeitimų, tačiau tai būdinga daugeliui Portugalijos futbolo vidutiniokų. Didieji šalies klubai – visiškai priešingybė. Pavyzdžiui, „Porto“ prezidentas Jorge Nuno de Lima Pinto da Costa savo pareigas jau eina 34-uosius metus, „Benfica“ prezidentas Luisas Filipe Vieira Ferreira vadovauja nuo 2003-iųjų. Grandai turi daugiau stabilumo, o mažesnėse komandose vadovai ir treneriai keičiasi kur kas dažniau.
Tačiau kalbant apie „Belenenses“, man pasirodė, kad atmosfera klube yra tikrai gera. Klubo prezidentas puikiai supranta futbolą. Sirgaliai taip pat nėra tokie reiklūs, kaip Lisabonoje ar Porte, kur iš tavęs tikimasi vien tik pergalių.
Užtenka pažiūrėti vien į dabartinę „Sporting“ situaciją. Klubas paslydo taurės varžybose, čempionate taip pat sekasi sunkiai ir padėtis tapo sunkiai kontroliuojama. Prasidėjo įvairūs įžeidinėjimai, nuolat kurstoma įtampa, kartais peržengianti bet kokias padorumo ribas.
Taigi, pasikartosiu, manau, kad Lukas dabar yra tikrai geroje vietoje. Be to, „Belenenses“ yra tame pačiame mieste, taigi bus stebimas, o susigrąžinęs formą turės visus šansus sugrįžti į „Sporting“.
– Prieš kurį laiką viešėjote ir Londono „Wembley“ stadione, kuriame stebėjote Anglijos rinktinės draugišką susitikimą su ispanais. Analizavote būsimų priešininkų žaidimą, ar sprendėte ir organizacinius klausimus prieš kovo 26-ąją čia vyksiančią 2018 metų pasaulio čempionato atrankos dvikovą?
– Taip, po truputį rengiamės šiai dvikovai. Sprendėme kai kuriuos organizacinius klausimus. Pavyzdžiui, kol kas turime šiokių tokių problemų dėl treniruočių aikščių. Kovo mėnesį aikščių kokybė bus prastesnė, tad ne visi klubai nori lengvai įsileisti. Turime šiokių tokių niuansų, bet neabejoju, kad juos išspręsime.
– Jums viešint Portugalijoje, sulaukėte ir džiugios naujienos iš Lenkijos. Vienas rinktinės lyderių Arvydas Novikovas paliko „Bochum“ ir persikėlė į Balstogės „Jagiellonia“...
Svarbiausia, kad lenkų klubo treneris žaidėjo norėjo.
– Taip, ši žinia mane labai nudžiugino. Manau, kad Arvydui šis perėjimas bus labai sėkmingas. Svarbiausia, kad lenkų klubo treneris žaidėjo norėjo. Jis stebėjo mūsų draugiškas rungtynes su Lenkija, kuriose Arvydas žaidė labai gerai. Be to, šalia yra Fiodoras Černychas, kuris tikrai padės jam adaptuotis ir įsilieti į komandą. Neabejoju, kad A.Novikovas sustiprins Balstogės komandą, kuri šiemet kovoja dėl aukščiausių apdovanojimų, o aš džiaugiuosi kad dabar jis turės kur kas daugiau žaidybinės praktikos. Nes to šią akimirką Arvydui labiausiai trūko.
– Kitas svarbus jūsų komandos žaidėjas Nerijus Valskis šiomis dienomis pasirašė sutartį su Tel Avivo „Bnei Yehuda“ klubu ir persikėlė į Izraelį. Ar šis žaidėjas jau išaugo A lygos marškinėlius?
– Manau, kad tai žingsnis į priekį. Nėra abejonių, kad čempionatas, į kurį jis išvyko, yra stabilesnis ir konkurencingesnis. Manau, kad iš žaidėjo bus reikalaujama dar daugiau, o tai vers Nerijų tobulėti.
Norėčiau, kad visi Lietuvos žaidėjai galimybių išvažiuoti siektų aikštėje, o ne skambučiais, pažintimis ir draugais. Pirmiausia reikia aikštėje įrodyti sau ir kitiems, ko esi vertas.
Nėra ko slėpti, A lygos pirmenybės nėra akylai stebimos, tad ši užduotis tampa gerokai sunkesnė. Tuomet yra du variantai: arba žaidėjas pasiduoda, arba įdeda dar daugiau darbo. Džiaugiuosi, kad Nerijus toks. Jis visada iš savęs daug reikalavo ir smagu, kad jam pavyko. Manau, kad tai bus gražus pavyzdys kitiems A lygoje rungtyniaujantiems futbolininkams.
– Neseniai viešojoje erdvėje sklandė gandai, kad netolimoje ateityje Lietuvos rinktinė galėtų sužaisti draugiškas kontrolines rungtynes Jungtinėse Valstijose su šios šalies klubuose rungtyniaujančių žaidėjų komanda. Ar šios rungtynės dar įvyks?
Norėčiau, kad visi Lietuvos žaidėjai galimybių išvažiuoti siektų aikštėje, o ne skambučiais, pažintimis ir draugais.
– Mano žiniomis, amerikiečiai savo varžove pasirinko Jamaiką, todėl tų rungtynių nebus. Savo ruožtu, mes ruošiamės kovo 22-ąją vyksiančiai draugiškai dvikovai su čekais.
– Metų pabaigoje kartu su savo asistentais apibendrindamas atrankos ciklą užsiminėte, kad norėtumėte įsigyti dar keletą kompiuterinių programų, kurios padėtų ruoštis būsimoms kovoms, planuoti treniruočių procesus ir pan. Galbūt yra kokių nors teigiamų poslinkių šioje srityje?
– Kol kas tie klausimai dar yra atviri. Aš tikrai džiaugiuosi, kad federacija palaiko mūsų požiūrį į futbolą. Mes išsiverstume ir be šių kompiuterinių naujovių, tai dalykai, kurie nepadarys iš mūsų geresnių žaidėjų.
Rezultatas gal ir nebus akivaizdus, tačiau visos Europos komandos tai turi. Nesinori vėl atsilikti. Mes jau išsiskiriame iš kitų Europos ir pasaulio šalių savo sąlygomis, neturime jokios rimtos bazės, neturime nacionalinio stadiono. Įsigydami tokias programas mes galbūt atsiliktume tik tuo, jog neturime stadiono (šypsosi).
