Ramus, išlaikytas ir be galo protingas tiek aikštėje, tiek už jos ribų – toks buvo S.Danisevičius.
Kaip jau rašė 15min, jo gyvybė užgeso po trečiojo infarkto, kuris buvusį futbolininką ištiko žaidžiant smėlio tenisą su bičiuliais Vilniuje. Kaip pasakojo S.Danisevičiaus dukra Saulė, legendinis žalgirietis paniro į komą ir iš jos nebeprabudo.
Dar praėjusių metų rugsėjo pabaigoje S.Danisevičius išbėgo ant Dariaus ir Girėno stadiono vejos FIFA ir Lietuvos legendų simbolinėse rungtynėse.
„Jis džiaugėsi gyvenimu“, – sakė legendinio žaidėjo dukra.
O buvę bendražygiai džiaugėsi turėdami tokį komandos draugą.
„Tai buvo neeilinis žaidėjas, jis buvo komandos motoras, smegenys, – 15min pasakojo trejus metus „Žalgiryje“ su S.Danisevičiumi praleidęs taip pat legendinis futbolininkas Arminas Narbekovas. – Viskas priklausė nuo jo – kaip vyks rungtynės, kokia bus jų eiga. Visa tai priklausė nuo Stasio. Jis matė kelis žingsnius į priekį. Tais laikais didžiausia Dievo dovana ir buvo tai. Išpildymas, perdavimai, aikštės matymas – viskas buvo tiesiog super.“
S.Danisevičius Vilniaus „Žalgirio“ marškinėlius iš viso vilkėjo dešimtmetį nuo 1976-ųjų, taip pat žaidė „Atlanto“ ir „Panerio“ komandose.
Vilniaus klube buvęs futbolininkas iš viso sužaidė beveik 300 rungtynių, per kurias mušė 34 įvarčius.
1979 ir 1984 metais S.Danisevičius buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Buvęs S.Danisevičiaus bendražygis sostinės klube Rimantas Turskis 15min pasakojo paskutinįkart su bičiuliu kalbėjęs prieš keletą mėnesių.
„Dar visai neseniai jį mačiau, gal prieš du mėnesius. Pasikalbėjome, pasakiau „Stasy, gerai atrodai, sportuoji“. Ir prašau... Skaudu, labai skaudu kalbėti“, – sunkiai žodžius rinko buvęs žalgirietis.
Suprasti akimirksniu
- S.Danisevičius augo Panevėžyje. Lankė plaukimą, šuolių į vandenį būrelius bei gimnastiką. Įgyti gimnastikos įgūdžiai padėjo futbole, kurį jis lankė nuo penktos klasės.
- Paauglystėje žaidęs Panevėžio „Statybos“ ir „Ekrano“ komandose, buvo pastebėtas ir pakviestas į stipriausią šalyje klubą Vilniaus „Žalgirį“, kuriam atstovavo 1976–1986 metais.
- S.Danisevičius padėjo „Žalgiriui“ iškopti iš tuometinės SSRS pirmenybių 2-osios lygos į 1-ąją, o iš ten – į aukščiausiąją lygą. Tuo metu „Žalgiris“ garsėjo technišku, kombinaciniu žaidimu, kurį formavo saugai aikštės viduryje: S.Danisevičius, Vidmantas Rasiukas, Algis Mackevičius, prie jų prisijungęs tada dar jaunas Arminas Narbekovas.
- Per 288 rungtynes „Žalgirio“ gretose pelnė 34 įvarčius bei atliko daugybę rezultatyvių perdavimų, kurie tais laikais nebuvo skaičiuojami.
- 1986 metais trenerio Benjamino Zelkevičiaus buvo išprašytas iš komandos, būdamas 29-erių. Dar žaidė žemesnėse lygose rungtyniavusiame Klaipėdos „Atlante“ ir Vilniaus „Paneryje“.
- Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, būdamas 34-erių, debiutavo Lietuvos rinktinėje rungtynėse su Šiaurės Airija. Iš viso nacionalinėje komandoje sužaidė 11 mačų.
