Kai susitinkame pokalbiui su A.Baga prie nedidelio Vilniaus „Žalgirio“ biuro Neries pakrantėje, šalia prie vaikiško vežimėlio lūkuriuoja ir jo šeima.
Žmona, du maži vaikai saulėtą dieną kuria idilišką vaizdą, priešingą tiems, kurie vyksta per 170 km nuo Vilniaus šeimos gimtinėje.
Visos Europos akys nukreiptos į Baltarusiją ir Minską, kur šimtai tūkstančių žmonių pakilo dėl savo teisės į laisvę prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą.
Tuo metu savajam žygiui Europoje rengiasi A.Baga.
39 metų baltarusio treniruojamas Vilniaus „Žalgiris“ po ilgos serijos pergalių ir smuktelėjimo Lietuvos čempionate nori patriukšmauti Europos lygoje.
Jos pirmasis etapas iš vieno mačo A lygos vicečempionams prasideda ketvirtadienį maču sostinėje su Estijos klubu „Paide LM“.
Apie tai, apie Lietuvos ir Baltarusijos futbolą ir karščiausius įvykius jo tėvynėje kalbėjomės su A.Baga.
– Aliaksėjau, kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas?
– Kaip ir daugumai vaikų – kieme. Paskui įsirašiau į sporto mokyklą. Lankiau ir įprastą vidurinę mokyklą, bet lygiagrečiai treniravausi 10 metų Minske futbolo mokykloje, o kai reikėjo pereiti į suaugusiųjų futbolą, patekau į Barysavo BATE jaunimo komandą, iš kurio patekau į vyrų.
Tokia likimo ironija – gimiau Barysave, kur tarnavo mano tėvas kariškis, augau ir mokiausi Minske, ten gimė ir mano brolis.
– Kai augote, dar vyko TSRS čempionatas, vyko atkaklios Minsko „Dinamo“ ir Vilniaus „Žalgirio“ rungtynės. Liko atsiminimų iš tų laikų, kai komandoms atstovavo daug ryškių žaidėjų?
– Buvau mažas, bet tada buvo daug žvaigždžių, kiekviena komanda turėjo savų išskirtinių bruožų. Daugumai patiko Kijevo „Dinamo“, kai su Oleksejumi Michalyčenka, Olegu Blochinu ir kitais buvo superkomanda. Maskvos „Spartak“ buvo stiprus su Fiodoru Čerenkovu priešakyje, savo respublikoje palaikėme Minsko „Dinamo“, o apie Vilniaus „Žalgirį“ girdėjome daug. Mūsų daug ir lankėsi stadione, o ir atstumas nuo Vilniaus ir Minsko tik 170 km, esame kaimynai.
Išvardyti visų 11 tų laikų „Žalgirio“ žaidėjų negalėčiau, bet buvo daug ryškių vardų ir aukšto lygio futbolas.
– Daugiau nei penkerius metus pats žaidėte BATE, bet komanda į Čempionų lygos grupės varžybas pateko kaip tik tuo metu, kai baigėte karjerą – būdamas 29-erių pasitraukėte dėl traumų?
– Kai dar pats žaidžiau žaidėme UEFA taurės ir „Intertoto“ varžybose, buvome praėję ir tris etapus, pas mus lankėsi Miuncheno ir Bolonijos klubai – tais laikais mums tai jau buvo „bomba“.
Bet dėl rimtos nugaros traumos baigiau žaisti, o Čempionų lygoje BATE debiutavo jau be manęs.
Bet keturis sezonus Čempionų lygoje ir tris Europos lygoje aš dalyvavau netiesiogiai, dirbdamas trenerio štabe.
– Kai treniravote BATE ir Europos lygos varžybose Barysave 1:0 įveikėte Londono „Arsenal“, pareiškėte, kad ši pergalė geriau nei seksas. Tai iki šiol įsimintiniausias mačas?
– Turbūt taip, jei kalbėtume apie etapą, kai jau vadovavau BATE. Juk atvyko visas „Arsenal“ žvaigždynas, kurį mums Barysave pavyko įveikti.
Ryškios rungtynės buvo ir su Salonikų PAOK, kurį įveikėme svečiuose, kai Europos lygoje užėmėme antrą vietą grupėje ir patekome į aštuntfinalį.
