Džiugas Bartkus (Marijampolės „Sūduva“). Marijampoliečiai į Utenos „Utenio“ vartus įmušė anksti, persvarą padidino dar pirmajame kėlinyje ir įtikinamai laimėjo 3:0, tačiau negalima sakyti, kad komandos vartininkas šalo ir nuobodžiavo. D.Bartkus atrėmė keletą labai pavojingų smūgių. Daugumą jų – kai „Sūduva“ buvo įgijusi saugų pranašumą, bet, jei vartininkas būtų klydęs, tai būtų atgaivinę įtampą ir leidę skęstančiam „Uteniui“ griebtis šiaudo.
Deividas Česnauskis („Trakai“). Patyręs gynėjas šįkart nusprendė, kad geriausia gynyba – puolimas. „Trakų“ kapitonas dešiniajame krašte nepailsdamas draskė Kauno „Stumbro“ užtvaras. Dėl to kauniečiams atsiverdavo erdvių varžovų teritorijoje, bet galima drąsiai teigti, kad D.Česnauskis buvo didesnė problema „Stumbrui“ nei „Stumbras“ – D,.Česnauskiui, o puikus veterano įvartis priminė mums tai, kas 2005 ar 2010 metais buvo šio futbolininko vizitinė kortelė.
Maximiliano Ugge („Sūduva“). Rungtynes su „Uteniu“ dėl sveikatos problemų praleido Darius Isoda, bet gynybos širdyje M.Ugge efektyviai bendradarbiavo su kitu komandos draugu – Ilja Cyvilka. Utenos futbolininkų pasirodymas varžovų baudos aikštelėje buvo itin retas reiškinys, o „Sūduvos“ gynėjas iš Italijos be didesnės įtampos laimėdavo daugumą dvikovų su atakuojančiais varžovų futbolininkais.
Linas Klimavičius („Trakai“). Nesmagus šiam gynėjui epizodas buvo – antrojo kėlinio pradžioje būtent pro jį kamuolys prasprūdo „Stumbro“ puolėjui Deividui Stradalovui, o šis įmušė lengvą įvartį. Bet vėliau L.Klimavičius reabilitavosi, kai pats pasiuntė kamuolį į varžovų vartus ir grąžino „Trakams“ dviejų įvarčių persvarą. Galėjo būti net dublis, tačiau rungtynių pabaigoje teisėjas užfiksavo pražangą ir neįskaitė dar vieno L.Klimavičiaus įvarčio. Vis dėlto laimėti 3:1 riteriams ši aplinkybė nesutrukdė.
Vaidas Slavickas („Sūduva“). Kairysis gynėjas su tame pačiame krašte rungtyniavusiu saugu Ernestu Veliuliu pirmajame kėlinyje užsuko uraganišką puolimo karuselę, kuri privertė braškėti, o paskui ir trūkinėti „Utenio“ gynybos siūles. Iš Lietuvos rinktinės grįžęs V.Slavickas anaiptol neatrodė pavargęs, o savo pavardę į rungtynių protokolo įvarčių grafą įrašė pirmojo kėlinio pabaigoje, kai iš toli smagiai iššovė ne stipriąja kaire, o silpnesne dešine koja.
Ovidijus Verbickas (Klaipėdos „Atlantas“). Nors po pergalės 4:1 prieš „Šiaulius“ klaipėdiečių treneris Konstantinas Sarsanija į šuns dienas išdėjo visų savo futbolininkų nusiteikimą bei nenorą kovoti, O.Verbicko pastangos statistikos suvestinėse – matomos: pirmajame kėlinyje jis rezultatyviai asistavo Markui Benetai, o antrajame įmušė pats. Suprantama, paaugliai iš Šiaulių nėra grėsmingiausias varžovas, bet ir prieš juos galima laimėti tik kuriant progas bei mušant įvarčius.
Aleksandras Byčionokas („Trakai“). Ieškojo galimybių iššauti į vartus ir standartinėse, ir žaidybinėse situacijose, kūrė progas Davidui Aršakianui bei kitiems komandos draugams, o visus iki tol kilusius klausimus pašalinęs L.Klimavičius įmušė būtent po rezultatyvaus A.Byčionoko perdavimo. Aktyvus saugo iš Baltarusijos žaidimas neabejotinai buvo vienas veiksnių, atvedusių trakiškius iki aštuntosios pergalės per devynerias pastarąsias A lygos rungtynes.
Vytautas Lukša (Vilniaus „Žalgiris“). Dešiniajame krašte rungtyniavęs saugas nuo pat rungtynių pradžios tapo galvosopiu Kauno „Spyrio“ gynėjams. Pirmasis kėlinys veržliai ir agresyviai žaidusiems čempionams atnešė trijų įvarčių persvarą, bet antrojo pradžioje kauniečiai aiškiai parodė, kad baltos vėliavos į stadioną neatsinešė. Kilusią įtampą nuslopino ataka, kurioje „Spyris“ įsimušė į savo vartus, bandydamas „gesinti“ V.Lukšos perdavimą iš krašto. Galutinis dvikovos rezultatas – 4:2.
Ernestas Veliulis („Sūduva“). „Utenis“ turėjo problemų kone kaskart, kai kamuolį gaudavo šis futbolininkas. Pirmą griežtą įspėjimą uteniškiams kairysis „Sūduvos“ saugas pasiuntė jau aštuntą rungtynių minutę, kai perdavimu iš krašto idealiai nuleido kamuolį ant Tomo Radzinevičiaus galvos, ir rezultatas tapo 1:0. A.Veliulis prisidėjo ir prie antros rezultatyvios marijampoliečių atakos – kamuolį V.Slavickas gavo būtent iš jo.
Darvydas Šernas („Žalgiris“). Ką čia ir pridurti? Vėl vagonas progų, vėl du rezultatyvūs smūgiai. Kitais žodžiais – vaizdas, kurį šiemet A lygoje matėme šeštą kartą. Šeštasis D.Šerno dublis labiausiai įsimins turbūt tuo, kad vienas iš dviejų įvarčių buvo reto grožio – krūtine sustabdęs kamuolį, futbolininkas paleido tokią bombą iš smailaus kampo, kad, jei viršutiniame vartų kampe buvo voratinklių, jie vis dar turėtų skraidyti kažkur aukštai virš Žaliakalnio Kaune.
Tomas Radzinevičius („Sūduva“). Pirmyn metų snaiperio titulo link. Marijampoliečių kapitonas vėl įmušė dukart, nors prieš rungtynes negalavo ir dvikovos išvakarėse nebuvo aišku, ar jis galės žaisti. 23 įvarčiai – tiek A lygoje šiemet nemušė niekas kitas. Prie šio skaičiaus prisidėjo džiaugsmas dėl pirmosios šiemet pergalės prieš „Utenį“ bei grietinėlės sluoksnis ant asmeninės statistikos torto – T.Radzinevičius peržengė 100 šalies čempionatuose įmuštų įvarčių ribą.
