„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Su užduotimi iš Ukrainos skruzdėlyno į Lietuvą atvykęs futbolininkas: „Rusai – žvėrys“

Jevhenas Jefremovas dar pernai mindžiojo Lietuvos stadionų dangą negalvodamas apie nieką kitą, tik futbolą. Dabar futbolas jo galvoje neužima nei pirmos, nei antros vietos. Su specialia misija trumpam į Lietuvą grįžęs ukrainietis su 15min pasidalijo savo patirtimi iš jau ketvirtą mėnesį Rusijos pradėto kraugeriško karo draskomos valstybės.
Jevhenas Jefremovas
Jevhenas Jefremovas / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

„Viskas“, – po bene valandą trukusio pokalbio nusišypsojo ir lietuviškai ištarė J.Jefremovas.

Bet šypsotis daug progų 28-erių krašto gynėjas pastaraisiais mėnesiais neturi.

Nuo 2020 m. rugpjūčio iki 2021 m. pabaigos Marijampolės „Sūduvai“ atstovavęs ukrainietis tikėjosi versti naują karjeros puslapį, kai pasirašė sutartį su aukščiausioje Ukrainos lygoje žaidžiančiu „Minaj“ klubu, bet viską sujaukė karas, dėl kurio J.Jefremovas pastaraisiais mėnesiais ginasi ne nuo varžovų atakų futbolo aikštėje, o nuo žiaurios rusų agresijos.

Vytauto Kuralavičiaus nuotr./Jevgenas Jefremovas
Vytauto Kuralavičiaus nuotr./Jevgenas Jefremovas

Vasario 22-ąją jis grįžo su komanda iš treniruočių stovyklos Turkijoje, o jau to paties mėnesio 25 dieną jis turėjo sužaisti pirmąsias oficialias rungtynes su Minajaus klubo apranga, bet žydrų marškinėlių nespėjo pasimatuoti, kai ant jo šalies žemės ėmė kristi okupantų bombos.

„Kai viskas prasidėjo, buvau prie Vengrijos sienos. Iškart paskambinau tėvams, o 6 valandą ryto prezidentas Zelenskis pranešė, kad karas prasidėjo, raketos skrido per visą šalį. Pirma reakcija buvo šokas, šokiruoti buvo visi ukrainiečiai. Ačiū prezidentui, kad tokiu sudėtingu momentu suvienijo tautą, tada dėl jo atsirado vienybė ir tikėjimas“, – pasakojo J.Jefremovas.

„Vasario 22-ąją parskridome iš treniruočių stovyklos, o jau vasario 25-ąją turėjome žaisti pirmąsias sezono rungtynes. Komanda, prieš kurią turėjome žaisti pirmąjį mačą (Petrovės „Inhulets“ – aut. past.), į Kyjivą iš Turkijos parskrido tik vasario 24-osios naktį, apie 1 valandą, o jau 4 valandą į tą Boryspolio oro uostą skriejo raketos. Mariupolio komanda apskritai neparskrido, nespėjo“, – apie futbolo komandų realybę prasidėjus karui kalbėjo ukrainietis.

Jį patį Rusijos karas šokiravo kaip ir kitus ukrainiečius, nors J.Jefremovas pirmąsyk su karu susidūrė dar 2014 metais.

Rusijos remiami separatistai jo gimtąjį Donecką nusiaubė dar tada.

„Man asmeniškai karas prasidėjo dar prieš aštuonerius metus, nes esu iš Donecko. Tankai ir kita technika mano namus užėmė dar tada, – prisiminė J.Jefremovas. – Draugai iš Donecko po karo pradžios 2014 metais pabėgo į Kyjivą, nusipirko butą, pradėjo naują gyvenimą. O dabar subombardavo ir tą butą. Visa laimė, kad jie liko gyvi, bet jau nebeaišku, kur toliau bėgti nuo rusų.“

Į Lietuvą – su užduotimi

Gimtinėje nuo karo pradžios buvęs J.Jefremovas pats į karo veiksmus neįsitraukė, bet po pirmojo šoko greitai ėmė gelbėti kitiems.