Aišku, „Arsenal“ liks visam gyvenimui, nors ir suprantu, kad negalima ilgai gyventi prisiminimais. Reikia eiti pirmyn ir kurti naują istoriją naujose vietose.
– Kai dar žaidėte buvote Baltarusijos jaunimo rinktinės kapitonas ir žaidėte Europos U21 čempionate. Ko trūksta Baltarusijos futbolui, kad patektų į vyrų elitines pirmenybes?
– Mūsų jaunimo rinktinė žaidė Europos pirmenybėse tris kartus, bet perėjimas į suaugusių futbolą nebuvo sklandus.
Jauni žaidėjai išvažiuoja, ieško savęs, nori kontraktų. Kai kurie ne tai, kad dingsta, bet praranda motyvaciją, kai pradeda mėgautis geru kontraktu. Tai – plati tema, bet reikia kad sutaptų daug faktorių – ne tik futbolo ir ekonominių. Pavyzdžiui, Latvija pateko į 2004 metų Europos futbolo čempionatą, kai treneris Starkovas turėjo gerų talentų, tokių kaip Paharis, Verpakovskis, Zemlinskis. Trumpai tariant, reikia sutapimų.
– Dabar Baltarusijos rinktinė pasaulio reitinge 83-ioje vietoje, Lietuva – 131, bet žaisime vienoje Tautų lygos grupėje. Tarp baltarusių ir lietuvių futbolo matote daugiau skirtumų ar panašumų?
– Dirbant čia gal ir nebūtų korektiška vertinti Lietuvos futbolą, bet matyt yra problemų ugdant jaunimą abejose šalyse.
Aišku, dėl stadionų viskas labai skiriasi – kone kiekviena Baltarusijos aukščiausios lygos komanda turi didelį prabangų stadioną, o žmonės juose lankydavosi gausiai iki koronaviruso.
Kita vertus, bendraujant su tais žmonėmis, su kuriais dirbu, atrodo, kad jų lygis neatitinka rinktinės reitingo vietos. Lietuvoje netrūksta talentingų darbščių žmonių, kurie turi polėkio, kuris turėtų padėti pakilti futbolui.
– Ar daug skirtumų matote bendrai gyvenime Baltarusijoje ir Vilniuje?
– Nepasakyčiau. Kai atėjo pandemija, likau gyventi čia ir įpratau. Nesu labai stiprus buities reikaluose, nežinau tiksliai kiek kas kainuoja Lietuvoje ir Baltarusijoje, bet nemanau, kad skirtumas yra didelis. Aišku, mentalitetas ir galimybės išvykti į Europos Sąjungos šalis galbūt ir lemia tam tikrus skirtumus. Lietuvoje jaunimui lengviau judėti po pasaulį, nors ir pas mus yra įmanoma, tik reikia užsiimti vizomis.
Visa kita – žmonių požiūris į mane, oras, valgis – panašu.
– Turbūt pastebėjote, kad vyresnė už jus karta Lietuvoje kalba rusiškai, jaunesnė – angliškai. Kuria kalba šnekate dažniau įprastame gyvenime Vilniuje?
– Kaip kada – jei, pavyzdžiui, žmonės kavinėse kalba rusiškai, tada kreipiuosi šia kalba, jei ne – užsisakau kavos angliškai. Nėra problemų, aš džiaugiuosi, kad galiu semtis praktikos bendraudamas komandoje angliškai, tai man gera patirtis, nes Barysave angliškai kalbėdavome mažai.
– Ar sekmadienį dalyvavote „Laisvės kelio“ renginyje, skirtų palaikyti pilietinę Baltarusijos visuomenę?
– Dabar visa šeima yra čia, jai skiriu visą laisvą laiką, liekantį nuo pasirengimo Europos taurės varžyboms, kurios jau ant nosies.
Aš atidžiai seku, kas vyksta tėvynėje, bet susilaikau nuo dalyvavimo.
– Jei būtumėte Minske, irgi neitumėte į protesto eitynes?
– Esu visa širdimi ir galva su šia padėtimi, bet ir dėl šeimos saugumo turiu likti nuošalyje.
Atrodo, kad viskas įvyksta taikiai, tačiau bet kada gali įvykti susidūrimas. Net nežinau, ką atsakyti. Viena, kai žiūri į fotografijas, kita, kai esi ten, Minske. Pagal pasakojimus būtų neadekvatu vertinti.
– Ką jums sako širdis, kai matote tai, kas vyksta tėvynėje. Ko tikitės ir dėl ko bijote?
