Kad ir kaip susiklostytų du paskutiniai Lietuvos rinktinės mačai šiais metais, Edgaras Jankauskas turėtų likti prie komandos vairo ir toliau.
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) viršūnėlės puikiai suvokia, kad 42-ejų metų vilniečio surinkta gabių specialistų komanda buvo bene vienintelis šviesulys šiame atrankos cikle, nors ir jis galiausiai užgeso, rinktinei klumpant vieną kartą po kito.
Vis dėlto trenerių štabui, kaip ir tai nedidelei grupelei žaidėjų, priekaištų čia tenka nedaug.
Po pastarojo pralaimėjimo Liublianoje pareiškęs, jog „mums reikia užsidaryti ir daug dirbti“, treneris buvo nepaprastai teisus.
Vien tik konstatuoti, jog tokia yra realybė, nes neturime tinkamų ir kvalifikuotų žaidėjų – taip pat ne išeitis.
Traukinys jau yra nuvažiavęs ir pasivyti jį bus nepaprastai sunku. Bet vien tik konstatuoti, jog tokia yra realybė, nes neturime tinkamų ir kvalifikuotų žaidėjų – taip pat ne išeitis.
Svarbiausias klausimas „kas tų žaidėjų neužaugino ir kas už tai prisiims atsakomybę?“ ir toliau sėkmingai pudruojamas, o dauguma galinčių savęs to paklausti ketvirtadienio vakarą patogiai įsitaisę Takili nacionalinio stadiono tribūnoje stebės dar vieną rinktinės vargo vakarienę.
Maltoje problemos – panašios, tik jau dabar aišku, kad vos 400 tūkst. gyventojų turinčios valstybės futbolo asociacijai teks sukti kitu keliu.
Penkerius su puse metų komandai vadovaujantis italas Pietro Ghedinas nusprendė atsisveikinti su komanda ir praėjusią savaitę pranešė padarysiantis tai po paskutinių dviejų atrankos rungtynių su lietuviais ir slovakais.
Taigi ketvirtadienio mačas su Lietuva P.Ghedinui bus atsisveikinimas su rinktine ir savais sirgaliais. Dėl buvusio Romos „Lazio“ ir Florencijos „Fiorentina“ gynėjo maltiečių nuomonės išsiskirdavo visada.
64-erių metų specialistas į šią Viduržemio jūros šalį atvyko dar 1992-aisiais ir komandai vadovavo trejus metus, kol sulaukė pasiūlymo iš tėvynės. Ten jis buvo „Squadra Azzurra“ trenerių Dino Zoffo ir Giovanni Trapattonio asistentas, vėliau treniravo šios šalies moterų rinktinę. Antrą kartą į tuos pačius vandenis P.Ghedinas įbrido 2012-aisiais, bet ir šį kartą atplėšti nuo Europos futbolo dugno kuklios salos komandos jam nepavyko.
Pasaulio čempionato atranka eina į pabaigą, o Malta, kartu su San Marinu, Gibraltaru bei Lichtenšteinu yra vienintelės žemyno komandos, pralaimėjusios visus mačus.
„Viena vertus, tai padaryti labai sunku žaidžiant prieš kur kas kvalifikuotesnes komandas kaip Anglija, Škotija, Slovėnija, Slovakija ar Lietuva. Kita vertus, norėtųsi matyti daugiau konstruktyvaus futbolo. Niekas nesitiki, kad prieš tokius varžovus komanda pradės atakuoti ir kurti puolimo taktikas, bet norėtųsi matyti ne tik koncentraciją į gynybą ir vienintelį tikslą – išmušus kamuolį, pasistengti kuo ilgiau išlaikyti jį priešininko aikštės pusėje“, – savo straipsnyje didžiausią tiražą turinčiame dienraštyje „Times of Malta“, pažymi žurnalistas Valhmoras Camilleri.
Skurdų maltiečių puolamąjį potencialą puikiai iliustruoja sausa statistika – į varžovų vartus per aštuonis mačus jie įmušė tik du kartus ir praleido net 21 įvartį.
Tarp visų Senojo žemyno komandų mažiau įmušė tik kartą pasižymėjęs Lichtenšteinas.
Pastarąjį kartą oficialiame mače Malta pergalę šventė 2013-ųjų birželį, kai praėjusio pasaulio čempionato atrankoje Jerevane netikėtai 1:0 įveikė armėnus.
Nuo tada Maltai pavyko laimėti tik tris draugiškus mačus: prieš Farerų salas (3:2), Lietuvą (2:0) bei Ukrainą (1:0).
Priimdamas sprendimą, P.Ghedinas neslėpė, jog žiūrint į tokius rezultatus, kitokio pasirinkimo ir negalėjo būti. Anot trenerio, komandai reikia šviežio kraujo ir naujos motyvacijos.
Tačiau, kas galėtų į vos rusenantį laužą įpūsti šviežio oro, kol kas neaišku. Akivaizdu, kad bet kuris atėjęs naujas specialistas ras tas pačias problemas, su kuriomis pastarąjį penkmetį gyveno P.Ghedinas.
Italas ne kartą aiškino, jog norint išspausti daugiau kokybės, tų kelių dienų kartu per tarptautinių varžybų langus yra per mažai. Futbolininkai yra per silpni fiziškai ir ši problema ypač išryškėja rungtynių pabaigoje žaidžiant prieš galingai sudėtas ar daug žaidimo praktikos turinčias komandas. Kita problema – pernelyg silpnas vietinio čempionato lygis, o rinktinės pagrindą sudaro būtent žaidėjai iš Maltos klubų, kuriuose pagrindiniais smuikais griežia daugiau atostogų, o ne profesionalaus futbolo nuotaikomis gyvenantys legionieriai.
Maltos futbolo atstovai praėjusią savaitę jau sulaukė šūsnio laiškų su pretendentų gyvenimo aprašymais, tačiau, kaip ir LFF, daugumą jų maltiečiai vertina atsargiai.
Manoma, kad Malta ir toliau mėgins bent jau išlaikyti itališką liniją.
Vietos futbolo visuomenė bene geriausiu kandidatu perimti komandos vairą įvardija Paulą Zammitą. Vieną stipriausių šalies klubų „Valletta“ palikęs specialistas dar vasarą buvo be darbo, bet visai neseniai sukirto rankomis su „Birkirkara“. Tad ir čia užsidarė durys, kurios dar visai neseniai buvo praviros.
Kaip ir Lietuvoje, suinteresuotų pusių čia yra per daug, o paklodės skepetėlė, kurią bandoma sudraskyti – pernelyg maža.
Taigi ciklo pabaigoje Maltos futbolo vadovams išvadas teks daryti dar skausmingiau nei lietuviams.
Vis garsiau pasigirsta siūlymas, kad prie derybos stalo sėstų futbolo asociacijos ir klubų atstovai. Teigiama, jog tokia maža šalis, kurios dauguma žaidėjų atstovauja vietos klubams, galėtų išnaudoti šį susitarimą ir rinktinės treneriui keletą kartų per metus viduryje savaitės leistų sukviesti žaidėjus papildomoms treniruotėms Takali nacionaliniame stadione.
Tačiau, kaip ir Lietuvoje, suinteresuotų pusių čia yra per daug, o paklodės skepetėlė, kurią bandoma sudraskyti – pernelyg maža.