„Pirma reakcija buvo šokas – mama buvo Donecke, brolis ir sesuo Kyjive, aš vakarinėje šalies dalyje. Pirmą dieną mus ištiko šokas, nežinojome, ką daryti. Bet po to, maždaug trečią dieną, atsirado patriotizmas, susikaupė neapykanta, ėmėme galvoti, ką daryti ir kaip vieni kitiems pagelbėti“, – pasakojo J.Jefremovas.

Man asmeniškai karas prasidėjo dar prieš aštuonerius metus.

Planuoti savo veiksmus karo akivaizdoje jam ir kitiems ukrainiečiams trukdė nežinomybė.

Kol dar nepaaiškėjo, jog „antra kariuomene pasaulyje“ vadinta Rusijos karo mašina iš tiesų nėra tokia jau nepažeidžiama, manyta, jog karas Ukrainoje gali trukti vos kelias dienas ar savaitę.

Tad ir J.Jefremovas pradžioje tarsi sukaustytas stebėjo, kur viskas pakryps, o jau netrukus ėmėsi aktyvios humanitarinės veiklos.

„Pirmas tris ar keturias dienas viskas buvo sustoję, bet po to ėmėme žiūrėti, kaip padėti žmonėms, aplink visi ėmė ieškoti pagalbos. Aš turėjau draugų užsienyje, ypač Lietuvoje, ir nusprendžiau per šiuos ryšius organizuoti pagalbą, – pasakojo ukrainietis. – Stengiausi vežioti maisto produktus į aplink Kyjivą esančius rajonus – ir į Bučią, Irpinę, Černihivą. Ukraina dabar kaip skruzdėlynas – kiekvienas stengiasi įnešti kažkokį savo šapą. Vyrai daro vienus dalykus, moterys rezga tinklus, siuva uniformas – visi bando prisidėti ir padėti savaip.“

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas

Pirmą karo mėnesį jam daugiausiai teko rūpintis karo nusiaubtų regionų žmonių maitinimu bei apgyvendinimu. Dabar labiausiai trūksta jau kito dalyko.

„Dabar situacija jau geresnė, maisto visiems užtenka, bet labiausiai trūksta degalų. Dyzelino visai nėra, tie, kas turi dyzelines mašinas, net nevažinėja, nes visi degalai eina karinei technikai, žemės ūkiui, energijos šaltiniams“, – pasakojo J.Jefremovas.

Jis ir pats į Lietuvą atvyko ne šiaip sau.

Ukraina dabar kaip skruzdėlynas – kiekvienas stengiasi įnešti kažkokį savo šapą.

Prasidėjus karui ir įvedus nepaprastąją padėtį, iš Ukrainos, išskyrus išimtis, neleidžiama išvykti 18–60 metų vyrams.

J.Jefremovas, kaip ir kiti savanoriaujantys asmenys, gavo specialų leidimą, su kuriuo užsienyje gali praleisti daugiausiai 9 dienas, o į Lietuvą jis atvyko su specialia užduotimi – pargabenti į gimtinę elektrinius generatorius, kurie reikalingi kariuomenei.

„Kiek čia būsiu, priklausys nuo to, kaip greitai rasime elektros generatorius. Gal truksime dvi, gal penkias dienas. Jeigu turėsime vietos, pasikrausime ir daugiau daiktų prieš kelionę atgal į Ukrainą. Viskas, ką parvešime, keliaus į karštus taškus. Parvežę perduosime kariuomenei, pasirašysime, kad pridavėme, ir viskas keliaus į veiksmų zonas“, – sakė ukrainietis.

„Kiekvienoje gyvenamoje vietoje yra administracija, kurioje gali registruotis tapti savanoriu. Gali arba būti laisvu, kuris renkasi, ką veikti, arba prisirišti ir tau paskirs darbą: eiti ten, daryti tą ir t. t. Aš esu labiau laisvesnis ir renkuosi, ką daryti ir kur kam padėti. Prie sienos yra specialūs koridoriai, atskirti nuo bendros eilės ir skirti savanoriams, kad jie galėtų greičiau judėti“, – apie savo vaidmenį ir savanorystę Ukrainoje papasakojo J.Jefremovas.

