Apie tai 29-erių futbolininkas kalbėjo ir duodamas vieną pirmųjų interviu Ispanijos dienraščiui „Superdeporte“.
Lietuvis pasidalijo mintis apie savo karjerą Lietuvos, Italijos bei Ispanijos klubuose, aptarė Ispanijos ir Lietuvos futbolo aktualijas.
– Kaip įsikūrei Valensijoje?
– Man čia patinka. Viskas puiku. Vis dėlto nuo pat atvykimo noriu žaisti. Puikiai suprantu, kad esu klube dar gana trumpai. Turime daugybę žaidėjų, o aš esu jaunas vaikinas. Turiu stengtis kuo geriau pažinti sistemą, trenerį. Visko mokausi žingsnis po žingsnio. Komanda žaidžia gerai ir akivaizdu, kad treneris nėra linkęs keisti puikiai rungtyniaujančių žaidėjų. Tačiau aš stengiuosi ir tikiu, kad savo šanso sulauksiu. Man svarbiausia komandos sėkmė. Komandos pergalė man – svarbiausia.
– „Valencia“ puikiai pradėjo sezoną. Per pirmas kelias rungtynes iškovojote nemažai pergalių. Ko tikiesi iš šio sezono?
– Klube vyrauja tikrai puiki atmosfera. Mes – kaip šeima. Daugelis futbolininkų yra išalkę pergalių. Mūsų patirtis, pergalių alkis, komandinė dvasia ir teisingi trenerio sprendimai gali leisti mums tikėtis labai daug. Supratau, kad Valensijoje dėl komandos sėkmės stengiasi kiekvienas – nuo klubo prezidento, iki paprasčiausio darbininko.
– Vis dar laukiate savo šanso. Ar kalbėjote apie situaciją su komandos vyriausiuoju treneriu Unai Emery?
– Žinoma, kalbėjau. Jis sakė man nesijaudinti ir išlikti ramiam. Visi puikiai suprantame situaciją. Turime daug futbolininkų, tačiau žaisti liko dar labai daug rungtynių. Dabar man svarbiausia kuo geriau perprasti taktines subtilybes.
– Kas labiausiai patinka klube?
– Patinka solidarumas, požiūris į žmogų. Kiekvienas žaidėjas savo kolegai jaučia didžiulę pagarbą. Kolektyvas dirba noriai, komandos treniruotėse visuomet vyrauja puiki nuotaika.
– Ko gali tikėtis sirgaliai iš komandos šiemet „La Liga“ turnyre?
– „Valencia“ visuomet buvo išskirtinė komanda, nuolat sugebanti išauginti daugybę perspektyvių žaidėjų. Kol kas sezonas dar tik prasideda, tad viskas laukia priešaky. Praėjusį sezoną komandoje žaidė Davidas Silva, Davidas Villa. Jie išėjo, tačiau liko ne mažiau noro kovoti turintys vaikinai.
– Kaip Ispanijoje įsikūrė jūsų šeima?
– Sevilijoje praleidau penkis mėnesius, tačiau gyvenau be šeimos. Tikrai nebuvo lengva. Vien dėl kalbos barjero. Aš truputį mokėjau ispanų kalbą, tačiau mano šeimos nariai – ne. Dabar situacija yra gerokai pasikeitusi. Abu vaikai eina į mokyklą. Ten jie mokosi ispanų ir anglų kalbų. Kiek sunkiau žmonai, kuri daugiausia užsiima namų ruošos darbais, veža vaikus į mokyklą.
– Keliomis kalbomis galite susišnekėti?
– Kalbu lietuvių, rusų, anglų, italų ir ispanų kalbomis.
– Kalbų mokėjimas yra svarbus šiandieniame gyvenime?
– Mano manymu, taip. Džiaugiuosi, kad gyvenime turėjau tokios patirties. Mokykloje mokiausi rusų ir lietuvių kalbų. Vėliau išvykau į Italiją ir pramokau itališkai bei angliškai. Labai džiaugiuosi dėl savo vaikų. Vyresnysis, kuriam yra aštuoneri, kalba lietuvių ir italų kalbomis, o dabar mokykloje mokosi ispanų ir anglų, kadangi pusė klasės kalba viena, pusė – kita kalba. Tikrai džiaugiuosi, nes ne kiekvienas vaikas, būdamas dešimties, jau sugeba kalbėti keturiomis kalbomis.
– Kuo tave žavi futbolas?
– Mėgstu šią sporto šaką, tačiau man taip pat patinka krepšinis, kiti žaidimai. Kai buvau šešerių ar septynerių, draugas paragino mane nueiti į treniruotes. Tuomet tapo aišku, kad noriu būti futbolininkas. Čia, Ispanijoje, vaikai jau nuo mažens žiūri televizorių ir svajoja būti žvaigždės. Mažame Lietuvos miestelyje buvo viskas kiek kitaip. Futbolo transliacijų praktiškai nematydavome, likdavo tik mėgautis pačiu žaidimu. Man patiko. Niekada nemaniau, kad futbolas bus mano profesija. Būdamas keturiolikos buvau pakviestas treniruotis su „Ekrano“ pagrindine komanda. Būdamas septyniolikos žaidžiau pirmąsias savo rungtynes Lietuvos čempionate, o devyniolikos debiutavau rinktinėje. Dar po metų žaidžiau pirmąsias oficialias rungtynes vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius. Mūsų varžovai buvo ne bet kas, o Italija. Žaidžiau gynyboje, teko gintis nuo A.del Piero, Ch.Viera, F.Inzaghio atakų. Pavyko sužaisti nulinėmis lygiosiomis. Tai buvo didžiulis įvykis. Šis mačas man davė labai daug patirties.
