Marijampolietis gimtojo miesto „Sūduvoje“ karjerą pradėjo 2015-siais ir tapo A lygos čempionu po dviejų metų. Vėliau saugas patraukė į Kauno „Stumbrą“, tačiau ten neužsibuvo.
Ir ne savo paties noru.
„Buvo blogi laikai „Stumbrui“, bankrutavo klubas, neliko kito pasirinkimo tik pakeist komandą“, – prisimena D.Antanavičius.
Tad jis su agentu ėmė ieškoti varianto aukščiausioje lygoje užsienyje. Pagrindinis kriterijus buvo galimybė gauti daug laiko aikštėje, todėl marijampolietis sukirto rankomis su „Maardu LM“ klubu Estijoje.
Lygindamas Estiją ir Lietuvą D.Antanavičius drąsiai sako, kad svečioje šalyje sąlygos futbolui yra geresnės. Ten, kaip 15min pasakojo 21-rių futbolininkas, šešios komandos yra aukštesnio lygio, likusios keturios – žemesnio, tad atskirtis matoma. Tiesa, šiais metais atotrūkis jau yra sumažėjęs.
„Maardu LM“ klubas pernai iškrito iš aukščiausiosios Estijos lygos, todėl D.Antanavičius nusprendė kelti sparnus ir pasirinko Slovėniją – „NK Celje“ komandą.
„Iš gautų variantų šis labiausiai patraukė dėmesį, Slovėnijos čempionatas atrodė gan geras kitam žingsniui. Klubo vadovybės planai mane tenkino ir pasirinkau“, – pasakojo D.Antanavičius.
Slovėnijos čempionatas atrodė gan geras kitam žingsniui
Nors pasiūlymų buvo ir iš Lietuvos klubų, jaunas saugas gimtinės kryptimi nebuvo linkęs dairytis.
„Paragavau legionieriaus duonos ir norėjosi kažkur užsienyje žaisti. Lietuvoje nėra pats aukščiausias lygis, o Slovėnijoje tikrai aukštesnis, norėjosi save tokiame lygyje išbandyti“, – kalbėjo D.Antanavičius.
Karjeros etapas Slovėnijoje prasidėjo neblogai, tačiau vėliau pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija, o lietuvį pristabdė peties trauma.
Sezoną D.Anatanavičius baigė sužaidęs devynerias rungtynes, tačiau sudalyvavo istoriniame „NK Celje“ žygyje.
Ši komanda pastaruosius ketverius metus buvo penkta šalies čempionate, o šiemet netikėtai už nugaros paliko ir Liublianos „Olimpia“, ir „Maribor“ klubus.
Titulo likimas sprendėsi paskutiniajame čempionato ture, kuriame „NK Celje“ sužaidė 2:2 su „Olimpia“ ir to užteko, kad šimtmetį švenčiantis Celės miesto klubas pirmą kartą istorijoje laimėtų Slovėnijos pirmenybes.
Apie Slovėnijos futbolą ir sensacingą triumfą – 15min pokalbis su D.Antanavičiumi.
– Koks yra Slovėnijos čempionatas, kalbant apie lygį, infrastruktūrą, komandų pajėgumą?
– Infrastruktūra tikrai dar aukštesnio lygio (nei Estijoje – aut. past.), stadionai bent penkių geriausių klubų tikrai europinio lygio, o apie pajėgumą, tai čia tikrai visos 10 komandų labai stiprios. Kai žaidžia pirma vieta su dešimta, didelio skirtumo nėra.
Kartais gal rezultatas būna didelis, bet rungtynės lengvos nebūna. Čia kiekvienoje komandoje daug gerų žaidėjų, labai žiūrima į fizinį pasiruošimą, visos komandos pasiruošusios daug bėgti, tikrai labai sunku žaisti: gerai ginasi, žaidėjai yra disciplinuoti, ištvermingi.
– Jaunas lietuvis atvažiavo į Slovėnijos klubą, kaip sekėsi pritapti, kaip priėmė komanda?
– Man buvo į naudą, kad pasitaikė komanda, kur yra daug jaunų žaidėjų. Tikrai labai šiltai priėmė, gal dėl to, kad esu bendraamžis, už nemažai žaidėjų net ir vyresnis esu. Labai puikiai ten jaučiuosi.
– Sezoną Slovėnijoje, kaip ir visur, buvo sustabdžiusi koronaviruso pandemija. O kokia situacija šalyje dabar?
– Stengiamasi nepamiršti to reikalo, kontrolė tikrai yra, uždarose vietose reikia kaukių. Stadionuose irgi privalomos kaukės ir žiūrovams, ir personalui.
– Sezono pabaigoje jau buvo leidžiami ir žiūrovai, kiek jų buvo stadione per paskutines rungtynes?
– Tiksliai nežinau. Bet manau, kad apie 700 šiose rungtynėse buvo, tikrai ne daugiau.
– Žaidimo laiko Slovėnijoje jau teko gauti, sužaistos devynerios rungtynės, kiek sunku buvo tą laiką išsikovoti?
– Kai atvažiavau, buvo gan sunku, visai kitokie greičiai. Atvažiavau trim savaitėm vėliau nei kiti, tad komandos draugai gal buvo geriau pasirengę sezonui, man buvo labai sunku prisitaikyti prie fizinio pasirengimo.
Bet iki karantino pradžios tikrai gerai pasiruošiau, pradėjau po truputį žaisti ir tada tas karantinas. Jo metu irgi treniravomės, buvo viskas gerai, bet tada patyriau peties traumą, praleidau mėnesį be treniruočių.
– Čempionatą jo finiše galėjo laimėti trys komandos, kaip nutiko, kad triumfavo „Celje“?
– Kai atvažiavau, padariau keletą treniruočių su komanda ir jau tada kažką tokio išskirtinio pajaučiau, kad galime kažką nuveikti šiame čempionate. Visus pusę metų labai geros buvo emocijos, labai prie to prisidėjo treneriai, valdžia, kad išlaikytų tą atmosferą.
Pačiame gale, kai buvo ir nesėkmių, ir nuopolių, išsilaikėme, parodėme charakterį, buvome kaip komanda, kaip vienas kumštis, nebuvo pykčių po kelių nesėkmių, išlaikėme ritmą ir tapome čempionais.
– O kaip vertinamas „Celje“ triumfas šalyje: staigmena, sensacija?
– Tiesą sakant, niekas nesitikėjo, kad Celje gali tapti čempionais. Slovėnų futbole tai labai didelė sensacija.
– Lyginant komandas pagal biudžetus, kurioje vietoje ten būtų „Celje“?
– Manyčiau, kažkur 4-5 biudžetas čempionate.
– Paskutinės rungtynės daug lėmė viską. Ką treneris kalbėjo, koks buvo pasiruošimas, kai žinai, kad paslysti negali, o kitu atveju laukia titulas?
– Mes neįsispraudėme į kažkokį apvalkalą, kad čia paskutinės rungtynės ir galim būti čempionai. Tiesiog buvo ramybė rūbinėje, kaip ir prieš bet kurias rungtynes. Manau, Liubliana jautė didesnį jaudulį, mūsų sezono tikslas buvo Europos lyga, o čempionais tapti buvo kažkas neįtikėtino. Bet nei treneris, nei sporto direktorius kažkokių papildomų žodžių nesakė, viską priėmėme ramiai. Nebuvo jokio streso ir tiek.
– Sužaidėte 2:2, to užteko. Matėme ir pergalės šokį, ir trenerį žemę daužantį. O kas vyko vėliau?
– Na, iškėlėm taurę ir tada su sirgaliais ėjome švęsti visi kartu, gal kokias dvi valandas sus jais šventėme, skandavome, tikrai buvo nuostabu.
– Paties sutartis galioja iki 2022-ųjų. Kaip atrodo, ko reikės, kad pavyktų užtikrintai užsikabinti gauti daugiau minučių?
– Manau, svarbiausia neturėti traumų, galvoju, kad einu teisingu keliu, daug dėl to dirbu ir manau, kad, jei nebus traumų, atsiras ir žaidybinio laiko, bus viskas gerai.
– Ne tik čempionais tapote, bet ir į Čempionų lygos atranką patekote. Ten yra teorinė galimybė susitikti ir su „Sūduva“, kiek maloni būtų tokia dvikova?
– Tikrai būtų smagu su Sūduva susitikti. Man asmeniškai būtų kažkoks kitoks jausmas – labai smagus.
