Su K.Skinkiu susitikome viešbutyje Budapešte. Jis tik prieš vidurnaktį grįžo iš oficialios vakarienės su „Ferencvaroš“ klubo ir UEFA atstovais. Tai – tradicija tapęs susitikimas prieš kiekvienas Čempionų ar Europos lygos rungtynes.
Kalbų apie būsimą dviejų komandų akistatą vakarienės metu nebūna. Daugiausiai, kaip 15min pasakojo K.Skinkys, futbolo reikalai aptariami tik plačiąja prasme.
Bet grįžkime laiku atgal. Savanoriu „Sūduvoje“ buvęs jaunas vyras prieš daugelį metų sužinojo, kad yra vykdomas konkursas užimti atstovo spaudai vietą ir jam pavyko ją gauti.
Vėliau – 2015-aisiais – iš Marijampolės klubo prezidento Vidmanto Murausko K.Skinkys išgirdo pasiūlymą tapti klubo direktoriumi.
„Smagi diena. Tuo metu man buvo 25 metai ir atrodė labai smagu, didelis įvertinimas, bet kartu ir didelė atsakomybė, – prisiminė K.Skinkys. – Galėjo, manau, ir ką nors kitą rinktis vietoje manęs, bet pasiūlė ir stengiuosi kaip galima geriau darbuotis ir atsidėkoti.“
Išmokti naujai iškeptam direktoriui reikėjo daug. Kaip pats sako, kiekviena diena buvo naujiena, bet su metais patirtis kaupėsi. Kartu kilo ir Marijampolės klubas, kuris jau dvejus metus iš eilės yra tapęs Lietuvos čempionu ir trečius metus iš eilės pasiekęs Europos lygos atrankos atkrintamąjį etapą.
K.Skinkio pareigybių spektras – itin platus: nuo organizacinių klausimų, įvairių ryšių palaikymo iki bendravimo su agentais ir komandos komplektacijos. Būtent pastarosios pareigos direktoriui yra pačios įdomiausios ir maloniausios.
Apie komandos komplektacijos niuansus, trenerį Vladimirą Čeburiną, keliones Europoje, pinigus ir Marijampolės stadiono klausimus – išskirtinis 15min interviu su K.Skinkiu.
– Ar buvo tokių komplektacijos dalykų, dėl kurių vėliau teko gailėtis?
– Aišku, kad buvo. Po laiko galvoji, kad gal galėjau daugiau pasiaiškint apie vieną ar kitą žaidėją ir jo nesiūlyti treneriui ir prezidentui. Tikiuosi, kad nebus daugiau, bet žinom, kiek šitam dalyke faktorių, asmeninių savybių, kitų kintamųjų. Kartais atrodo, kad turi visą informaciją, kuri atrodo saugi, bet viskas gali keistis. Nesiseks, jei tik bijosi. Rizikos laipsnis visada išliks ir reikia su tuo susigyventi ir tai priimti. Aišku, galiausiai daug kas priklauso nuo to, kaip žaidėjui pavyksta įsilieti į bendravimą, trenerio schemas, kolektyvą.
– Ar yra žaidėjas, kurį įvardintumėt kaip geriausią savo sprendimą?
– Išskirti ko nors gal nesinorėtų, bet mus visus maloniai nustebino Paulius Golubickas. Jaunuolis vyresnio brendimo, bet jau subrendo ir yra pasiruošęs vyrų futbolui. Aišku, jam dar daug reikia išmokti, bet matome jo kokybę, tinkamas charakterio savybes. Jo potencialas lubų dar tikrai nepasiekė.
– Daug kas kalba apie „Sūduvos“ sėkmės paslaptį. Žinoma, yra ne viena to priežastis, bet, jei reikėtų papasakoti, kas susidėjo per šiuos metus?
– Susidėjo labai daug kas, pradedant tuo, kad prieš daug metų buvo sutvarkyta infrastruktūra, taip pat daug metų buvo nepriekaištinga reputacija su atsiskaitymais. Kai pradėjo važiuoti geresni žaidėjai, viskas po truputį susiklijavo, atvyko treneris, kuriam pavyko komandą sulipdyti pagal norimą žaidimo schemą ir tai davė rezultatą. Kažką pasiekę stengiamės dar pridėti, tobulėti ir rezultatas yra.
Suprantam, kad ateis laikas, kai galbūt jo nebus ir reikės kažkaip reaguoti, tai vis ir galvojame, kaip neužmigti ant laurų, kaip stiprėti kiekvienu žingsniu. Tai ne visada pavyksta ir ne visada pavyks, bet bendras visų darbas duoda rezultatą. Esame klubas, kuriame visi turi daryti maksimumą ar net daugiau, kad viskas veiktų ir tikrai nėra nė vieno žmogaus, kuris taip nedirbtų.
– Kieno buvo idėja 2016-aisiais pasikviesti trenerį Vladimirą Čeburiną?