„Jis turėjo viską, ko reikėjo futbolininkui – ir technika, ir galva ant pečių, ir perdavimas nuostabus, ir profesionalumas aukščiausio lygio, – kalbėjo R.Turskis, „Žalgiryje“ su S.Danisevičiumi žaidęs net šešerius metus. – Praėjome nemažai mes kartu, prieš mus buvo karta, po mūsų dar kelios kartos praėjo, bet daugiau tokio žaidėjo aš nemačiau. Jis buvo kaip kompiuteris aikštėje, jo galva dirbo neįtikėtinai.“
„Kai žaisdavau krašte, jungdavausi į ataką, Stasys man daug perdavimų atlikdavo ilgų. Trūksta žodžių, man šokas“, – pridūrė R.Turskis.
Kelerius metus S.Danisevičių „Žalgiryje“ treniravo Algimantas Liubinskas, kuris pabrėžė, jog su žaidėju tuomet problemų neturėjo jokių, o šis buvo užsitarnavęs didžiulę komandos draugų pagarbą.
„Kaip gali negerbti, kai jis visą tavo žaidimą laiko savo rankose“, – sakė A.Liubinskas.
„Stasys neturėjo fizinių savybių. Nebuvo nei stipriausias, nei greičiausias, bet turėjo galvą, – pabrėžė A.Liubinskas, treniravęs Lietuvos rinkinę 1991–1995 ir 2003–2008 metais. – Jo staigumas buvo kamuolio apdirbimas ir aikštės matymas. Jis buvo tikras dispečeris, kontroliavo žaidimą, laikė vadeles savo rankose.
Nepasakyčiau, kad jis buvo tinginys treniruotėse. Dirbo gerai, turėjo ir traumą sunkią vienu metu, kuomet raumuo nuplyšo. Vienas iškiliausių futbolininkų. Kol mes gyvi būsime – tikrai jį atsiminsime.“
Treneris 15min pasakojo istoriją apie pirmąsias nepriklausomos Lietuvos rinktinės rungtynėse Belfaste su Šiaurės Airija 1991-aisiais. Tuomet į rinktinę S.Danisevičių A.Liubinskas pakvietė, tačiau į starto sudėtį leisti neplanavo.
Vis dėlto pažvelgęs į futbolininkų veidus A.Liubinskas teigė pamatęs Stasio veide milžinišką ryžtą.
„Tada staiga pakeičiau savo sprendimą, mano pagalbininkai žiūrėjo išsižioję, nesuprato, kaip čia taip. Pastačiau Stasį žaisti pagrinde. Nenuvylė. Jis visą gyvenimą buvo iškilus futbolininkas, jam sužaisti pirmas nepriklausomos šalies istorijoje rungtynes buvo didelis ir smagus iššūkis“, – teigė A.Liubinskas.
Puikus ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų išliks buvusių bendražygių atmintyje legendinis „Žalgirio“ žaidėjas.
„Jis buvo komandinis žaidėjas. Jam nebuvo svarbu „aš“, svarbu buvo komandos rezultatas. Kolektyvo žmogus, puikus žmogus. Kaip draugas, kolega – jis buvo nuostabus, – sakė A.Narbekovas. – Visur išlaikytas, su pagarba kitiems, pagalba jaunesniems.
Aš irgi atėjau 18-metis būdamas, papuoliau po Stasio ranka. Vėliau ir kambary kartu išvykose gyvendavome. Labai daug iš jo išmokau.“
„Sąžiningas, doras, ramus, niekada nesikarščiuojantis. Į Stasį bet kokiu klausimu galėjai kreiptis. Protingas vyras buvo, gyvenime irgi ramus, šeima graži“, – kalbėjo R.Turskis.
Atsisveikinti su S.Danisevičiumi galima sostinėje laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“.
Gegužės 14 dieną – nuo 17 iki 20 val., taip pat gegužės 15 dieną nuo 9 iki 14 val.
Legendinis Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės futbolininkas bus palaidotas Karveliškių kapinėse. Artimieji prašo atsinešti po vieną baltą gėlės žiedą.