Sukrėtė rusų žiaurumas

Kilęs iš Donecko, J.Jefremovas augo ne tik ukrainietiškoje, bet ir rusiškoje aplinkoje.

Jis iki šiol dažniausiai šnekėdavo tik rusiškai, bet pastaruoju metu į savo kalbą vis dažniau įterpia ir ukrainietiškus žodžius.

Ir po pokalbio J.Jefremovas dėkojo ne rusiškai, o ukrainietiškai.

„Aš visada kalbėjau rusiškai ir nesuprantu, kai sako, kad kažkas kažką engia Ukrainoje dėl rusų kalbos. Kas kaip nori, tas taip kalba, net ir dabar nesulaukiu priekaištų, jei kalbu rusiškai. Bet kaupiasi negatyvas, nusikaltimai, mirtys. Dėl to norisi nuo to būti kuo toliau ir viskas, kas rusiška, atstumia, dėl to ir jų kalba nebesinori kalbėti. Neįsivaizduoju, kiek metų turi praeiti, kol viskas grįš į savo vėžes, kol santykiai normalizuosis. Tikriausiai praeis ne viena karta, o gal ir 100 metų“, – jautriai kalbėjo futbolininkas.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas

Jam pačiam savomis akimis teko išvysti, kaip atrodo rusų nusiaubti ir apleisti Kyjivo apylinkių rajonai. Išvydęs tuos vaizdus, J.Jefremovas sunkiai renka žodžius norėdamas apibūdinti rusų karių žiaurumą.

„Prisimeni, kaip kažkada atrodė Bučia, Irpinė, o dabar net nuotraukos ir vaizdai neperteikia to, kaip ten viskas atrodo iš tikrųjų. Ten likęs visas rusų technikos metalo laužas. Baisu, kaip ten viskas atrodo, – kalbėjo Lietuvoje žaidęs futbolininkas. – Baisu klausytis istorijų, kurias pasakoja žmonės, išgyvenę karštuose taškuose ir atvažiavę į saugias vietas. Rusai – kažkokie žvėrys, net neįmanoma apsakyti to negatyvo, kuris lieka šalyje po jų.“

Nors iš Ukrainos sostinės apylinkių rusai pasitraukė jau prieš kelis mėnesius, saugūs Ukrainoje dabar nesijaučia niekas, net ir tie, kurie gyvena per kelis šimtus kilometrų nuo fronto Ukrainos rytuose ar pietuose.

„Ukrainoje sirenos nenustoja gausti. Atrodo, kelis mėnesius buvo ramu, bet ne per seniausiai už 2 kilometrų nuo mano namų praskrido raketa. Ukrainoje nėra saugios vietos – niekada nežinai, kas ir kur gali atsitikti. Jaučiame nuolatinę įtampą. Vos pervažiavus Lenkijos sieną nusiteikimas ir ramybė visai kitokie, jautiesi visai kitaip. Dabar visi labiausiai baisisi, kai rusai renka žmones okupuotose teritorijose ir verčia juos dirbti arba kariauti Rusijos pusėje – tai karo nusikaltimas“, – rusų metodais šlykštėjosi J.Jefremovas.

Ukrainoje sirenos nenustoja gausti.

Ir vis dėlto, nepaisant tūkstančių žuvusių ir sužeistų, sugriautų miestų ir gyvenimų, Ukraina ir jos žmonės pasiduoti neketina, kaip ir neketina užleisti savo teritorijų, ką galbūt norėtųsi išvysti kai kuriems politikams iš Vakarų. Pavyzdžiui, buvusiam JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui, praėjusią savaitę pareiškusiam, kad Ukraina turėtų dalį savo teritorijos perleisti Rusijai.

„Dėl ko mes tada kariaujame? Ukrainoje niekas nėra nusiteikęs užleisti teritorijos Rusijai. Aš pats esu iš Donecko ir noriu gyventi toliau savo mieste, savo namuose, kaip gyvenau anksčiau. Niekas nesupras, jei atiduosime. Be to, kas garantuos, kad jiems atidavus dalį šalies, jie sustos? Ukraina yra dėl to vieninga. Kaip sunku bebūtų, bet kovosime iki paskutinės vilties“, – sakė ukrainietis.