– Kiek aš atsimenu, sulaukėme skambučio, kai dar net nebuvo viskas aišku su buvusiu treneriu. Jis buvo vienas iš pirmų pasiūlytųjų, taip pat turintis patirties. Prezidentas jam paskambino, pasikalbėjo, viskas įvyko labai greitai.
– Be jo buvo daug kandidatų?
– Futbole net nereikia, kad pasklistų kalbos, kad bus keičiamas treneris. Užtenka prastesnių rezultatų ir tau pradeda plaukti pasiūlymai. Šiame darbe yra milžiniška konkurencija, milžiniškas spaudimas, dažni pokyčiai. Tai labai sunkus ir pagarbos vertas darbas.
Kandidatų gali surasti labai greitai, bet dažniausiai, jei sieki rezultato, būtų gerai, kad žmogus pažinotų aplinką ir procesas neužtruktų. V.Čeburino atveju tai tiko – jis žinojo aplinką, lygą, buvo čia praleidęs sėkmingus metus.
Šiame darbe yra milžiniška konkurencija, milžiniškas spaudimas, dažni pokyčiai
– Kaip atsitiko, kad Algis Jankauskas, Semiras Kerla ir Andro Švrljuga nebuvo reikalingi „Žalgiriui“, bet dabar rodo puikius rezultatus su „Sūduva“?
– Aš nežinau, dėl kokių priežasčių jie nebuvo reikalingi „Žalgiriui“. Manau, kad tos priežastys kiekvienu atveju gali skirtis. Aš jų nežinau ir, tiesą sakant, jos manęs nedomina, bet akivaizdu, kad futbolo kokybės prasme mūsų šalies čempionate jie buvo stiprūs. Visada yra daug niuansų: kas su kuo ir kaip sutaria, kas ką mėgsta ir ko nemėgsta. Čia kiti dalykai.
Algis – ilgametis žaidėjas, kapitonas. Tikras kapitonas, gimęs juo būti. Semiras, mano nuomone... Nenoriu daug komentuoti, bet netikiu, kad nebuvo tinkamas „Žalgiriui“ žaidimo prasme. Aš niekada jo neklausiau, mes tiesiog susiskambinom, jam patiko Marijampolė, o mums nekilo klausimų, kad tai tinkamas žaidėjas. Andro Lietuvoje žaidė gerai, jis yra charizmatiškas, atkreipiantis į save dėmesį. Futbolo prasme –techniškai pajėgus, aktyvus, turintis didelį norą.
– Ar agentai pradeda kitaip žiūrėti į komandą, kuri ima demonstruoti žymiai geresnius rezultatus? Gal klubu pradeda labiau pasitikėti aukštesnio lygio agentai?
– Geresnė reputacija reiškia labai daug dalykų. Kiekvienas rezultatas, kiekviena pergalė europiniu mastu, kaip prieš „Maccabi“, APOEL ar kitą grupių kalibro komandą, reiškia, kad apie tave sužino. Kartais yra gerai būti vien žinomu, nes žmonės daug kalba tarpusavyje. Tai svarbu daugeliu atžvilgių. Neįkainojamas dalykas, kai apie tave iš gerosios pusės sužino dėl tavo pasiekimų.
Neįkainojamas dalykas, kai apie tave iš gerosios pusės sužino dėl tavo pasiekimų
– Pačiam tai treti metai, kai „Sūduva“ žengia toli Europoje. Koks pats būnate prieš svarbiausias rungtynes, nekankina nemiga?
– Neturiu polinkio į nemigą (juokiasi), bet tai dideli išgyvenimai. Nesinori nupiešti sporto kaip svarbiausio dalyko gyvenime, nesinori sakyti, kad tai kažkokia pasaulio pabaiga. Bet tu tuo dalyku gyveni, juo gyvena tavo šeima, draugai. Galų gale, tu kasdien esi tame pačiame pastate su žmonėmis, kurie irgi tuo gyvena.
Tad tai yra didelis įvykis, didelis noras pasirodyti kuo geriau. Nervų būna ir tai normalu. Manau, kad bet kuriam darbe žmonės nervinasi. Klausimas, kaip tu į stresą reaguoji, nes per daug reaguoti yra negerai. Turime mėgautis tokiomis rungtynėmis ir jų laukti.
– Teko pagalvoti, kokios emocijos užplūstų, jei „Sūduvai“ pavyktų patekti į grupių etapą?
– Žinau, kad būtų mintys: ką dabar reikia daryti (juokiasi)? Kiek darbo, kiek minčių… Kitą rytą reikėtų skristi į burtus. Tada mintys apie stadioną, kurios jau yra kažkiek sudėliotos. Aišku, pusę valandos galėtų būti ekstazė, bet tie klausimai ilgai neleistų užsibūti tokios būsenos.
