Tiek Gordonas Strachanas, tiek Edgaras Jankauskas pasirinko lygiai tokias pačias startines sudėtis kaip ir prieš tai žaistose atrankos rungtynėse su Malta ir Slovėnija.
Rinktinių futbolas gerokai skiriasi nuo klubinio. Čia treneriai savo auklėtinius mato tik keletą dienų prieš rungtynes, dažniausiai kas pora mėnesių. Pasirengimui laiko visada trūksta, sinergija tarp žaidėjų ne tokia, kokią galime rasti klubiniame futbole, taktikai ir kombinacijoms visada trūksta šlifavimo. Galbūt todėl treneriai ir neišradinėjo dviračių.
Vienintelis klausimas E.Jankausko pasirinkime galėjo kilti dėl kairiojo krašto gynėjo pozicijos, kur startavo Vaidas Slavickas, o ne kur kas aukštesniame lygyje rungtyniaujantis Vytautas Andriuškevičius. Vis dėlto pastarasis neseniai išsigydė traumą, tad E.Jankauskui greičiausiai atrodė, kad visų 90-ies minučių žaisti jis nepajėgus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Škotų egzaminui pasiruošęs E.Jankauskas: „Svarbiausia atimti pagrindinius priešininkų ginklus“
Škotų išsidėstymas TV ekrane mums buvo pateiktas 4-4-2, kokiu (tiksliau 4-4-1-1) jie rungtyniavo keliose atrankos ciklo į „Euro 2016“ rungtynėse bei kovą vykusiuose draugiškuose rungtynėse su čekais ir danais. Kaip matėme mače su lietuviais, tikrasis išsidėstymas buvo 4-2-3-1, kuriuo škotai įveikė Maltą.
Prieš rungtynes E.Jankauskas pabrėžė Škotijos rinktinės žaidimą kraštais ir ypatingai išskyrė jų krašto gynėjus, tačiau su tuo nesusitvarkėme. Škotai pjaustė rinktinės kraštus kaip peilis, o aukštai rungtyniaujantys Fiodoras Černychas ir Arvydas Novikovas dažnai nespėdavo grįžti padėti Vaidui Slavickui bei Egidijui Vaitkūnui.
Prieš rungtynes E.Jankauskas pabrėžė Škotijos rinktinės žaidimą kraštais ir ypatingai išskyrė jų krašto gynėjus, tačiau su tuo nesusitvarkėme.
Įdomu, kad Callumas Patersonas ir ypač Andrew Roberstonas neapsiribojo vien kirtimais ir aikštės išplėtimais per kraštus. Abu dažnai įbėginėjo per vadinamuosius kanalus, kai naudojamasi plotu tarp kraštinio ir vidurinio gynėjo arba saugo. Šiuo atveju gynyboje ypatingai svarbu, kas ką palydi. Kaip matėme, lietuviams momentais trūko komunikacijos.
Įtakos sferos buvo pasidalintos – jei škotai dominavo kraštuose, tai lietuviai stengėsi susitelkti viduryje ir neleisti varžovams susirinkti daug antrų kamuolių. Momentais tai pavyko, o škotų perėjimas iš gynybos į puolimą pirmame kėlinyje buvo gerokai apribotas. Kaip jau įprasta, aukštai rungtyniaujantis Vykintas Slivka kartu su Nerijumi Valskiu neleido laisvai įžaidinėti kamuolio.
Nuo pat pirmos minutės matėsi, kad abu treneriai skyrė užduotis kaip galima aktyviau pradėti kėlinius. To pasekoje, pirmos 10 abiejų kėlinių minučių vyko labai aukšta sparta ir dideliu spaudimu varžovams.
Lietuviai stengėsi susitelkti viduryje, neleisti varžovams susirinkti daug antrų kamuolių. Momentais tai pavyko, o škotų perėjimas iš gynybos į puolimą pirmame kėlinyje buvo gerokai apribotas.
Neabejoju, kad viena Lietuvos rinktinės užduočių buvo kuo mažiau prasižengti ir uždirbti kampinių prie savų vartų. Škotai labai pavojingi per standartines situacijas, po kurių įvarčiai krito ir į Maltos, ir į pasaulio čempionų vokiečių vartus.
Škotų kampiniai skiriasi nuo kitų komandų – Mattas Ritchie juos paduoda „pjaunant“ kamuolį tiesia trajektorija. Bandant atmušti tokius kamuolius reikia įdėti gerokai daugiau smūgio jėgos galva ir užsiimti geresnę poziciją, o tam škotai gerai sudėti. Vienas pavojingiausių tokiose situacijose yra 188 cm ūgio Grantas Hanley, po kurio lietimo ir krito išlyginamasis įvartis. Prieš jį gintis patikėta taip pat gerai antrame aukšte rungtyniaujančiam Edvinui Girdvainiui.
Tuo tarpu lietuviai savo kampinius (deja, tokių buvo tik du) ir toliau bandė įžaisti. Po pirmojo netgi pavyko įnešti šiek tiek sumaišties į škotų baudos aikštelę kai A.Novikovo siųstas kamuolys skriejo kiaurai gynėjų linijas.
Tačiau jau 13 minutę pasimatė visų likusių rungtynių scenarijus. Lietuviams pabandžius aukštai presinguoti, škotams pavyko sėkmingai išeiti iš spaudimo ir greitai pabėgusį A.Robertsoną gynėjui E.Vaitkūnui reikėjo ciniškai stabdyti „pasiimant“ geltoną kortelę. Iš tos vietos atliktas pavojingas perdavimas į baudos aikštelę ir smūgis galva, kuris švilpė pro Ernesto Šetkaus virpstą.
Lietuvos rinktinės kraštai irgi buvo aktyvūs, tiesa, iš esmės tik dėl individualaus A.Novikovo meistriškumo. Buvusiam jo bendraklubiui C.Pattersonui sunkiai sekėsi tvarkytis su Arvydu, o Oliveris Burke'as taip pat negalėjo kažkuo padėti.
E.Jankauskas dažnai mėgsta sukeisti atakuojančius žaidėjus, ką šiose rungtynėse matėme netgi dažniau nei įprastai. 32-ąją minutę F.Černychas perėjo rungtyniauti į kairįjį kraštą, o A.Novikovas – į dešinįjį. Tačiau jau 41-ąją minutę abu buvo grąžinti į savo vietas. Škotai kėlinio gale taip pat sukeitė savo kraštinius saugus.
Škotų spaudimas nežadėjo nieko gero, o nuo 80-osios minutės lietuviams aiškiai pradėjo stigti fizinių jėgų.
Priešingai nei pasirodė Tautvydui Meškoniui, pozicijoje „po puolėju“ rungtyniavo Robertas Snodgrassas, o ne O.Burke'as. Tačiau tai ir buvo viena iš esminių priežasčių, kodėl škotai savo pozicinį futbolą galėjo grįsti tik kraštais. Klube tik krašto saugu rungtyniaujantis R.Snodgrassas nėra tipinis „dešimtasis“ numeris, jam trūksta kūrybinių sugebėjimų ir praktikos pozicijoje „po puolėju“.
Antrąjį kėlinį komandos pradėjo su mažais pakeitimais. G.Strachanas nebuvo patenkintas savo komandos išėjimu į ataką ir saugų žaidimu antroje fazėje. Dėl šios priežasties į aikštę vietoj patyrusio Darreno Fletcherio išleido Jamesą McArthurą. E.Jankauskas pabandė kėlinį pradėti N.Valskį perkeldamas į kraštą, o F.Černychą, kurio visiškai nesimatė pirmame kėlinyje – į puolėjo poziciją.
Tačiau paskui savo ginamąjį nespėjo ir N.Valskis. 48-ąją minutę po kombinacijos krašte sekė perdavimas į baudos aikštelę ir pavojingas smūgis, kurį E.Girdvainis blokavo galva. Identiška situacija ir 54-ąją minutę, kai po perdavimo iš krašto visiškai šalia vartų smūgiavo Chrisas Martinas.
Nors R.Freidgeimo ir E.Girdvainio vidurio gynėjų pora rungtyniauja solidžiai, bet gaunant tokį kiekį skersų kamuolių, nori to ar nenori, kažkada varžovas bus pramiegotas.
Škotijos rinktinės treneris, matydamas, kad atakos vyksta tik per vieną kraštą, nusprendė suaktyvinti ir kitą. 57-ąją minutę į aikštę išleido jaunąjį Jamesą Forrestą, kuris pakeitė aktyviai rungtyniavusį, tačiau jokios realios naudos nedavusį O.Burke'ą.
58-ąją minutę įvyko lūžis. Nors škotai tuo metu buvo geresniame rungtynių „fone“, lietuviai pademonstravo pavyzdinį perėjimą į puolimą. Kamuolį pro varžovą prasimetęs A.Novikovas atidavė perdavimą į kraštą E.Vaitkūnui, suradusiam F.Černychą, kuris sužaidė akademinę sienelę su V.Slivka ir stipriu smūgiu į artimąjį kampą išvedė Lietuvos rinktinę į priekį.
Po šio epizodo N.Valskis buvo gražintas atgal į puolimą, o A.Novikovas perkeltas į dešinę. Tačiau trečiasis variantas nebuvo sėkmingesnis. A.Novikovui irgi nepavykdavo spėti grįžti ir padėti E.Vaitkūnui, kuriam tai buvo vienos prastesnių ir sunkesnių rungtynių. Po eilinio perdavimo iš to krašto šalia virpsto smūgiavo jau neseniai aikštėje pasirodęs J.Forrestas.
Apie 65-osios minutės žymą sekė pora lietuvių keitimų. Norint suteikti praktikos prieš rungtynes su Malta, į aikštę išleistas V.Andriuškevičius, o vietoje Artūro Žulpos į atraminio saugo poziciją mestas šviežesnis Karolis Chvedukas. Už kelių minučių G.Stratchanas į tai atsakė išnaudodamas savo paskutinį keitimą – vietoj M.Ritchie išleido Leighą Griffithsą. R.Snodgrassas pasislinko žaisti į kairę, škotai pradėjo rungtyniauti dviem puolėjais, o išsidėstymas pasikeitė į 4-4-2.
Treneris prognozavo kovingas, vyriškas, paremtas fizine jėga rungtynes. Būtent tokį susitikimą ir matėme. Guzai ant kaktų rodo, jog noru ir kova škotams nenusileidome
73-ąją minutę lietuviams pagaliau pavyko sužaisti savo tradicinę kombinaciją. E.Šetkui išmušus kamuolį nuo savų vartų, oro dvikovą laimėjo N.Valskis ir įmetė gerą kamuolį į plotą kertančiam F.Černychui. Pastarasis, aktyviai spaudžiamas varžovų, galingą smūgį paleido šalia vartų.
79-ąją minutę grįžome į realybę. E.Vaitkūnas suteikė per daug laisvės R.Snodgrassui ir pastarojo siųstas kamuolys pasiekė dar vieną šviežiai išėjusį žaidėją, L.Griffithsą. Pastarajam belieka padėkoti, kad smūgiis skriejo tiesiai į E.Šetkaus krūtinę.
Toks škotų spaudimas nežadėjo nieko gero, o nuo 80-osios minutės lietuviams aiškiai pradėjo stigti fizinių jėgų. Ant žolės sutrauktom kojom gulė V.Slivka, E.Vaitkūnas ir N.Valskis.
E.Jankauskas turėjo sunkią dilemą, kam išnaudoti paskutinį savo keitimą, ir nusprendė nušauti du zuikius vienu šūviu. N.Valskį pakeitė Mindaugas Grigaravičius. Skirtingai nuo rungtynių su Slovėnija, M.Grigaravičius ėmė rungtyniauti vienišu puolėju, o V.Slivka dar labiau nusileido padėti K.Chvedukui ir M.Kukliui. Jei šviežiam V.Andriuškevičiui kėlinio gale sąlyginai neblogai sekėsi tvarkytis su kairiu kraštu, tai priešingoje pusėje keitimo reikėjo tiek E.Vaitkūnui, tiek A.Novikovui.
89-ąją minutę Lietuvos rinktinė praleido tikrą islandišką įvartį. Iš užribio toli mestas kamuolys kamuolys pasiekė jau minėtą G.Hanley, o šis jį numetė už nugaros kertančiam J.McArthurui. Tik momentinis koncentracijos praradimas ir kainavo lietuviams tris taškus. Šalia J.McArthuro buvo pavargę A.Novikovas ir E.Vaitkūnas.
E.Jankausko auklėtiniams, ypač po J.McArthuro išėjimo į aikštę, nepavyko stabdyti škotų antroje fazėje. Buvo pralaimima per daug antrų kamuolių, rungtynių gale stigo ir jėgų. Treneris prognozavo kovingas, vyriškas, paremtas fizine jėga rungtynes. Būtent tokį susitikimą ir matėme.
Tai patvirtina net 39 abiejų komandų pražangos. Jų pagrindu lietuviams neblogai sekėsi deginti laiką ir numušinėti tempą, o guzai ant kaktų turėtų rodyti, jog noru ir kova škotams nenusileidome.
Kaip ir po rungtynių su Slovėnija, reikia konstatuoti tą patį faktą. Rungtynės kitos, o istorija ta pati. Reikia tikėtis, kad susitikimo su Malta pabaigą žiūrėsime gerokai ramiau.