Tėvai – Lietuvoje

Nors pats gelbsti tautiečiams Ukrainoje ir į Lietuvą užsuko tik trumpam, savo tėvams buvęs „Sūduvos“ žaidėjas parūpino saugesnį prieglobstį.

Dar balandžio viduryje iš Donecko pasprukę futbolininko artimieji atsidūrė Lietuvoje ir mūsų šalyje yra iki šiol.

Prie to stipriai prisidėjo ir buvę J.Jefremovo bendražygiai, o labiausiai – Marijampolės klubo prezidentas Vidmantas Murauskas.

„Mano tėvai šiuo metu yra Lietuvoje, jie gyvena Marijampolėje. Labai dėkoju savo lietuviams draugams, kurie man padėjo. Labai ačiū „Sūduvos“ prezidentui Vidmantui Murauskui, kuris labai padėjo, davė butą ir apgyvendino juos. Jie dabar ieško darbo, bet man, kaip sūnui, svarbiausia, kad jie saugūs“, – sakė J.Jefremovas.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vidmantas Murauskas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vidmantas Murauskas

Kartu su juo gimtinėje nuo karo nukentėjusiems padeda ir ukrainiečio brolis, o sesuo, dirbanti IT sektoriuje, išvyko į Graikiją ir tęsia darbus nuotoliniu būdu.

„Bayraktar“ ir „Eurovizija“

Į Lietuvą sugrįžęs pirmąsyk nuo praėjusių metų pabaigos, kai baigė karjeros etapą „Sūduvoje“, J.Jefremovas išvydo daug puikiai atpažįstamų ženklų.

Vien centrinėje sostinės Vilniaus gatvėje, kurioje kalbėjomės su ukrainiečiu, apsidairius buvo galima išvysti bent septynias ar aštuonias Ukrainos vėliavas.

Jų pilna ir kitur, įskaitant greitkelių iškabas, centrines miestų aikštės ar eilinių gyventojų balkonus.

Į tą dėmesį atkreipė ir J.Jefremovas.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Jevhenas Jefremovas

„Labai daug visko. Mačiau parduotuves su ukrainietiškomis iškabomis, mačiau netgi degtinės butelį, ant kurio – pasiųstas rusų karinis laivas. Be to, visur labai daug vėliavų, turbūt visose aikštėse galima išvysti po Ukrainos vėliavą“, – įspūdžiais dalijosi žaidėjas.

„Manau, kad Lenkija ir Lietuva yra šalys, labiausiai mums padedančios. Lenkija turbūt padeda labiausiai, bet Lietuva eina iš karto po to. Labai jaučiasi jūsų pagalba, mes girdime ir sužinome apie visas jūsų akcijas ir pagalbą. Didžiulė pagarba, kai matai, kaip mus palaiko visas adekvatus pasaulis. Labai ačiū galiu tarti nuo visų ukrainiečių“, – pridūrė J.Jefremovas.

Lenkija ir Lietuva yra šalys, labiausiai mums padedančios.

Jis ir kiti ukrainiečiai išgirsta ne tik apie simbolines palaikymo akcijas.

Štai praėjusią savaitę per pasaulį nuvilnijo Andriaus Tapino iniciatyva, kai su šimtų tūkstančių žmonių pagalba vos per kiek daugiau nei tris dienas buvo surinkti 5 mln. eurų Turkijoje gaminamam vidutinio nuotolio daugkartinio panaudojimo dronui „Bayraktar“.

Pokalbio metu lėšų rinkimas Rusijos karinius objektus naikinsiančiam prietaisui dar buvo tik įpusėjęs, bet J.Jefremovas jau tada žavėjosi lietuvių iniciatyva.

„Girdėjau, kad surinkote jau 2,5 mln. eurų. Tai įspūdinga... Nupirkti tokią karinę priemonę, „Bayraktarą“... Taip...“ – sunkiai žodžius rinko ukrainietis.