– Pernai ir užpernai peržengti paskutinio etapo nepavyko. Ar buvo kalbamasi klubo viduje ir galbūt ieškoma to priežasčių?
– Tiek užpernai, tiek pernai komandai buvo galima tik padėkoti už darbą, kovą ir neieškoti kažkokių priežasčių. Šiemet darbas irgi padarytas, dabar liko tik vienos rungtynės. Šiandien taip pat kalbėjau su kai kuriais žaidėjais ir sakiau jiems, kad jie pasimėgautų šia situacija, visi turėtų būti kuo mažiau nervingi ar įsitempę.
Mes nesame favoritai, tą suprantame. Prognozės, biudžetai yra kitoje pusėje, bet prognozes ne kartą paneigėme, todėl ir žaidėjų veiduose galima matyti, kad tikėjimas yra didesnis nei buvo prieš dvejus metus ar pernai. Svarbiausia – mėgautis. Bus daug lemiančios rungtynės, pilnas stadionas, šeimos ir draugai tribūnose, bus galimybė patekt ten, kur dauguma nėra buvę. Kodėl gi ne…
Prognozės, biudžetai yra kitoje pusėje, bet prognozes ne kartą paneigėme, todėl ir žaidėjų veiduose galima matyti, kad tikėjimas yra didesnis
– Tai bus kova ir dėl trijų milijonų eurų, kuriuos klubas gautų iš UEFA. Ką tokie pinigai reikštų „Sūduvai“?
– Tai svari ir didelė pinigų suma. Reikėtų su patyrusio prezidento pagalba stengtis kuo geriau reaguoti ir suvaldyti tą situaciją, nes pinigus gali labai greitai ir netikslingai išleisti. Žinoma, mums reikėtų galvoti apie stadioną, apie investicijas. Sėkmės atveju jų reikėtų daug ir greitai, taip pat dar yra žaidėjų premijos. Kitas dalykas, kad dalis tų pinigų jau yra įskaičiuota į dabartinį biudžetą ir mes iš jų gyvenam. Tai nėra ekstra suma. Būtų matyti, bet svarbiausia elgtis pamatuotai.
– Vyrauja nuomonė, kad, jei „Sūduvai“ pavyktų, Lietuvos futbole dėl biudžetų skirtumų nebeliktų intrigos. Ar klubas išties galėtų taip šauti į viršų?
– Mane šitos kalbos visada labai gąsdina, nes ir dabar dalis žmonių kalba lyg mes esame jau laimėję čempionatą, bet atsiverti turnyro lentelę ir matai, kad mes esame antroje vietoje. A lygoje šiemet laukia dar didelis darbas. Iš europinio maratono reikės sugrįžti ten ir noriu, kad žaidėjai to neužmirštų. Vietiniame čempionate visada bus intriga, visada bus svarbu jį laimėti. Ir ne tik mums, bet ir kitoms komandoms.
– UEFA atstovai lankėsi ARVI stadione ir jį vertino. Kokia yra situacija? Ar būtų leidžiama Marijampolėje žaisti Europos lygos rungtynes?
– Turėjome UEFA atstovų vizitą, jie išskyrė trūkumus. Mūsų nuomone, dauguma tų trūkumų yra sutvarkomi ir jau turime planą, kaip tai darytumėme. Per šias dienas jį sudarėme ir, jei pavyktų ten patekti, aš pozityviai žiūrėčiau į tuos šansus. Dabar dar apie tai kalbėti nesinori.
Viską sužinotumėme penktadienį, kai ir būtų priimtas sprendimas, ar mums leistų žaisti, ar ne. Iki penktadienio mes diskutuosime, teiksime siūlymus ir matysime, kaip viskas baigsis. Aš tikiu, kad ir pati UEFA labiau norėtų, kad žaistumėme Marijampolėje, o ne Vilniuje, nes tai mūsų namai, mūsų atmosfera. Šita komanda tame mieste gimė ir augo.
– Ar teisingai supratau, kad, jei ne Marijampolė, tuomet Vilnius?
– Prieš dvejus metus buvome gavę išvadą, kad žaistumėme Vilniuje. Šiemet tokių kalbų dar nebuvo, mes jų ir neinicijuojame. Kol kas tokio pasiūlymo ar nukreipimo nebuvo, todėl dėtumėme pastangas, kad galėtumėme žaisti Marijampolėje.
– O kuo LFF stadionas yra geresnis nei Marijampolės?
– Visų pirma, tai yra aikštė, kurios nereikia šildyti, nes žolė dirbtinė. Ten vyko rinktinės rungtynės, tad kai kurie dalykai, kurių žiūrovai nepastebi, kaip kameros pozicija, turniketų skaičius, aikštės aptvėrimas, yra išspręsti. Tokio tipo dalykai gali užkirsti kelią, bet mes stengsimės juos pašalinti. Aišku, net jei ir nepatektumėme į grupių etapą, žingsnis po žingsnio atsinaujintumėme.