– Aš nesu politikas ir man labai sunku vertinti ekonomines ar politines peripetijas. Tačiau, žinoma, labiausiai skauda dėl to, kad buvo pralietas paprastų žmonių kraujas.
Kai įvyko šie įvykiai, per juos žmonės patyrė traumas.
Iš principo, XXI amžiuje reikalingas dialogas, tik viskas priklauso nuo jo formos. Nebendraujant sunku išspręsti problemas. Tai, kad žmonėms teko smūgiai, yra didžiausia bėda.
– Per 200 Baltarusijos sportininkų pasirašė atvirą laišką, kuriame įspėja neatstovauti šalies rinktinei, jei prezidento rinkimų rezultatai liks galiojančiais, o smurtavę pareigūnai liks nenubausti. Tarp pasirašiusių laišką daugiausiai lengvaatlečiai, krepšininkai, plaukimo, sambo, bokso ir kitų sporto šakų atstovų. Kodėl beveik nėra populiariausių – futbolininkų ir ledo ritulininkų?
– Sunku vertinti. Tai, kas vyksta širdyje nepriklauso nuo tavo profesijos. Tikrai sunku pasakyti, bet kartais daug priklauso nuo komandų vadovų, už kurių stovi 30-40 žmonių: ne tik žaidėjai, bet ir treneriai, personalo darbuotojai.
Nuoširdžiai sakant man sunku pasakyti, nes kiekvienas situaciją vertina savaip, kiekvienas turi savo požiūrį. Galbūt kažkas gyvena kitoje vietoje, kitoje šalyje, ar gali išvykti į kitą šalį, iš ten rašyti ir kalbėti. Sunku pasakyti.
– Bet buvusios jūsų komandos žaidėjas Antonas Saroka buvo suimtas 7 dienas dėl dalyvavimo proteste, o paskui grupė BATE futbolininkų, tarp jų ir jūsų brolis Dmitrijus, paskelbė viešą žinutę: „Antonas – ne nusikaltėlis, kaip ir kiti sulaikytieji. Jis vienas iš mūsų!“ Tai jau drąsesnė žinutė?
– Tai buvo drąsesnė reakcija. Penki žmonės, bendraklubiai, kurie gyvena vieną gyvenimą, nusprendė palaikyti žaidėją, kuris pateko į tą nemalonią situaciją. Nežinau, ar galima vertinti kaip drąsų ar didvyrišką poelgį, bet artimas žmogus pateko į bėdą. Jei tavo komandoje artimas žmogus turi problemų, reikia jį palaikyti.
– Todėl ir BATE klubo generalinis direktorius Michailas Zalevskis patalpino vaizdo įrašą, kuriame jis išmeta savo buvusią darbinę – milicininko – aprangą į šiukšlių dėžę?
– Taip. Paėjo tokia tendencija. Ne jis vienas taip padarė. Buvo ir kitų pavyzdžių. Aš jį pažįstu puikiai nuo senų laikų. Niekas negalėjo nuspėti, kad reikės imtis tokių priemonių.
Tik pabrėžiu, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas, aš to niekaip nevertinu.
– Baltarusijoje sporto atstovams ypač sunku kalbėti ir dėl to, kad sporto klubų vadovai yra priklausomi nuo valdžios, net ir Baltarusijos olimpinio komiteto prezidentas yra pats Aliaksandras Lukašenka?
– Manau, kad taip. Jiems nėra paprasta.
– Ką manote apie Sviatlaną Cichanouskają, kuri kaip ir jūs šiuo metu yra Vilniuje?
– Tiesą sakant, negalvoju apie ją. Norisi atitolti nuo šių peripetijų, nors ir taip galvoje viskas verda, kaskart iššoka naujienos, puoli jas skaityti, kaskart kažkas nauja užkrauna galvą.
Norisi susitelkti šeimai ir darbui. Aš nesu politikas, negaliu gilintis į peripetijas.
– Visi šie metai sudėtingi dar ir dėl pandemijos. Atvykote dirbti į Vilniaus „Žalgirį“, o po poros mėnesių ir pasklido virusas. Ką veikėte per ilgą futbolo pertrauką?
– Likau Vilniuje, šeima dar porą mėnesių buvo likusi Minske.