Tiesa, lietuviams ir lenkams jis ne tik dėkoja, bet ir jų atsiprašo. Tą privertė daryti nuskambėjusi istorija, kai per „Eurovizijos“ finalą Ukrainos komisija neskyrė balų nė vienai iš labiausiai karo draskomai valstybei padedančių valstybių.

Ir nors teoriškai konkurso komisijos turėtų vertinti tik dainas bei atsiriboti nuo kitų aspektų, ukrainiečiai itin jautriai pažiūrėjo į tokį sprendimą.

„Scanpix“ nuotr./„Kalush Orchestra“
„Scanpix“ nuotr./„Kalush Orchestra“

„Kai mūsų komisija davė jums 0 balų Eurovizijoje, gėdą pajutau ir aš. Nei Lenkijai, nei Lietuvai – geriausiems draugams – neduoti balų, na kaip gi taip galima? Mačiau, kad po to Zelenskis net atsiprašė dėl to Lenkijos prezidento“, – sakė J.Jefremovas.

Stebės visa Ukraina

Karas atėmė iš daugelio ukrainiečių galimybę džiaugtis gyvenimu. Sustojo ir šios šalies futbolas, bet vienerias rungtynes visa Ukraina stebės sulaikiusi kvapą.

Jau rytoj, trečiadienį, Ukrainos futbolo rinktinė žais nukeltas 2022 m. pasaulio čempionato atrankos rungtynes prieš Škotiją.

Kovo mėnesį turėjęs įvykti susitikimas dėl Rusijos invazijos buvo nukeltas, o jame ukrainiečiai sieks žengti svarbų žingsnį link Katare metų pabaigoje vyksiančio turnyro.

Jei Ukrainos rinktinės nugalės, po kelių dienų dėl paskutinio 32-ojo bilieto į Katarą grumsis su Velso futbolininkais.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Ukrainos futbolininkai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ukrainos futbolininkai

„Visa Ukraina, jei tik galės, žiūrės rungtynes, – tikino J.Jefremovas. – Futbolininkai labai padeda, kuria fondus, surenka dideles suma. Pavyzdžiui, Andrijus Ševčenka neseniai sukūrė fondą ir renka pinigus. Manau, kad tie vaikinai, kurie rungtyniaus, supranta, ką tai (patekimas į pasaulio čempionatą – aut. past.) reikštų visai šaliai ir kausis iki pabaigos. Nežinau, laimės Ukraina ar ne, bet kad mušis, tai tikrai.“

Pats buvęs sūduvietis jau ketvirtą mėnesį, kai vyksta karas, nerungtyniauja niekur, nors retsykiais stengiasi pasitreniruoti su kitais Ukrainos futbolininkais, prasidėjus karui primiršusiais savo pagrindinį užsiėmimą.

„Treniruojuosi individualiai. Pilnaverčių treniruočių neturime, nes Ukrainoje niekas nevyksta. Yra gal 700–800 futbolininkų, dalis jų susirenka, kartu pasitreniruoja, pabėgioja. Bet tos treniruotės nepilnavertės. Būna, susirenkame. Mano komandoje netgi žaidė trys kariai, kurie rungtyniavo su karinėmis uniformomis. Susirinko, pažaidė futbolą ir išvažiavo atgal į pozicijas“, – pasakojo J.Jefremovas.

O ar mato ukrainietis šviesą tunelio gale ir galimą karo pabaigą?

„Mes laimėsime, bet kiek truks karas, priklauso nuo Rusijos. Ukraina tikrai nepasiduos, mes kausimės iki pabaigos. Kausimės iki paskutinės akimirkos. Daug priklauso ir nuo kitų šalių, kiek jos mums padės, nes propagandos Rusijoje daug, atrodo, kad ten kitas pasaulis ir jie neketina sustoti“, – sakė ukrainietis.

J.Jefremovas dėkoja už pagalbą lietuviams ir prašo jų nenustoti remti Ukrainos. Futbolininkas priimtų pagalbą ir daiktais, o dėl jų perdavimo kviečia visus norinčius susisiekti per socialinius tinklus.

Jevheno Jefremovo rekvizitai

Sąskaita SEB banke: Yefremov Yevgen, LT437044090100847458

Paypal: Jekaefremov80@gmail.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs