Vienintelis kiek labiau nustebinęs keitimas startinėje sudėtyje buvo Tomo Mikuckio pasirodymas vietoj daug jėgų Glazge palikusio Edvino Girdvainio. Kitą keitimą, Vytauto Andriuškevičiaus pasirodymą, aptarėme jau praėjusiame straipsnyje.
Pietro Ghedinas pasekė panašiu keliu. Nuo rungtynių su Anglijos rinktine pakeitė savo krašto ir vidurio gynėjus. Tačiau, skirtingai nuo Edgaro Jankausko, įvedė variacijų ir tarp atakuojančių žaidėjų. Vietoj lietuviams jau įvartį įmušusio Alfredo Effiongo aikštėje pasirodė rezultatyviausias visų laikų Maltos žaidėjas Michaelis Mifsudas.
Mūsų grupėje Malta yra įdomiausia ir egzotiškiausia ekipa taktine prasme. Kaip įprasta Italijos futbolui, P.Ghedinas įdiegė 5 gynėjų liniją. Treneriams iš Italijos ypatingai svarbu uždengti visus aikštės plotus, sumažinti tarpus tarp žaidėjų. Didelis dėmesys skiriamas taktiniam pasirengimui, įvairių scenarijų variantams, kaip gintis praradus kamuolį. Vakar Malta išsidėstė 5-3-1-1, panašiai, kaip žaidė „Euro 2016“ čempionate. Atakuojant toks modelis dažnai virsta į 3-5-1-1 (3-5-2).
Trys vidurio gynėjai teoriškai turėtų leisti patogiai išeiti iš dviejų puolėjų spaudimo – šįkart tai buvo Vykintas Slivka ir Nerijus Valskis. Trys vidurio saugai „ant popieriaus“ visada turi persvarą aikštės viduryje. Minusas – labai pažeidžiami kraštai. Neišvengiama situacijų, kuomet pasijungus varžovų krašto gynėjui, sudaromas kiekybinis pranašumas prieš vienintelį krašto žaidėją (wing-back‘ą).
Kaip pasakytų Rolandas Paksas: „tas ant to“. Tačiau norint išnaudoti šį pranašumą, reikia turėti gerai atakuojančius krašto gynėjus. Jei V.Andriuškevičius pripratęs prie vakarietiško futbolo ir ganėtinai aktyviai judėjo kairiajame krašte, sudarydamas sunkumų Steve'ui Borg'ui, tai Egidijui Vaitkūnui dažnai trūko pozicinio supratimo, kaip „išplėsti“ aikštę.
Didžiąją dalį rungtynių nesugebėjome apžaisti taktiškai gerai pasirengusios Maltos rinktinės. Ji gynėsi net aštuoniais žaidėjais už kamuolio, o erdvė tarp penkių gynėjų ir trijų vidurio saugų būdavo vos penki metrai.
Tačiau jų stiprybė buvo ir jų silpnybė.
Tai reiškė, kad Maltos žaidime visiškai nebuvo greito perėjimo iš gynybos į puolimą. Andre Schembri, rungtyniavęs kiek žemiau nei vienintelis puolėjas M.Mifsudas, taip pat yra centro puolėjas. Galbūt dėl šios priežasties A.Schembri sunkiai sekėsi poziciškai suprasti savo vaidmenį ir suteikti palaikymą vieninteliam nominaliam Maltos puolėjui. Per dideli tarpai tarp dviejų atakuojančių žaidėjų ir likusios komandos dalies reiškė, kad Lietuvos rinktinė galėdavo lengvai perimti kamuolius turėdama ryškią kiekybinę persvarą gynyboje.
Edgaro Jankausko auklėtiniams stigo greitos kamuolio cirkuliacijos, norint išplėsti Maltos rinktinės gynybinį bloką. Esant lėtam poziciniam žaidimui, varžovai patogiai išsirinkdavo ginamuosius ir neleisdavo lietuviams veidu į vartus priimti kamuolio. Naivu tikėtis, kad neparuošti diagonalūs perdavimai pasiektų N.Valskį, besigrumiantį su trimis vidurio gynėjais.
Šį kartą fizinis pasirengimas buvo mūsų pusėje, o Lietuvos rinktinės kantrybė davė savo vaisių. Tačiau toli gražu nesutikčiau su mintimi, kad mes „apžaidėme“ Maltą.
Nors ši Lietuvos rinktinė ir pati nėra stipri „antrame aukšte“, tačiau Malta nuo to kenčia dar dažniau. Po standartinių situacijų bei smūgių galva P.Ghedino auklėtiniai praleido įvarčius ir nuo škotų, ir nuo anglų. Jau pačią pirmą minutę galėjome tuo įsitikinti, kai oro dvikovą laimėjęs V.Slivka gerą progą sukūrė N.Valskiui.
Tuo tarpu Maltos rinktinė nuo savų vartų išmušamus kamuolius adresuodavo krašte rungtyniavusiam Josephui Zerafa'ui. Porą tokių oro dvikovų E.Vaitkūnui pralaimėjus, tai pastebėjo ir rinktinės štabas. Problema buvo išspręsta Mantui Kukliui pasislinkus arčiau dešinės. Reikia pastebėti, kad tame krašte Maltos rinktinė jautėsi kur kas patogiau. 16 minutę po greitos kontratakos E.Vaitkūnas varžovus stabdė prasižengdamas.
19 minutę, kiek anksčiau nei tradiciškai, E.Jankauskas permetė Arvydą Novikovą žaisti į dešinę. Ten jis liko iki pirmo kėlinio pabaigos. Įdomu, kad antrame kėlinyje kraštai apskritai nebuvo sukeisti, o A.Novikovas gavo visišką laisvę rungtyniauti iš esmės visame aikštės plote.
Po pirmo pusvalandžio ganėtinai aiškiai matėsi labai aukšta Maltos gynybos linija, o į jos spąstus kelis kartus pateko N.Valskis ir V.Slivka. Tiesa, taip būdavo tik praradus kamuolį, vėliau Malta lėtai atsitraukdavo į savo pozicinę gynybą. Reikia pabrėžti, kad varžovai išsilaikė linijoje, jų komunikacija buvo nepriekaištinga.
Nors P.Ghedinas gyrėsi, kad žiūrėjo Lietuvos rungtynes su Slovėnija ir Škotija, tačiau panašu, kad draugiškas rungtynes su Rumunija ir Rusija visgi pamiršo išanalizuoti. 36-ąją minutę kampinio metu lietuviai sužaidė tą pačią kombinaciją, kurią atliko Rumunijoje. E.Vaitkūnui perdavus kamuolį A.Novikovui, šis surado iš žaidėjų būrio išbėgantį V.Slivką ir sužaidė paprastą sienelę. Toks netradicinis kamuolio įžaidimas galėjo sukelti rimtų problemų Maltos gynybai, tačiau teisėjas pakėlė nuošalės vėliavėlę.
Po minutės sekusį kampinį lietuviai sužaidė jau kiek kitaip. Į nedidelę vartininko dėžutę sugūžėjo visi 5 baudos aikštelės žaidėjai, taip tikėdamiesi išnaudoti savo ūgį ir fizinę jėgą. Tačiau šį kartą jau A.Novikovo siųstas perdavimas pasirodė per stiprus. 57-ąją minutę lietuviai pakartojo tą patį derinį.
Tačiau 45-ąją minutę namų darbus pamiršo jau lietuviai. Neaišku, ar tai prasprūdo E.Jankausko štabui pro akis, ar tiesiog žaidėjai prarado koncentraciją, tačiau Malta atliko savo firminį baudos smūgį. Zachas Muscatas pastatė krepšinio stiliaus sienelę M.Kukliui, kuris negalėjo sekti paskui savo žmogų, o tuo pasinaudodamas link tolimojo virpsto bėgo Andrei Agiusas. Išmušti kamuolį į kampinį ir nuo didesnio pavojaus apsiginti padėjo V.Andriuškevičiaus ūgis ir greita reakcija į situaciją.
Antrą kėlinį ekipos pradėjo be pasikeitimų – Maltą tenkino rungtynių scenarijus, o E.Jankauskas tikėjo savo žaidėjų kokybe ir kantriai laukė. P.Ghedinui pavojaus varpai skambėti pradėjo po eilinio Lietuvos rinktinės kampinio. 70-ąją minutę pavojingai per save smūgiavo T.Mikuckis.
Įdomu, kad antrame kėlinyje kraštai apskritai nebuvo sukeisti, o A.Novikovas gavo visišką laisvę rungtyniauti iš esmės visame aikštės plote.
Tuo metu dar toli gražu neatrodė, kad lietuviai pradeda dominuoti, pozicinis futbolas ir toliau sunkiai vystėsi, net ir A.Novikovui lakstant kone visur. Maltos rinktinė nėra pati jauniausia ir gerokai vyresnė už Lietuvos, o visas rungtynes vien gintis fiziškai yra gerokai sunkiau nei atakuoti.
Vienintelis pervargęs žaidėjas lietuvių gretose atrodė N.Valskis. Jis vietą aikštėje vieninteliam tikram puolėjui Deivydui Matulevičiui užleido jau 61-ąją minutę. Nors D.Matulevičius, švelniai pasakius, nėra supertalentingas puolėjas, bet tokiose rungtynėse savo kozirių jis turi. Vadinamasis „target-man'as“ praverčia, kai reikia remtis skersais perdavimais arba sužaisti nugara į vartus.
Būtent po vieno iš eilinių Lietuvos kampinių D.Matulevičiaus atmuštas į orą kamuolys nusileido tiesiai Fiodorui Černychui ant galvos. Aukšta trajektorija į vartus smūgiuoto kamuolio nepasiekė ir ant linijos stovėjęs Maltos gynėjas. Taip jau auksiniu tapęs Lietuvos rinktinės puolėjas atvėrė visus kelius į pergalę.
Maltos rinktinė po įvarčio prarado koncentraciją, išvesta iš pusiausvyros klydo ir toliau. Vieną nervuotą pietietį teisėjai išvarė į rūbinę, o A.Novikovas padvigubino rinktinės persvarą, šaltakraujiškai realizuodamas 11 metrų baudinį.
Skyrus 11 metrų baudinį Malta atliko kelis keitimus. Po jų sustojo į 4 gynėjų liniją, o aukščiau asimetriškai išsirikiavo rungtyniauti su dviem vidurio saugais, vienu dešinio krašto žaidėju ir dviem puolėjais. Dar prieš antrąjį įvartį aikštėje pasirodė ir jau minėtas A.Effiongas.
E.Jankauskas pasimokė iš savo klaidų ir vietoj A.Novikovo paskutinėms minutėms išleido Mindaugą Grigaravičių, F.Černychą permesdamas į kairę. Vieno žaidėjo kiekybinė persvara leido patogiai laikyti kamuolį, o Maltos asimetrinis išsidėstymas kėlė rimtų sunkumų Z.Zerafui, kuriam teko gintis ir prieš E.Vaitkūną, ir prieš kupiną jėgų M.Grigaravičių.
Po kelių tikslių ir protingų perdavimų lietuviams pavyko išvystyti gražią pozicinę ataką ir iš dešinės greitai pereiti į kairę. F.Černychui suradus V.Andriuškevičių, pastarojo siųstas kamuolys išvedė vieną prieš tuščius vartus buvusį ir link antrojo virpsto kertantį M.Grigaravičių. Krašto saugui pritrūko patirties ir šalto proto, kad rezultatą paverstų triuškinamu. Smūgis iš kelių metrų į tuščią vartų kampą vienu lietimu skriejo pro šalį.
Keista tai pabrėžti, tačiau šį kartą fizinis pasirengimas buvo mūsų pusėje, o Lietuvos rinktinės kantrybė davė savo vaisių. Tačiau toli gražu nesutikčiau su mintimi, kad mes „apžaidėme“ Maltą. Prie Maltos rinktinės vartų kurti progas sekėsi labai sunkiai. Taktiškai P.Ghedinas savo rinktinę paruošė puikiai ir, manau, kad su Malta šitoje grupėje dar daug kas turės sunkumų.
Lietuviams trūko greitesnio vidurio saugų žaidimo, daugiau susikeitimų, agresyvesnių krašto gynėjų (ypač E.Vaitkūno). Kamuolio judėjimas dažnai buvo vertikalus, trūko horizontalių perdavimų. E.Jankauską pagaliau galima pagirti dėl proaktyvių keitimų, neapsiribojant vien reaktyviais.
Taisyti yra dar daug ką, tačiau pergalė iškovota ir tai svarbiausia.
Atrankos rugtynėse tokį jausmą išgyvenome prieš daugiau nei metus. Už tai ir ačiū.