Nusprendžiau nevažiuoti namo, nes grįždamas būčiau patekęs į karantiną. Netrukus mes pradėjome treniruotis, nesinorėjo to laiko prarasti.
Nieko tokio išskirtinio neveikiau – namie skaičiau knygas, žiūrėjau televizorių, gerai, kad galima buvo vaikščioti, tad su savo asistentu bandėme pažinti miestą. Laikas slinko lėtai, dar ir oras buvo pilkokas.
– Ir vizą turbūt gauti sudėtinga, esate sakęs, kad reikia kone 500 pažymų?
– Ne, klubas sutvarkė darbinę vizą, problemų nebuvo. Bet grįžti į Minską nebuvo prasmės dėl medicininių priežasčių.
– Baltarusija tuo metu buvo vienintelė šalis, kurioje nepaisant koronaviruso vyko nacionalinis futbolo čempionatas. Kaip tai vertinote?
– Ėjo žinios, kad žaidėjus tikrino ir buvo fiksuojami teigiami testai, o tuo pačiu metu žaidė, čempionatas nesustojo, tvarkaraštis liko toks pats.
Sunku pasakyti, kas būtų, jei būtų sustoję. Pavyzdžiui, Kazachstanas buvo sustabdęs savo pirmenybes, o dabar Bresto „Dinamo“ įveikė labai rimtą „Astana“ klubą 6:3 Čempionų lygos atrankoje.
Aišku, žmonių sveikata yra svarbiausia. Bet žiūrint į sportinę pusę, matome pranašumą.
– Kas dabar labiausiai trikdo darbuotis dabartinėmis saugumo sąlygomis?
– Pirmiausia, – kaukės. Be abejo, su jomis nepatogu nei vaikščioti, nei treniruotis. Bet gyvename pagal dabartinę realybę, reikia taikytis.
Aišku, buvo metas, kai treniruotėje buvo 5-6 žaidėjai, o ne 20 – tai labai neįprasta. Po pandemijos buvo ypač sunku, nes reikėjo suprasti, kokios būklės yra žaidėjai, galėjome treniruotis mažomis grupėmis, dar per dieną teko vesti 3-4 treniruotes.
– „Žalgiryje“ su lietuviais drauge žaidžia trys serbai, du kroatai, olandas, čekas, slovėnas, prancūzas, kanadietis, rumunas, ganietis. Kaip randate bendrą kalbą?
– Aišku, kad rūbinėje skamba anglų kalba, ji populiariausia visame pasaulyje. Kažkas šneka geriau, kažkas prasčiau, bet geriau kalbantys padeda kitiems. Tas bendravimas man pačiam labai įdomi patirtis, reikia kiekvieną suprasti, nes net žemynai kiti. Bet futbolo šneka universali, tad daug aiškinti aikštėje nereikia.
– „Žalgiris“ žaidžia atakuojantį futbolą, puolime ypač stiprūs individualiai žaidėjai, kiek lėtesni vidurio saugai. Ar tai ir yra jūsų futbolo filosofija?
– Ir mano, ir klubo filosofija yra visada laimėti. Tad ir treniruočių procesą ir žaidimą statome pagal tikslą bei pagal turimus žaidėjus.
Jei atakuojančių žaidėjų grupė yra gera, reikia sukurti jiems sąlygas atakuoti. Aišku, turi būti balansas, bet kai tikslas yra laimėti, kai yra gerų futbolininkų, žinoma, kad geriau žaisti atakuojantį futbolą, o ne gintis.
Nors šiuolaikiniame futbole privalai ir gintis, ir atakuoti. Aišku, norisi mušti įvarčių, nes jie džiugina ir žiūrovus, ir žaidėjai gauna daugiau malonumo iš žaidimo.
– Kaip manote, ar 12 legionierių klube yra teisingas kelias? Pavyzdžiui, jūsų varžovai „Paide“ turi šešis legionierius, kitas Estijos klubas „Flora“ neturi nė vieno.
– Manau, kad tokią situaciją diktuoja dabartinis gyvenimas. Lietuvos A lygos komandos negali pririnkti aukšto lygio lietuvių. „Kauno Žalgiryje“ yra daugiau jaunų žaidėjų, bet irgi yra legionierių.
Atrodo, kad dabar vyksta kartų kaita. Edgaro Jankausko, Deivido Šembero karta baigė žaisti, atsiranda kartų tarpai, kažkiek futbolininkų pradingsta, gerų žaidėjų neužtenka trims pirmaujantiems klubams, nes ir ekonominės sąlygos lemia, kad atsiskleidę futbolininkai prie pirmos galimybės išvažiuoja žaisti į užsienį.