– Turi brolių ar seserų?
– Ne.
– Gal tavo tėvai buvo sportininkai?
– Ne. Mano mama mėgėjiškai žaidė tinklinį, tačiau nebuvo profesionalė. Tėtis turėjo kitą darbą, tačiau nebuvo susijęs su sportu.
– Ar buvai geras mokinys?
– Pirmose klasėse man puikiai sekėsi, tačiau kai pradėjau žaisti futbolą, laiko mokslams teko skirti vis mažiau. Džiaugiuosi, kad pavyko baigti mokyklą. Suderinti mokslus su treniruotėmis buvo tikrai nelengva. Užsiėmimai vykdavo du kartus per dieną, tad tikrai nebuvo lengva. Įdomu, kad mokyklos direktorius mane suprato ir palaikė, tačiau mokytojai – ne.
– Ar praktikuoji kitas sporto šakas?
– Man patinka krepšinis, tačiau nesu didžiulis sirgalius. Kiekvienas lietuvis puikiai išmano krepšinį, tačiau žiūrėti nei krepšinio, nei futbolo aš nemėgstu. Man patinka ne žiūrėti, o žaisti. Tiesa, pastaruoju metu futbolo per televizorių žiūriu vis daugiau, kadangi šiuo žaidimu labai domisi mano sūnus. Italijoje visi vaikai pamišę dėl futbolo. Kai gyvenome Italijoje, sūnus net galėdavo pasakyti praktiškai visų „Serie A" rungtynių rezultatus.
– Ar jis norėtų būti futbolininkas?
– Dabar jis nori žaisti, tačiau aš pasiūliau jam neskubėti. Ateis laikas ir pasirinks, ką iš tiesų nori veikti gyvenime. Ispanijoje ir Italijoje visi vaikai svajoja apie futbolą. Visi jaunuoliai mokyklose tik ir aptarinėja svarbiausius Europos futbolo įvykius, laksto su futbolininkų lipdukų albumais. Tačiau futbolas nėra tik susižavėjimas. Tai sunkus darbas.
– Visuomet žaidei tik gynėjo pozicijoje?
– Ne, jaunystėje teko rungtyniauti visose pozicijose. Tačiau atvykęs į „Brescia“ galiausiai pradėjau žaisti gynėju.
– Galite įvertinti Lietuvos futbolo lygį?
– Tai man labai sunkus klausimas. Norėčiau tikėti, kad tas lygis po truputį kyla. Vis dėlto susiduriama su problema, kadangi daug jaunų perspektyvių futbolininkų išvyksta į užsienį. Akivaizdžiai trūksta kokybės. Visa tai veikia pinigų stygius, niekas neinvestuoja į futbolininkus ar stadionus. Pažiūrėkite į Rusiją. Atsirado pinigų, atsirado daug legionierių, pakilo lygis ir dabar komandos kaip lygios su lygiomis kovoja UEFA Čempionų lygoje. Tas pats Ukrainoje. Lietuva – per maža valstybė. Mūsų yra vos trys milijonai, be to, populiariausia sporto šaka šalyje – krepšinis. Visos investicijos eina į krepšinį. Turime vos vieną futbolo stadioną ir net penkias ar šešias krepšinio arenas.
– Galite papasakoti apie itališką Calcio? Ko išmokote per tuos metus, praleistus Apeninuose?
– Taktikos. Mes, futbolininkai, nuolat norime žaisti, judėti į priekį. Išklausyti du tris taktikos užsiėmimus per savaitę nėra lengva. Tačiau galiausiai supranti, kad prieš bėgdamas į aikštę pirmiausiai turi žinoti, kas ir kaip turės vykti.
– Pernai su „Sevilla“ klubu laimėjote Ispanijos karališkąją taurę. Tai buvo jūsų pirmas trofėjus?
– Ne. Prieš daugybę metų esu laimėjęs Lietuvos taurės turnyrą, tačiau prisipažinsiu, kad pergalė su „Sevilla“ mane labai pradžiugino.
– Paaiškinsite tolimo metimo iš užribio paslaptį?
– Daugelis kalba apie jėgą, tačiau, mano manymu, svarbiausia yra technika. Man tai svarbus elementas, tačiau labai daug priklauso nuo trenerio, jo sprendimų. Italijoje, kai aikštės yra pakankamai nedidelės ir visi žaidžia susispaudę, sėkmingai įmetus kamuolį net galima laimėti rungtynes. Tai beveik kaip kampinis. Sprendimas yra geras, tačiau nereikėtų to ypač sureikšminti. Kaip jau minėjau, daug kas priklauso nuo trenerio.