– Kokios yra „Žalgirio“ jaunųjų futbolininkų perspektyvos?
– Su mumis dirba ir vaikinai iš B komandos. Manau, kad ir Jarusevičius, Burba, Stankevičius, Vareika, taip pat Uzėla turi pakankamai aukštą potencialą. Prie gero darbo, nusiteikimo jie turėtų išaugti į gero lygio žaidėjus, nes kiekvienas turi savo savybių – vienas labai greitas, kitas ištvermingas, Uzėla fiziškai labai gerai sudėtas.
– Ką manote apie Lietuvos futbolo federaciją, kuri įsikūrusi tame pačiame stadione? Ar žinote, kad du Vykdomojo komiteto nariai yra su kriminalinės praeities šešėliais?
– Neturiu teisės vertinti, nes čia dirbu neilgai, nesu susipažinęs su federacijos veikla, o mano ir jų keliai nesusikerta. Esu susitikęs tik su rinktinės treneriu (Valdu Urbonu), bet asmeniškai federacijos narių nepažįstu.
– Nors A lygos čempionatas lygiu nusileidžia Baltarusijos, į ką galėtų pretenduoti geriausios Lietuvos komandos?
– Būtume stipriausių penkete. Ir legionieriai „Žalgiryje“ manęs klausė apie tai, atsakiau tą patį.
– Vasaros viduryje „Žalgiris“ keliavo per 7 pergalių seriją, tarp jų buvo ir 4:0 prieš „Sūduvą“ laimėtas mačas. Bet pastarosiose rungtynėse pralaimėjote „Sūduvai“ ir praradote taškus per lygiąsias su „Riteriais“. Ar komanda duobėje?
– Nemanau. Net ir 0:2 Marijampolėje ir 2:2 su „Riteriais“ nebuvo absoliučiai prasti mačai savo žaidimu.
Taip susiklostė: „Sūduva“ vėl nubaudė standarto situacijomis, o Vilniuje mačas buvo labai dinamiškas, buvo pašalinti iš aikštės žaidėjai.
Duobė būtų, jei būtume patyrę fiasko, bet dabar nesakyčiau, kad žaidėjai nebuvo savo lėkštėse.
Taip susiklosto. Ilgai vijomės ir panaikinome 8 taškų skirtumą iki „Sūduvos“, bet viską iššvaistėme. Nieko, tikiu, kad Europos lygos varžybos bus tašku, kai viskas pasisuks ir sugrįš teigiamos emocijos.
– Varžovas „Paide“ rikiuojasi trečias Estijoje, tai nauja komanda, kurios rezultatai labai įvairūs, tarp jų ir pralaimėjimas „Flora“, ir pergalė 24:0 Estijos taurės varžybose. Ką žinote apie Europos lygos debiutantus?
– Turime labai daug informacijos apie juos, nes gerbiame varžovus. O debiutantai gali sužaisti ir pagal emocijas, ir sudegti. Turime būti viskam pasirengę, juo labiau, kad mūsų akistata susidės iš vienintelio mačo ir jis Vilniuje vyks be žiūrovų dėl koronaviruso. Rungtynės įgauna hibridinį pavidalą, bet turime būti pasiruošę ir žengti tolyn.
– Ką manote apie vienerių rungtynių formatą?
– Man atrodo, kad jei viena komanda gali atskristi, tai ir kita galėtų atkeliauti. Aš būčiau už du mačus namie ir išvykoje, juk žmonės vis dėl to juda, bendrauja, sveikinasi. Bet negali atmesti ir tikimybės, kad keliaujant rizika užsikrėsti išauga, galbūt procentas ir išaugtų. Sveikata svarbiausia.
– Jūsų sezono sėkmė priklauso nuo rezultatų Europos lygoje?
– Na, dar liko ketverios rungtynės A lygoje. Nors ten jau ne viskas yra mūsų rankose, nepamiršime nei A lygos, nei Lietuvos futbolo federacijos taurės rungtynių su „Kauno Žalgiriu“ – norime patekti į finalą. Aišku, Europos varžybos yra įdomiausios ir turi didesnę reikšmę visiems – sirgaliams, žaidėjams, klubui ir miestui.
